Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Ernestas Gaižauskas: „Medicinoje išlieka ne protingiausi, o darbščiausi“

 
Ernestas Gaižauskas./
Ernestas Gaižauskas./ lsveikata.lt nuotrauka

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas Ernestas Gaižauskas (32 m.), konkurse „Metų vadovas 2017“ laimėjęs „Kylančios žvaigždės“ nominacijos, trejus metus rūpinasi ne tik pacientų gydymu, bet ir jų komfortu. Įkūrė „Pozityvių idėjų“ asociaciją, nes, kaip pats sako, norėjo padaryti ką nors gero ir prasmingo. Maža to, su kolegomis po budėjimų moko vaikus ir suaugusiuosius žmogaus gaivinimo pagrindų. Kam? Nes statistika rodo, jog yra net 75 proc. tikimybė, kad teks gelbėti ne nepažįstamąjį, o savo artimą.

– Sveikatos apsaugos sistemai, medikams dėmesio dabar netrūksta. Tiesa, dažniau kalbama apie problemas: atlyginimai – per maži, darbo krūviai – milžiniški... Vis dėlto medicinos studijos vienos populiariausių. Kaip manote, kodėl?

Vienintelis nesmagumas, kad miegi ne su šeima. O pats darbas teikia džiaugsmą. Gydytojams, man atrodo, dažnai užduoda klausimą, kaip šeima susitaiko su tuo, kad paromis nebūni namuose.

– Na, vieni galbūt renkasi mediciną, nes tai – iššūkis, kad galiu pasirinkti kas sunkiau. Bet čia kaip ir su budėjimais paromis – smagu, tik klausimas, ką pasakysi po trisdešimties metų. Ar vis dar bus smagu nebūti namie? Man atrodo, kad mediciną renkasi, nenoriu įžeisti kitų specialybių, motyvuoti ir puikiai situaciją suprantantys žmonės. Ir ne pinigai čia svarbu, o galimybė išgelbėti žmogų. Kalbant apie darbo krūvį, nemanau, kad jis daug didesnis nei kitose specialybėse. Mano žmona – teisininkė, jei sudėtume jos darbo valandas, nebūtų trumpesnės, gal net ir ilgesnės nei mano. Skirtumas tik tas, kad ji gali darbą pabaigti ir namuose, aš gi paciento namo neparsivesiu...

– O jums vis dar smagu budėti naktimis?

– Vis dar smagu, nors kartais tiesiog nuvargsti. Vienintelis nesmagumas, kad miegi ne su šeima. O pats darbas teikia džiaugsmą. Gydytojams, man atrodo, dažnai užduoda klausimą, kaip šeima susitaiko su tuo, kad paromis nebūni namuose. Bet tokių specialybių yra juk ir daugiau, pavyzdžiui, jūreiviai, vairuotojai ar kariškai.

– Kartu su kolegomis, asociacijos „Pozityvios idėjos“ bendraminčiais, laisvu nuo darbo metu dar mokote vaikus ir suaugusiuosius gaivinimo pagrindų. Priekaištų iš žmonos nesulaukiate, kad per mažai dėmesio lieka šeimai?

– Nuo žmonos kartais gaunu barti, kad jos nepamokau, kaip reikia teisingai gaivinti. Su kolegomis Šarūnu, Luku dažnai juokaujame, kad mokome gaivinimo pagrindų kitus, bet pačių žmonos ar draugai to nelabai moka. Saviems vis pritrūksta laiko. Kurti asociaciją „Pozityvios idėjos“ buvo mano žmonos mintis. Tiesa, gaivinimo mokymai atsirado šalia visos veiklos, nes su kolegomis pamatėme, jog tai svarbu ir tam nereikia jokių papildomų priemonių, tik laiko. Vokietijoje moksleiviai gaivinimo mokomi nuo dvylikos metų. Studijos rodo, kad baigę mokyklą jie būna puikiai įvaldę šiuos įgūdžius.

– Dabar populiaru mokyti, kaip sveikai maitintis, judėti, rūpintis sveikata, kodėl jūs pasirinkote tokią gana neįprastą sritį?

