Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Gediminas Storpirštis: maža šalis be asmenybių mirs

 
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Žiniasklaida, televizijos laidos neskatina kūrėjų, nes apie juos Žiniasklaida, televizijos laidos neskatina kūrėjų, nes apie juos nekalba, bet juk vienintelis būdas išgyventi mažai šaliai – asmenybės. 

Taip LRT RADIJUI sako aktorius, muzikantas, pedagogas Gediminas Storpirštis. Anot jo, apibendrinimai, kad bardai yra siaubingai nuobodūs, jam visiškai neįdomūs: „Apibendrinimus apie kažkokią sritį dažniausiai daro žmonės, kurie tuo visiškai nesidomi. Jei dainuojamąją poeziją galima pavadinti judėjimu, tai aš jame esu ir matau daug įvairių būdų, kaip prakalbinti tekstus.“

– Kokia jūsų žiema?

– Kūrybinga ir intensyvi – prieš porą dienų baigiau filmą Ukrainoje.

– Koks tai bus filmas? Jūsų paties?

– Ten filmavausi 12 serijų seriale. Režisierė Oksana Bairak, puikiai žinoma ir gera, pastačiusi daug filmų. Darbas buvo neįtikėtinai intensyvus. O dar šiais metais Jaunimo teatre pasirodė spektaklis „Broliai Liūtaširdžiai“, filmas „Grąžinti nepriklausomybę“. Taigi kol kas nenuobodu.

– O naujas albumas „Metų laikai“ – šių ar praėjusių metų darbo vaisius?

– Pabaigėme šiais metais, o pradėjome pavasarį – taigi užtrukome apie 9 mėnesius. Mano albumai man kaip vaikai. Šis albumas – paskutinis minėto maratono akcentas, man jis svarbus ir brangus.

– Jūsų gyvenimas nuo pat pradžių susijęs su kinu, pirmi ryškūs vaidmenys, ko gero, ir buvo legendiniuose filmuose. Kiek vietos, palyginti su muzika, su teatru, kinas užima jūsų gyvenime?

– Per keletą šių metų mėnesių jau buvo trys filmai. Džiaugiuosi, kad kinas grįžo. Visuomenė apie mane sužinojo iš filmo „Amerikoniška tragedija“ (1981 m.), nors 1974 m. filmavausi „Atpildo dienoje“. Beje, dar darželinuką mane pakvietė į „Mažojo princo“ bandymus. O kai, būdamas trejų metų, nueini į Lietuvos kino studijos paviljonus, pamatai tokias dekoracijas, tave nuneša visai į kitas erdves. Iš tikrųjų jau 12 metų retkarčiais filmavausi.

Paskui, atėjus nepriklausomybei, supratau, kad kinas baigėsi. Tyla truko 10 metų... Bet dabar jis grįžta, jau šešerius septynerius metus atsiranda pasiūlymų, kuo labai džiaugiuosi.

– Kaip paaiškintumėte dainuojančio aktoriaus fenomeną Lietuvoje? Nes nė vienoje šalyje tokio ryškaus fenomeno nesu regėjęs ir matęs. Pas mus aktorius ir daina – visada šalia.

– Visų pirma, dainuoti kartais reikia ir spektakliuose. Viena iš disciplinų studijuojant yra sceninis dainavimas. Nuopelnus reikia skirti amžinatilsį profesorei Irenai Vaišytei. Ji labai mėgo dainavimą ir buvo pradėjusi to tradicija mokomajame teatre. Kursas turėjo savo dainą, grodavome per įvairias šventes ir pan.

– O kaip pradėjote groti gitara?

– Turbūt tai natūralu, kai paauglystėje klausaisi Kosto Smorigino, Olego Ditkovskio, Sauliaus Bareikio ir kitų. Tuo metu vyravo Vytauto Kernagio akustinis periodas, kai jis grodavo gitara vienas. Augau tuo laiku ir neturėjau išeities. Aplinka kartais nesąmoningai pritraukia prie kai kurių dalykų.

Man ir dabar sunku atskirti muziką nuo teatro ir pan., juk groju ir spektakliuose. Aš niekada neskirstau savo veiklos į atskiras sritis.

– Iš kur tas stereotipas, kad bardas – kažkas siaubingai nuobodaus?

– Apibendrinimus apie kažkokią sritį dažniausiai daro žmonės, kurie tuo visiškai nesidomi. Nelabai kreipiu į tai dėmesio. Jei dainuojamąją poeziją galima pavadinti judėjimu, tai aš jame esu ir matau daug įvairių būdų, kaip prakalbinti tekstus. Bet koks muzikos žanro apibendrinimas pasmerktas nesėkmei. Kai dirbu su jaunimu, skatinu juos neprisirišti prie konkretaus vieno žanro. Visi tekstai skirtingi ir kiekvienam reikia vis kitokio žanro, kad tai suskambėtų.

– Kaip regite dainuojamąją poeziją XXI a.? Kokia jos vieta?

– Ji keičiasi, tai natūralu. Dainuojamąją poeziją diktuoja asmenybės. Tam, kad vienas žmogus išlaikytų dėmesį pusantros ar dvi valandas, jis turi būti labai turiningas. Vien drabužių kaita nepadės išbūti tiek laiko. Reikia pasakojimo, nes dainos ir yra pasakojimai, tam tikri monologai. Vienareikšmiškai, dainuojamojoje poezijoje išliks asmenybės. Ir kokios asmenybės ateis, tokia ji ir bus.

– Ar dainuojamąją poeziją įvardijate kaip žanrą?

– Taip, nematau čia jokios prieštaros. Žinau vieną – ne pavadinimas viską lemia. Nematau sumažėjusio dainuojamosios poezijos poreikio, nors tai kamerinis kalbėjimas.

– Kaip žvelgi į asmenybes mūsų muzikoje?

– Pasakysiu skambiai – maža šalis be asmenybių mirs. Tai vienintelis būdas jai išgyventi. Tačiau jei pažiūrėsime į mūsų skatinimo sistemą, į žiniasklaidą, televizijos laidas, ten nekalbama apie kūrėjus ir jų skatinimą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"