Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Felicijos gintaro dirbtuvėse direktoriauja... katinas

 
2018 01 14 12:00
„Mūsų direktorius“, - meiliai apie augintinį atsliepė senojo juvelyrikos amato puoselėtoja, tradicinė amatininkė Felicija Kelmickaitė.
„Mūsų direktorius“, - meiliai apie augintinį atsliepė senojo juvelyrikos amato puoselėtoja, tradicinė amatininkė Felicija Kelmickaitė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Sostinės senamiesčio širdyje esančios suvenyrų parduotuvės „Altra Amber“ vitrina maloniai stebina praeivius. Ant gintaro dirbinių įsitaisęs senstelėjęs rainas katinas kausto praeivių žvilgsnius. „Mūsų direktorius“, – meiliai apie augintinį atsliepė senojo juvelyrikos amato puoselėtoja, tradicinė amatininkė Felicija Kelmickaitė.

Nusistebėjus, kad murklys visiškai nebaikštus, Felicijos mama Virginija, taip pat gintaro juvelyrė, tuoj rado paaiškinimą: „Gyvūnėliai jaučia teigiamą energiją. Žino, kur jos pasisemti.“

Iš pirmo žvilgsnio, regis, įprasta krautuvėlė turistams vilioti. Tačiau dar kartą pasitvirtino sena tiesa, – nereikia skubotų išvadų. Pasirodo, mama su dukra neužsiima vien prekyba. Čia pat jųdviejų dirbtuvėlės, kur gintaro grynuoliai virsta dirbiniais, pristatančiais tradicinį lietuvių liaudies meną.

„Po truputį blėsta įsisenėję stereotipai, kad gintaro papuošalai tinkami tik bobutėms bei tetutėms prie tautinio kostiumo nešioti.“

Nors Felicija pagal specialybę socialinė pedagogė, o jos mama – ekonomistė, abi save vadina amatininkėmis, gintaristėmis. Iš Klaipėdos kilusiai F. Kelmickaitei gintarinių papuošalų gamybos įgūdžiai, galima sakyti, įgimti.

Virginija iškart po universiteto įsidarbino ekonomiste Klaipėdos „Dailės“ kombinate. Čia ir prasidėjo pirmoji pažintis su gintaru kaip medžiaga, net įgudo jį apdoroti. Po penkiolikos metų kombinate atėjo suvokimas, kad gintarinius papuošalus galėtų kurti savarankiškai. Ir štai jau gerus dvidešimt metų moteris gyvena iš savo kūrybos.

Įkūrė savo dirbtuvėles

Į Vilnių Felicija atvyko gavusi gerą darbo pasiūlymą pagal įgytą specialybę. Tačiau noras dirbti su gintaru buvo daug stipresnis, nei galėjo numanyti. Nenuostabu, šeimoje gintaro tradicija gaji. Į sostinę atsikėlusi kartu su mama iškart suskubo aplankyti vietinių gintaro meistrų. Parūpo, kuo jie gyvi, ir patirta šiek tiek nusivylimo – ne visi puoselėja senąsias tradicijas.

Persikrausčiusios gyventi į sostinę pasiryžo dirbti sau, įkūrė dirbtuvėles. Gintaras, pasak Virginijos, senas akmuo, kurio nedaugėja. Į jį reikia žvelgti pagarbiai – išlaikyti apdirbimo, komponavimo tradicijas.

„Kad nenusivažiuotum į naujadarus: viskas vienoda, švaru, estetiška. Gal kam nors tai ir gražu... Visgi gintaras savaime unikalus, nėra vienodų gabaliukų, o apdirbti taip, kad pasidarytų vienodi, kaip plastmasė – skriauda gintarui. Svarbu – atskleisti savitumą, išskirtinumą“, – aiškino Virginija. Mamai pritarė ir Felicija – nieko neįprasta, jei ausyse auskarai skirtingi. Juk kiekvienas gintaro gabalėlis nepakartojamas.

Virginija pasidžiaugė, kad po truputį blėsta įsisenėję stereotipai, jog gintaro papuošalai tinkami tik bobutėms bei tetutėms prie tautinio kostiumo. Toks požiūris, anot jos, susiformavo dar sovietmečiu, kai visos lietuvių kultūros skirtybės buvo suniveliuotos. Bet niekas negali paneigti, kad gintaras – tautos tapatybės dalis, nacionalinis simbolis. Lietuva nuo pat senųjų laikų vadinama gintaro žeme. „Ką lietuviai veža lauktuvių į užsienį? Gintaro. O užsienio svečiai ką nori išsivežti? Irgi gintaro“, – apie nenuginčijamą reprezentacinę gintaro reikšmę kalbėjo tautodailininkė.

Kaip pavyzdį ji pateikė 2016-aisiais išleistą 2 eurų proginę monetą. Jos averse atvaizduotas vienas charakteringiausių baltų kultūros simbolių. Monetos nacionalinėje pusėje iškaldintas gintarinis skridinys – amuletas, dekoruotas smulkių duobelių kryžma.

Mamos ir dukros dirbtuvėlėse gintaro grynuoliai virsta į dirbinius, pristatančius tradicinį lietuvių liaudies meną.
Mamos ir dukros dirbtuvėlėse gintaro grynuoliai virsta į dirbinius, pristatančius tradicinį lietuvių liaudies meną.

