Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Į Pažaislio festivalį nėrė protu ir širdimi

 
2018 04 08 12:00
Pažaislio festivalio vadovė Giedrė Mikaitienė neslepia, kad likimas kaskart siųsdavo ten, kur reikėdavo sukurti ir "įsukti" visiškai naujus projektus. / 
Pažaislio festivalio vadovė Giedrė Mikaitienė neslepia, kad likimas kaskart siųsdavo ten, kur reikėdavo sukurti ir "įsukti" visiškai naujus projektus. /  Justinos Butkutės nuotrauka

Tarp stipriausių šalies vadybininkų įsitvirtinusi Giedrė Mikaitienė, blaškyta karjeros vingių po visą Lietuvą, galiausiai sugrįžo į Kauną. Moteris prisipažįsta, kad eidama naujas pareigas atrado save ir pajuto pilnatvę, o svarbiausia – nebejaučia graužaties, jog dėl darbo skriaudžia šeimą.

Pažaislio festivalio direktorės G. Mikaitienės vadybinio ir administracinio darbo patirtis siekia bene 30 metų. Daugiausia ji susijusi paslaugų teikimu. Moteris dirbo Arvydo Sabonio sporto klube, kuris buvo pirmas toks Kaune, taip pat ‑ Vilniaus „Telekomo“ sporto klube. Paskui Giedrės karjera pasisuko kiek kita kryptimi – į viešbučių verslą. Ji vadovavo keliems viešbučiams.

„Likimas kaskart siųsdavo ten, kur reikėdavo sukurti ir „įsukti“ visiškai naujus projektus, – šypsodamasi pasakojo G. Mikaitienė. – Kai dirbau Palangoje, įgyvendinome kelis įdomius projektus, susijusius su SPA, konferencijų centrais, lauko baseinais. Bet šeima visą tą laiką gyveno Kaune. Pagaliau atėjo laikas atiduoti duoklę jai. Kai Marijono mokytoja pirmą kartą pamatė mamą jam mokantis jau antroje klasėje, supratau – privalau grįžti.“

„Tik per Pažaislio festivalį pajutau tą apsikeitimą energija. Juk sulaukęs brandos nori ne tik duoti, bet ir gauti.“

Moteris neslepia esanti labai dėkinga šeimai, kuri visuomet ją palaikė. Tiek vyras Rimantas, tiek vaikai. „Dukra už sūnų vyresnė 12 metų, tad ji Marijoną ir vežiojo į pirmą klasę. Daug kas manė, jog Mikaitis turi labai jauną žmoną“, – juokėsi pašnekovė ir čia pat prisipažino visada jautusi moralinį kirbuliuką, kad negali pirmoko net rugsėjo 1-ąją palydėti į mokyklą, padėti jam ruošti namų darbus.

Brido į tą pačią upę

Kadangi šeima atkakliai kratėsi minties persikelti į Palangą, Giedrė apsisprendė grįžti į Kauną. Darbas vėl buvo susijęs su tuo pačiu Lietuvos telekomu (vėliau – TEO), kuris turėjo Ryšių istorijos muziejų. Tačiau pasiūlytos pareigos jai tapo tikru iššūkiu. Patirties kultūros vadybos srityje moteris turėjo mažai, bet vis įgydama jos sėkmingai dirbo septynerius metus ir atgaivino Ryšių istorijos muziejų. Iš mažai lankomo jis tapo nauja patrauklia koncertų erdve.

Pastačiusi muziejų ant kojų G. Mikaitienė 2011 metais, atidarius Kauno „Žalgirio“ areną, tapo šio objekto direktoriaus pavaduotoja. „Tai ne mažiau svarbus karjeros etapas. Čia įgijau kultūros renginių organizavimo, derybų su prodiuseriais patirties, kuri itin praverčia dabar“, – tvirtino Pažaislio festivalio direktorė.

Nors sakoma, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi, G. Mikaitienės karjera liudija ką kita. TEO trečią kartą pasikvietė vadybininkę, kai nusprendė parduoti pastatus, kurie priklausė bendrovei, o muziejaus ekspoziciją – padovanoti Kaunui.

