Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Garsūs medikai: tėvystė sunkiau nei profesija

 
„Specialių mokslų, kaip ir kokiu tėvu būti, nėra. Knyga, iš kurios mokaisi, yra tavo paties gyvenimas. Man pavyzdys buvo mano tėtis“, - sako profesorius Pranas Šerpytis.
„Specialių mokslų, kaip ir kokiu tėvu būti, nėra. Knyga, iš kurios mokaisi, yra tavo paties gyvenimas. Man pavyzdys buvo mano tėtis“, - sako profesorius Pranas Šerpytis. lsveikata.lt nutorauka

Du garsūs ir daug profesinėje veikloje pasiekę medikai profesorius Pranas Šerpytis ir Antakalnio poliklinikos direktorius Evaldas Navickas, net nesusitarę tvirtina: būti geru tėvu sunkiau nei geru mediku. Nors abiejų šeimose užaugo puikūs vaikai, gydytojai sako, jos tėvystė yra iššūkis ir niekas nemoko, kaip su juo susitvarkyti. Vienintelė knyga – tavo paties gyvenimas.

Vertybės pagal dešimt Dievo įsakymų

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Skubios medicinos klinikos vadovas kardiologas profesorius Pranas Šerpytis su žmona užaugino du sūnus ir dukrą. Vyresnysis Karolis ekonomistas, mokslų daktaras, jauniausia dukra Simona – LSMU trečiakursė, studijuoja farmaciją, vidurinysis sūnus – Rokas, pasekė tėčio pėdomis ir tapo gydytoju kardiologu. „Man nebuvo svarbu, kuo bus mūsų vaikai. Norėjau, kad pirmiausia jie užaugtų geri, sąžiningi, dori Lietuvos piliečiai, gerbtų tėvus ir kitus artimuosius“, – sako prof. P.Šerpytis.

P. Šerpytis: „Specialių mokslų, kaip ir kokiu tėvu būti, nėra. Knyga, iš kurios mokaisi, yra tavo paties gyvenimas. Man pavyzdys buvo mano tėtis.“

Tiesa to nori visi tėvai, vis dėlto ne visiems tai pavyksta. P.Šerpytis sako, dviračio čia neišradinėjęs ir didelių filosofijų neišvedinėjęs. Jų šeimos vertybės – dešimties Dievo įsakymų laikymasis ir asmeninio pavyzdžio rodymas – buvo kaip orientyras vaikams, formavo jų požiūrį į gyvenimą. „Ką darai, daryk dorai ir vaikai tai turi matyti“, – sako profesorius. Vaikai matė daug ir sunkiai dirbantį tėtį. Kiekviena laisva nuo darbo minutė buvo skirta šeimai: kartu su vaikais sportavo, važiavo į keliones, atostogaudavo.

„Kiekvienas tėvo pareigų supratimą atsinešame iš savo šeimos. Specialių mokslų, kaip ir kokiu tėvu būti, nėra. Knyga, iš kurios mokaisi, yra tavo paties gyvenimas. Man pavyzdys buvo mano tėtis.“ Šiandien profesorių džiugina vaikų atsakingas požiūris į šeimą, darbą, studijas, jų pareigingumas ir pagarba artimajam.

„Šeima priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo žmonos. Vyrui svarbiausia žinoti kryptį, kur turi plaukti šeimos laivas. Jeigu nežinosi krypties, joks vėjas nepadės. Moteris laiko tris namų kampus, o vyras – tik vieną. Žmonos vaidmuo vaikų auklėjime yra be galo didelis,“ – gyvenimiška patirtimi dalijasi profesorius. 37-erius metus santuokoje gyvenantis medikas be galo dėkingas žmonai už puikiai laikomus tuos namo kampus. O tėvo „profesija“ jam atrodo daug sunkesnė už bet kokią kitą. „Būti geru tėvu sudėtingiau nei geru kardiologu“, – įsitikinęs žymus medikas.

Po namus jau laksto anūkai Adelė ir Vincas, o Pranas Šerpytis ir jo žmona didžiuojasi dar vienomis garbingomis pareigomis – bočiaus ir motutės.

Gydytojas kardiologas Rokas Šerpytis apie tėtį:

– Mes augome savarankiški, buvome užimti įvairiomis veiklomis, neturėjome kada lakstyti gatvėmis. Tėtis skatino mus domėtis naujausiomis informacinėmis technologijomis, kompiuteriais, užimdavo mus kaip reikiant. Nuo mažens skatino prie tvarkos: namai turėjo būti sutvarkyti, šiukšlės išneštos, grindys išplautos.

Vietoj pasakų skaitydavo Šapokos „Lietuvos istoriją“, atostogaudavome kartu, aplakstyti kartu visi Sąjūdžio renginiai, ąžuolą sodinome. O dabar jau kai atskiros šeimos susikūrę palaikome šeimos tradiciją: kiekvieną sekmadienį einame kartu su tėvais į bažnyčią, o po to į kavinę gerti kavos. Kartais dar kartu išvažiuojam atostogauti – tokia didelė turizmo grupė susidaro.

Labiausia mane žavi tėčio darbštumas, pozityvumas ir džiaugsmas gyvenimu, užkrečiantis jo optimizmas ir pozityvus mąstymas. Norėčiau, kad ir mano vaikai tokią savybę paveldėtų. Žavi jo organizaciniai sugebėjimai. Tai nereiškia, kad jis puls pats keisti perdegusias lemputes, bet jei kas sugedo, suorganizuos taip, kad viskas būtų sutvarkyta.

Tėčiui šiandien labai dėkingas esu už pavyzdį, kaip būti geru, doru žmogumi.

