Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Guillermo Del Toro: „Mano galvoje gyvena monstrai“

 
2018 01 29 19:25
"Norėjau kurti nespalvotą filmą, tačiau leidėjams pavyko mane perkalbėti", - prisipažįsta Guillermo Del Toro.
"Norėjau kurti nespalvotą filmą, tačiau leidėjams pavyko mane perkalbėti", - prisipažįsta Guillermo Del Toro.

Sausio pradžioje vykusių „Auksinių gaublių“ apdovanojimų metu geriausiu metų režisieriumi tapo Guillermo Del Toro už juostą „Vandens forma“. O šiomis dienomis paaiškėjo, kad ši jo režisuota juosta pretenduoja ir į trylika „Oskarų“. Režisierius įsitikinęs, kad jo gyvenimą ir filmus išgelbėjo jo galvoje įsikūrę monstrai.

Apie baisias pasakas, naują filmą „Vandens forma“ ir kitus dalykus „Auksinio gaublio“ laimėtojas papasakojo leidiniui „Hello!“. Galite nežinoti kaip atrodo G. Del Toro, bet tikrai bent kartą kino ekrane matėte pabaisas, kurias sukūrė jo vaizduotė. Demonas Hellboy iš filmo „Pragaro vaikis“, šmėklos trileryje „Purpurinė kalva“, gigantiški monstrai veiksmo filme „Ugnies žiedas“ – visas šias šiurpias būtybes sugalvojo šis mielas apvalainas meksikietis, panašus į Kalėdų senelį. Nežemiškus sutvėrimus Guillermo sapnavo nuo pat ankstyvos vaikystės, pabudęs piešdavo juos sąsiuvinyje, o sulaukęs aštuonerių metų pradėjo filmuoti apie juos filmus tėvo kamera. Nuo to laiko su kamera jis nesiskiria.

Guillermo Del Toro "Auksinį gaublį" gavo už filmo "Vandens forma" režisūrą.
Guillermo Del Toro "Auksinį gaublį" gavo už filmo "Vandens forma" režisūrą.

Naujasis G. Del Toro filmas „Vandens forma“ per „Auksinių gaublių“ ceremoniją apdovanotas už geriausią režisieriaus darbą ir geriausią muziką – taip pat istorija iš režisieriaus vaikystės. „Būdamas šešerių pamačiau filmą „Sutvėrimas iš Juodosios lagūnos“ ir prapuoliau, – pasakoja režisierius. – Filme jūros būtybė persekioja merginą vardu Kei ir man labai norėjosi, kad filmo pabaigoje jie būtų kartu. Tačiau taip nenutiko. Ir štai, praėjus šitiek metų, aš pasakoju savąją šios istorijos versiją.“ Jo istorijoje figūruoja nebylė mergina valytoja ir neįprastas monstras – pusiau žmogus, pusiau žuvis. Gražuolės ir pabaisos versija, papasakota kitaip.

– Guillermo, nors esate pripažintas pabaisų kūrėjas, šį kartą sukūrėte romantinę juostą. Ar sunku buvo rasti finansavimą meilės istorijai tarp moters ir „žuvies“?

– Pats buvau maloniai nustebintas, kad didelių problemų dėl finansavimo nebuvo. Tiesa, atsisakiau užmokesčio už savo darbą, tačiau tai – smulkmena (juokiasi). Tiesiog buvau sąžiningas su filmo leidėjais: iš karto papasakojau, kas yra mano herojai ir paminėjau, kad juostoje bus meilės scenų. Norėjau kurti nespalvotą filmą, tačiau leidėjams pavyko mane perkalbėti: visų pirmą jie pasiūlė daugiau pinigų spalvotam filmui (juokiasi), o antra – argumentuotai pastebėjo, jog juodai baltame variante filmas praras dalį žavesio. Tad mano filmas netapo ekperimentiniu nekomerciniu kinu.

– Pagrindinės herojės nebylumas – sąmoningas pasirinkimas? Juk be žodžių sunku parodyti ką ji jaučia...

– Stengiausi žiūrovui tai perteikti per detales. Pavyzdžiui filmo pradžioje sužinome, kad ji gyvena virš kino teatro, kad jai patinka šokti, žiūrėti miuziklus ir gaminti maistą savo pagyvenusiam kaimynui. Visa tai byloja apie tai, kokia yra Elaiza, geriau už bet kokius žodžius. Žmonės įpratę galvoti, jog aktorius yra ne tik išvaizdus žmogus, bet ir privalo pasakyti kažką šmaikštaus, įsimenančio. Tačiau iš tiesų geriau, kai aktorius gali išreikšti emociją ne balsu, o mimika, žvilgsniu, gestais. Elaizos vaidmenį suvaidinusi Sally Hawkins šią užduotį įvykdė puikiai. O dar Sally yra graži, kas šiai istorijai išėjo į naudą. Nenorėjau pasakoti istorijos apie nelaimingą ir negražią merginą, kuri sutiko savo princą ir jos gyvenimas pasikeitė.

– Rengėte šiam vaidmeniui aktorių atranką?