„Miesto valdžia geranoriškai sutiko perimti eksponatus, ekspoziciją padalijo ir suteikė jai naują gyvenimą. Senoji pašto dalis dabar yra Kauno rotušės rūsiuose. Kita dalis, susijusi su skaitmenine technika ir technologijomis, ryšio priemonėmis, eksponuojama VII forte“, – aiškino moteris.

Patirtis praverčia kultūros srityje

Kai perdavimo procedūros buvo baigtos, Giedrei teko apsispręsti, ką daryti toliau. „Likimas man išties maloningas. Gavau visų trijų pagrindinių Pažaislio festivalio asmenų – Justino Krėpštos (Kauno filharmonijos direktorius – red.), Petro Bingelio (Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas) bei Juozo Gudzinevičiaus (buvęs viešosios įstaigos „Pažaislio festivalis“ direktorius) – kvietimą dirbti. Čia prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas“, – teigė pašnekovė.

Moteris prisipažino, kad tapusi Pažaislio festivalio direktore pagaliau atrado save. Giedrei labai praverčia vadybos patirtis, ji dabar susijusi su akademine muzika, atlikėjų ir klausytojų aptarnavimu, jų patogumu.

Giedrei geriausiai pailsina galvą aktyvus poilsis. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Giedrei geriausiai pailsina galvą aktyvus poilsis. / Asmeninio archyvo nuotrauka

„Mane džiugina nauji potyriai. Juk ir Ryšių kiemelyje vyko daugybė koncertų, ką jau kalbėti apie „Žalgirio“ areną. Tačiau akademinė muzika labiausiai turtina sielą. Be to, gera jausti stiprų grįžtamąjį ryšį tiek iš patenkintų klausytojų, tiek iš atlikėjų. Tai didžiulė vertybė ir kartu garbė. Galbūt netinka apie kultūrą kalbėti verslo terminais, bet Pažaislio festivalis jau yra rimtas prekės ženklas – per 22 gyvavimo metus jis tapo vienu reikšmingiausių šalies renginių. Visi mano darbai buvo sėkmingi, dėl to jaučiau pasitenkinimą, tačiau kuo projektas didesnis, tuo daugiau atima energijos ir pareikalauja atsakomybės. Tik per Pažaislio festivalį pajutau tą apsikeitimą energija. Sulaukęs brandos nori ne tik duoti, bet ir gauti. Tikra likimo dovana, kad atsirado tokia galimybė. Mane šis darbas žavi savo pilnatve“, – nuoširdžiai džiaugėsi Giedrė.

Tebėra stereotipų laužytojas

Šis kultūros renginys nuo pat pradžių griovė stereotipus. Per pirmąjį Pažaislio muzikos festivalį net dirigentas Juozas Domarkas suabejojo: „Kur čia mus, simfoninio orkestro muzikantus, į kažin kokius miškus vežate?“ Juk buvo neįprasta, kad simfoninis orkestras grotų lauke. O dabar maestro yra laukiamas svečias, jis nuolat dalyvauja renginyje.

Nuo pat festivalio ištakų gyvuoja tradicija kasmet Valstybės dienos proga pastatyti lietuvių autorių sukurtą dramą Kauno pilyje. Prieš 22 metus festivalio sumanytojai taip norėjo atkreipti dėmesį į apleistą pilį, o misija – gaivinti neprižiūrimas istorines vietas – išliko iki šių dienų.

„Kai į apleistus vienuolynus, dvarus, bažnyčias ateina kultūra, tie pastatai tarsi įgauna antrą kvėpavimą, juose ima lankytis žmonės. Tuomet sukruntama: šią vietą reikia sutvarkyti. Kiek kartų pro kiaurą Zapyškio Šv. Jono krikštytojo bažnyčios (Kauno r.) stogą ant instrumentų varvėjo vanduo, o štai šiemet pradedama šios šventovės renovacija. Per pirmą spektaklį – Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – Kauno pilies durys buvo atviros, grindys išdegintos, jas Kauno filharmonijos darbuotojams patiems teko užkalti lentomis. Pernai „Barborą Radvilaitę“ režisavo Vytautas Rumšas jaunesnysis ką tik pastatytame amfiteatre. Daug kam iš šalies šis brangiausias festivalio projektas atrodo keistas: stipriausi aktoriai keletą mėnesių repetuoja dramą, kuri bus parodyta vos vieną kartą! Tęstinumas tik toks, kad renginį filmuoja Lietuvos televizija ir jį transliuoja“, – pasakojo direktorė.