Iš kur atsiranda gintaras

F. Kelmickaitė prisipažino, kad perrinkinėdama gintaro žaliavą visada viliasi rasti ką nors ypatinga, reta. Yra pasisekę: vienas laimikių – gintaro gabalėlis su aplipusiomis kriauklėmis, su inkliuzu. Meistrė šypsojosi, kad toks radinys – kolekcinis grynuolis.

Gintaras – organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Tad jauna moteris ypač džiaugiasi turinti savo kolekcijoje šį procesą atskleidžiantį gintaro gabalėlį. „Kabantis lašas... Va taip ir lašėjo tame gintarų miške“, – gintaro gabaliuką rodė Felicija.

Virginija pridūrė nė kiek neabejojanti – gintaras yra Lietuvos vertybė, lietuviškas auksas. Amatininkams, anot jos, verta laikytis tradicijų ir dėl to, kad dirbdami nenuklystų į lankas. Domintis archeologiniais dirbiniais, susipažįstant su etnine kultūra kyla šiuolaikiškų idėjų.

Pasak Felicijos Kelmickaitės, skamba paradoksaliai, bet ne visi gintaro šalies gyventojai bežino, iš kur atsiranda gintaras, kokia jo prigimtis.
Pasak Felicijos Kelmickaitės, skamba paradoksaliai, bet ne visi gintaro šalies gyventojai bežino, iš kur atsiranda gintaras, kokia jo prigimtis.

Virginija stebėjosi archeologės Audronės Bliujienės atsidavimu, jos išleista monografija „Lietuvos priešistorės gintaras“. Tai išsami studija apie gintaro kelią. Vartydama knygos puslapius tautodailininkė rodė gausias iliustracijas: gintariniai papuošalai, amuletai, nešiosena... „Gyva senovinė tradicija“, – apibūdindama knygą sakė senojo juvelyrikos amato puoselėtoja. Virginija prisipažino šioje knygoje radusi neįprastą šiems laikams derinį – vienetinę gintaro ir žalvario kompoziciją.

Daugėja padirbto gintaro

Anot F. Kelmickaitės, gintaras ėmė populiarėti tarp jaunimo, juos traukia magiška jo galia. Kūrėja išskyrė juodąjį gintarą, esą šiandien jis ypač madingas. „Man gražiausias peizažinis gintaro gabaliukas. Spalvos mainosi nuo mėlynumo iki žalumo... Gali įžiūrėti abstraktų vaizdą. Nežinai, ką nušlifavęs rasi. Sakysim, palaipsniui ima ryškėti gulbės sparnas, kitos perspektyvos“, – apie kūrybinį procesą kalbėjo autorė.

Gintaras unikalus savaime, nėra vienodų gabaliukų, visi skirtingi.
Gintaras unikalus savaime, nėra vienodų gabaliukų, visi skirtingi.

Tapti tradiciniu amatininku, pasak trisdešimt penkerių Felicijos, nėra lengva – ne kiekvienas gali. „Turi įrodyti, kad išmanai gintarą ne vienus metus, turi būti tęstinumas – iš kartos į kartą. Be to, privalai dirbti laikydamasis tradicijų“, – vardijo F. Kelmickaitė.

Ji paminėjo dar vieną skaudulį – daugėja padirbto gintaro. „Padirbinius daro dėl to, kad gintaro vis mažiau, jis gana brangus. Kiekvienas tradicinio amatininko gaminys turi atskirą sertifikatą. Žmogus gali būti tikras, kad įsigis tautinio paveldo produktą“, – tikino meistrė.

Gintaro tikrumą, pasak F. Kelmickaitės, galima patikrinti paprasčiausiais senoviniais būdais: padeginti ir uosti, ar kvepia gintaru, arba į puodelį su vandeniu įdėjus du šaukštus druskos ir įmerkus gintarą stebėti, kaip jis iškils į vandens paviršių. Plastmasė nuskęsta.

Niekas negali paneigti, gintaras - tautos tapatybės dalis, nacionalinis simbolis.
Niekas negali paneigti, gintaras - tautos tapatybės dalis, nacionalinis simbolis.

Žmogus atsineša papuošalą – saugotą trisdešimt ar keturiasdešimt metų, kaip didžiausią turtą, o ten – plastikas. Savo dirbtuvėse parodome, kaip atskirti tikrą gintarą. Iliustruodama dukros žodžius, kaip tikra burtininkė, Virginija čiupo saują šviesių gintaro dulkių ir akimirksniu jas uždegė. Ore pasklido aitrus kvapas – lyg smilkalų, panašių kaip bažnyčioje. „Negalima išmesti gintaro dulkių, anksčiau jomis smilkydavo trobas, šventyklas“, – patvirtino spėjimą tautodailininkė.

Felicija suskubo papildyti – jos iš gintaro dulkių gaminančios muilą. „Į šimtą gabaliukų muilo įeina kilogramas gintaro pudros, kurią išgauname gręždamos skylutes. Dulkes surenkame, jos ekologiškos, ir verdame“, – linksmai aiškino ji.

Vis dažniau, anot Virginijos, ieškoma neapdirbto, nešlifuoto, natūralaus gintaro. Kad jis būtų unikalus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"