– Iš karto pasiūliau šį vaidmenį Sally, bet tuo metu buvau smarkiai įkaušęs (juokiasi). Tai buvo 2016 metais: iš pradžių paskambinau jos agentui ir pasakiau, jog rašau scenarijų specialiai jai. O paskui mano bičiulis Alfonso Cuarónas (meksikiečių režisierius, filmo „Gravitacija“ autorius) pakvietė mane į vakarėlį, vykusį po tų metų „Auksinių gaublių“ apdovanojimų. Atsisakinėjau kaip įmaniau, bet Alfonso buvo atkaklus: „Pamatysi, bus linksma, išgersime, ateis Alejandro (meksikiečių režisierius Alejandro González Iñárritu, filmo „Hju Glaso legenda“ autorius)“. Nemėgstu gerti, bet su šiais vyrukais esu pasirengęs prisigerti kad ir kasdien. Kadangi esu labai stambus, kad įkauščiau, man reikia nemažai išgerti. Atėjau į vakarėlį, užsisakiau bare tekilos ir pajutau, kad jau reikėtų eiti prasivėdinti, kad ko neprikrėsčiau, bet pamačiau Sally. „Tai tu, – surikau, – Kaip tik rašau tau scenarijų, tu įsimyli žmogų-žuvį!“ (Juokiasi.) Vargšė Sally spėjo tik atsakyti: „O, jėga“ – ir aš išėjau namo. Nesuprantu, kaip ji paskui sutiko filmuotis.

– Filmo veiksmas vyksta 1962 m., šaltojo karo metu. Tačiau iki šiol daugelis dalykų lieka aktualūs.

– Nes tarp šių dienų ir tų laikų galima dėti lygybės ženklą. Šiandien Amerikos prezidentas sako: „Padarykime Ameriką vėl didžia“. O šešiasdešimtaisiais tai darė Johnas Kennedy ir Lyndonas Johnsonas, kurie dėjo visas pastangas, kad jų šalis būtų vadinama supervalstybe. Rasizmas, šovinizmas, homofobija – klestėjo tada ir tebėra aktualūs iki šiol. Taip kad, deja, mūsų filme papasakota istorija – apie tai, kokie žmonės nepakantūs tiems, kas nepanašus į juos – amžina.

Michaelis Shannonas, Sally Hawkins ir Octavia Spenser filme "Vandens forma".
Michaelis Shannonas, Sally Hawkins ir Octavia Spenser filme "Vandens forma".

– Regis ši tema jums labai skausminga.

– Aš juk meksikietis, gyvenantis Amerikoje, tai yra „įsibrovėlis“, tad dažnai susiduriu su amerikiečių priešiškumu. Neseniai Los Andžele mane sustabdė policininkai. Vairuotojo pažymėjime pamatę jog aš iš Meksikos, pradėjo uždavinėti įžeidžius klausimus. Buvo atvejų, kai parduotuvėje klausdavau: „Kiek tai kainuoja?“ ir man atsakydavo: „Jūs negalėsite sau leisti to nusipirkti.“ Pasakoju tai tam, kad parodyčiau: rasizmas ir priešiškumas imigrantams prasidėjo ne nuo Donaldo Trumpo planų pastatyti Meksikos pasienyje sieną. Kažkuria prasme ši siena buvo visada.

– Niekada nenorėjote grįžti į gimtinę?

Richardas Jenkinsas ir Sally Hawkins filme "Vandens forma".
Richardas Jenkinsas ir Sally Hawkins filme "Vandens forma".

– Galvojau apie tai. Jeigu 1997 m. mano tėvo nebūtų pagrobę banditai, gal būt ir bučiau grįžęs (režisieriaus tėvo Federico Del Toro pagrobėjai pareikalavo iš Guillermo išpirkos, jis sumokėjo dvigubai daugiau nei iš pradžių reikalauta ir po to su šeima persikraustė į Ameriką). Dabar man pavojinga būti Meksikoje – tie žmonės, kurie buvo pagrobę mano tėvą tebėra laisvėje. Dėl savęs aš nebijau, bet turiu šeimą, dvi dukras, nerimauju dėl jų saugumo.

– Karjeros pradžioje bendradarbiavote su broliais Weinsteinais. Kaip reaguojate į Holivude įsiplieskusį skandalą dėl Harvey Weinsteino seksualinio priekabiavimo?

– Man pasisekė – esu per daug toli nuo viešojo kino pasaulio gyvenimo: nevaikštau į filmų premjeras, vakarėlius bei priėmimus, su niekuo nekontaktuoju. Kai su Weinsteinų kompanija kūriau savo filmą „Mutantai“, daugiausiai bendravau su kitu broliu Bobu, taip kad negaliu charakterizuoti Harvey. Tačiau manau, jog tokie dalykai kaip piktnaudžiavimas galia ir nelygybė tarp vyrų ir moterų pasitaiko visose gyvenimo sferose, ne tik kine. Šie reiškiniai seniai ir stipriai įsišakniję mūsų kultūroje, matau juos kiekvieną dieną. Ir mane labai džiugina, kad pagaliau šios sistemos aukos nutarė papasakoti apie tai, apie ką tylėjo ilgus metus. Tai reikškia kad daromi kažkokie veiksmai, keičiasi jėgų balansas, keičiasi pati sistema. O pokyčiai visada į gerą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"