Pernai vaidinant „Barborą Radvilaitę“ Kaune pliaupė lietus. Tačiau aktoriai, pamatę daugiau kaip du tūkstančius atviroje erdvėje susirinkusių žiūrovų, prasitarė, jog tai juos dar labiau sutelkia ir motyvuoja.

„Lijo per abu svarbiausius festivalio renginius: per „Barborą Radvilaitę“ liepos 6-ąją ir per baigiamąjį koncertą rugpjūčio 27-ąją. Ko gero, teks daugiau bendrauti su Pažaislio vienuolėmis ir Dievuliu. Gal ir mano vardas – Giedrė – šiemet padės, kad bent per svarbiausius renginius nereikės autis guminių batų ir „ginkluotis“ skėčiais ar apsiaustais nuo lietaus“, – vylėsi G. Mikaitienė.

Giedrei patinka keliauti po tolimus kraštus. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Giedrei patinka keliauti po tolimus kraštus. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Naujos festivalio spalvos

Kaip didžiausią iššūkį naujame darbe G. Mikaitienė įvardijo Europos Sąjungos jaunimo valstybinio orkestro, kuriame groja 90 jaunų muzikantų, tarp jų – viena lietuvė smuikininkė, priėmimą. Net iš anksto rezervavus vietas nelengva apgyvendinti tokį būrį žmonių, ką jau kalbėti apie maitinimą vienu metu vienoje vietoje arba repeticijų erdvę.

Svarbiausias pirmų darbo metų tikslas kaunietei buvo pasiekti, kad Pažaislio festivalis taptų dar patrauklesnis publikai. „Prieš 22 metus patys į koncertus vedėmės savo vaikus. Tuomet buvo labai neįprasta girdėti skambant akademinę muziką atviroje erdvėje. Tačiau mažieji jautėsi puikiai žaisdami ant patiesalų. Dabar mūsų vaikai eina į koncertus su savo atžalomis, tad norisi tą edukacinę veiklą tęsti“, – prisipažino direktorė.

Pernai Giedrės iniciatyva per kelis svarbiausius festivalio koncertus drauge su partneriais buvo surengtos kūrybinės dirbtuvėlės. Socialinės iniciatyvos ir antrinio dizaino idėjos puoselėtojai iš „Kūrybos kampo 360°“ mokė vaikučius antrines žaliavas prikelti naujam gyvenimui ir pasigaminti ką nors naudinga ar gražaus. Kai rimta muzika mažiesiems pabosdavo, jie, netrukdydami kitiems klausytojams, noriai įsikurdavo kūrybinėse dirbtuvėlėse.

Dar viena festivalio naujovė – ekskursijos su kelionių organizatoriumi „Mūsų Odisėja“. „Ekskursijas organizavome pirmą kartą per festivalio istoriją. Jos patogios ir patrauklios vyresnio amžiaus žmonėms, labai populiarios tarp šeimų su vaikais. Lydint gidui už simbolinę kainą galima apžiūrėti ne tik tos vietovės, kurioje organizuojamas koncertas, istorinius ar kitus lankytinus objektus, bet ir esančius šalia“, – pristatė idėją kaunietė.

Trečia Giedrės pasiūlyta naujovė – atsivežti klausytojų iš Vilniaus, Marijampolės ir Alytus. Žmonės, įsigiję bilietus į atidarymo, baigiamąjį ir kelis kitus koncertus, už simbolinę kainą iš minėtų miestų autobusų stočių specialiais reisais buvo vežami tiesiai į Pažaislį, o po renginio – atgal namo. Kadangi sumanymas pasitvirtino, šiemet paslaugos teikimo žemėlapyje ketinama pažymėti keletą naujų taškų. Žinoma, bus ir kitų naujovių, tačiau geriausia jas išvysti patiems.

Pažaislio festivalio vadovė Giedrė Mikaitienė neslepia, kad likimas kaskart siųsdavo ten, kur reikėdavo sukurti ir „įsukti“ visiškai naujus projektus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"