– Visuomenei trūksta žinių apie gaivinimą. Net ir artimoje aplinkoje, kai pasiteirauji draugų, ar žinai, kaip reikėtų gaivinti žmogų, vienas dažniausių atsakymų: „Spaudyti reikia“. Daugelis galvoja, kad tai – ne mano reikalas, aš juk moku mokesčius, tad tereikia iškviesti greitąją ir ji viską sutvarkys. Dažnai galvojama, kad gaivinti teks nepažįstamą žmogų. Tačiau statistika rodo, jog yra septyniasdešimt penkių procentų tikimybė, kad teks gaivinti mamą, tėtį, tetą, žmoną ar bendradarbį.

– Užsiminėte, kad mediciną renkasi motyvuoti žmonės, kada ir kodėl nusprendėte, kad jis taps jūsų profesija?

– Net nežinau, mano tėvai – ne medikai, apskritai jų šeimoje nėra. Mokykloje tiesiog sekėsi biologija ir chemija. Tad ir pasirinkimas buvo gana paprastas – atmetimo principu. Istorija nelabai patiko, faktas, kad istoriku nebūsiu, fiziku irgi, kalbos nesisekė taip gerai, IT sektorius irgi ne man, taigi nedaug kas ir liko. Specialybę rinkausi panašiai: ten nelabai galėčiau dirbti, ten ne mano charakteriui. Pavyzdžiui, sakiau, kad pediatras aš tikrai nebūsiu. Nors dabar galvoju, kad gal būtų įdomu dirbti su vaikučiais. Tiesa, chirurgas kaip brolis ir šiandien manau, kad negalėčiau būti.

– Kaip manote, kokios savybės svarbiausios renkantis medicinos studijas?

– Pirmame kurse vienas profesorius gerai pasakė, kad čia liks ne protingiausi, o tvirčiausi ir darbščiausi. Proto medicinoje, žinoma, reikia, bet išlieka tik darbštūs žmonės. Mokslai – sunkūs, darbas – nelengvas. Tiesa, daugelis galvoja, kad medicinai svarbu turėti gerą atmintį ir nebijoti kraujo. Iš tikrųjų tai – antraeiliai dalykai.

Nors mano specialybė, galima sakyti, yra visų ligų kratinys, pacientai sunkūs, dekompensuoti ir jiems neužtenka paprastos priežiūros, ji yra universali, kas turbūt labiausiai joje ir traukia. Nors gal ir nėra tiksliai apibrėžta.

– Pastarąją savaitę ligoninei, kurioje dirbate, teko nemenkas smūgis. Kalbu apie jūsų vadovybės atstovams pareikštus įtarimus dėl korupcijos. Jums, kaip jaunam medikui, nepikta? Tokios istorijos griauna medikų įvaizdį. Juk niekas net neakcentuoja, kad įtarimai korupciniais veiksmais pareikšti ne medikams, o IT sektoriaus darbuotojams.

– Man pikta ne kaip medikui, o kaip piliečiui. Tačiau šioje istorijoje dar per daug klaustukų, kad būtų galima vertinti. Juk kaltus dažnai mokame surasti anksčiau, nei kad įrodoma jų kaltė. Todėl stengiuosi kol kas nieko nevertinti. Būna ir man darbe, kai sunkiai sergančio paciento artimieji pyksta ir išsilieja, užsipuola mane. Nors aš dėl to, kad žmogus susirgtų, nieko nepadariau. Priešingai, stengiuosi jam padėti. Tokiais atvejais dažnai išgirsti: „Oi, atsiprašau, pasikarščiavau, nenorėjau.“ Suprantu, kad nenorėjai, bet gydytojai irgi žmonės, turintys jausmus. Tiesa, dirbdamas išmoksti nuo kai kurių emocijų atsiriboti.

Dosjė

Nuo 2014 metų dirba gydytoju anesteziologu reanimatologu. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinikoje dirba asistentu. Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos narys. Europos intensyvios terapijos draugijos (The European Society of Intensive Care Medicine) narys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"