Tėtis, leidęs pačiupinėti gyvenimą

„Stengiausi būti greta ir stebėti, kaip joms sekasi. Pastebėjęs, kad galbūt kažkur klysta ar, mano požiūriu, elgiasi ne visiškai teisingai – padėti, galbūt kartais nukreipti patardamas“, - sako Antakalnio poliklinikos direktorius Evaldas Navickas. Nuotr. - su dukromis Aurelija (kairėje) ir Emilija. Iš asmeninio albumo. Fotografė Laima Druknerytė.
„Stengiausi būti greta ir stebėti, kaip joms sekasi. Pastebėjęs, kad galbūt kažkur klysta ar, mano požiūriu, elgiasi ne visiškai teisingai – padėti, galbūt kartais nukreipti patardamas“, - sako Antakalnio poliklinikos direktorius Evaldas Navickas. Nuotr. - su dukromis Aurelija (kairėje) ir Emilija. Iš asmeninio albumo. Fotografė Laima Druknerytė.

Antakalnio poliklinikos direktorius Evaldas Navickas dvi dukras augino per asmeninį pažinimą. „Stengiausi būti greta ir stebėti, kaip joms sekasi. Pastebėjęs, kad galbūt kažkur klysta ar, mano požiūriu, elgiasi ne visiškai teisingai – padėti, galbūt kartais nukreipti patardamas. Bet niekada nesistengiau nurodinėti, nes taip buvau auklėjamas ir pats.“

Gydytojas patyręs, kad geru tėvu būti sunku. „Turi skirti pakankamai dėmesio ne tik ką nors dukroms padėdamas, bet ir visada jausti jų gyvenimo pulsą, kartais galbūt susitaikyti su tam tikrais sprendimais, su kuriais gal ir ne visiškai sutinki. Be to, tėčiams mergaites auginti yra sudėtingiau nei mamoms. Iš tiesų, tai yra iššūkis“, – sako medikas.

Net ir būdamas labai užimtas, E.Navickas nuolat tikrindavo dukrų pažymius, eidavo į tėvų susirinkimus ir buvo aktyvus mokyklos gyvenimo dalyvis. Nors abi dukros gerai mokėsi ir aibių neprikrėsdavo, tėtis prisimena, kad teko ir griežtesnį žodį pasakyti.

Kelionės, plaukimas baidarėmis, nakvynės palapinėse griaudžiant perkūnijai ir lyjant lietui – jau šeimos istorija, kurią nuoširdžiai prisimena ir tėvai, ir vaikai. Dabar, užaugus merginoms, liko didžiosios metų šventės, šeimyniniai savaitgaliniai susibūrimai, atviri pokalbiai.

Abi Navickų dukros pasirinko medikių kelią. Viena kardiologijos, kita – dermatovenerologijos gydytojos rezidentės. E.Navickas svarsto, kad galbūt dukros pasirinko ne patį lengviausią gyvenimo kelią, bet labai reikalingą, ir tiki, kad su šiuo iššūkiu jos puikiai susitvarkys. „Mediku turi būti iš prigimties. Jeigu neturi prigimtinių savybių, jokia Hipokrato priesaika nepadės“, – sako patyręs gydytojas ir pripažįsta, kad dukrų pasirinkimui įtakos nedaręs.

Kokias vertybes svarbiausia įskiepyti vaikui? Pirmiausia pagarbą vienas kitam, svarbu nuoširdumas, atsakomybė, santarvė su savimi ir aplinka. Ir, be jokios abejonės, žmogus privalo turėti aiškų tikslą, judėti į priekį. Jeigu atsuktų laiką atgal, E.Navickas tėvystės recepte nieko nekeistų, nes viskas, ką abu su žmona darė dėl vaikų, kilo iš noro jiems padėti ir suteikti galimybę pasirinkti.

E.Navickas šiandien labai dėkingas žmonai už atsidavimą šeimai. Tik paaugus dukroms ji grįžo į profesinę veiklą.

Emilija Šerpytienė, gydytoja rezidentė dermatovenerologė apie tėtį:

– Mano tėtis buvo pakankamai griežtas, bet tas griežtumas buvo be bausmių ir pykčių. Po atvirų pokalbių, diskusijų ateidavo supratimas, ko negali daryti, arba ką turi daryti, kad gyvenime ko nors pasiektum. Mums būdavo nemalonu ką nors blogai padaryti, nes atrodydavo, kad nuliūdinsime tėvus.

Kai manęs paklausia, kokio tėčio norėčiau savo vaikams, visada atsakau – tokio, kokį aš turiu. Jis visą laiką stengėsi, kad tik jo dukroms būtų geriau, nesvarbu kas benutiktų. Tad ir aš norėčiau, kad mano vyras kuo labiau stengtųsi dėl mūsų vaikų.

Kai buvau jauna, nesąmoningai ieškojau vaikinuose panašumų į tėtį. Nes jis visada gražiai apsirengęs, pasitempęs, pasikvėpinęs. Pirmas įspūdis, kai susipažinau su būsimu vyru, toks ir buvo – jis irgi buvo gražiai apsirengęs, skaniai kvepėjo ir gražiai bei įdomiai šnekėjo.

Mane žavi amžinas tėčio siekimas atrasti vis ką nors naujo. Tai žmogus, kuris iš visų problemų ras išeitį, niekada nepasiduos. Jis tiek dalykų nori daryti, kad aš jauna, o pagalvoju: „Dieve, kaip galima tiek suspėti...“

Labiausiai tėčiui esu dėkinga už netiesioginį postūmį nepasiduoti, visada gyvenime siekti daugiau, nestovėti vietoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"