Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Dvi moterys medikės

 
2018 03 11 13:05
„Sunku žodžiais nusakyti tą bendrumo, ryžto, susikaupimo ir nusiteikimo jausmą, kurį mes jautėme iš mus aplinkui supančių žmonių. Greitosios medikai kartu su kitais darbuotojais atlikome savo pareigą Lietuvai ir, manau, atlikome kaip pridera“, - prisimindama sausio 13-osios įvykius yra sakiusi Vilniaus GMP stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė. /
„Sunku žodžiais nusakyti tą bendrumo, ryžto, susikaupimo ir nusiteikimo jausmą, kurį mes jautėme iš mus aplinkui supančių žmonių. Greitosios medikai kartu su kitais darbuotojais atlikome savo pareigą Lietuvai ir, manau, atlikome kaip pridera“, - prisimindama sausio 13-osios įvykius yra sakiusi Vilniaus GMP stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė. / lsveikata.lt nuotraukos

Šiam tekstui ne veltui pasirinktas dramatiško 1960 m. italų režisieriaus Vittorio De Sicos filmo pavadinimas. Nors šis straipsnis ne apie karo metų įvykius Italijoje, o apie ramų sovietmetį Lietuvoje; nors šios istorijos veikėjai ne Sofi Loren ir Žanas Polis Belmondo, tai visai nesvarbu. Nesvarbu, nes ši istorija apie lietuviškam charakteriui ne visada būdingą drąsą – niekuo neribotą, nepragmatišką ir pasiaukojančią dviejų moterų baltais chalatais drąsą.

Istorija, kurią dera atsiminti

Tauragės apskrityje, Pagėgių savivaldybėje esama Natkiškių kaimo, kuriame gyvena apie pusę tūkstančio žmonių. Kaime yra mokykla, pagrindinė. Pavadinta ji ne kokios nors „Taikos“, „Šviesos“, „Minties“ ar kitos metafizinės abstrakcijos garbei, o pavadinta vardu, kuris šių dienų skaitytojo ausiai skamba jau netgi archajiškai – Zosės Petraitienės pagrindinė mokykla. „Kas ta Zosė Petraitienė?“– toks klausimas neabejotinai kyla kiekvienam jaunesniam žmogui. Žmogui, negyvenusiam sovietmečiu ir neatsimenančiam tragiškų įvykių, nutikusių Natkiškių apylinkėse tą šaltą 1982 m. sausį...

Žiema tąsyk itin nirtingai šiepė dantis – netgi spaudoje pranešta, kad palei Nemuną esančiuose rajonuose pūga būsianti pavojinga: vėjo greitis sieksiąs net iki 25 metrų per sekundę, o šaltis – apie 18 laipsnių. Tą sausio vakarą Natkiškių kaime felčere dirbusią Zosę Petraitienę pasiekė pagalbos šauksmas – pradėjo gimdyti atokiame vienkiemyje gyvenusi moteris. Nepaisant to, kad žemė maišėsi su dangumi, felčerė ryžosi vykdyti savo pareigą. Kolūkis organizavo šiokį tokį transportą – traktorių su vairuotoju. Bevažiuojant sodybos link ir matant prieš akis stichijos siautulį, vyras nebesiryžo judėti toliau. Jis akimirkai palindo po mašina, kad išleistų beužšąlantį vandenį. Tos akimirkos užteko, kad felčerė jau būtų pradingusi pūgoje: moteris, supratusi, kad traktorininkas jos nebelydės, vis tiek išskubėjo į atokų vienkiemį – ten, kur reikėjo pagalbos.

Palydovas pats vos grįžo namo – laukuose pasiklydo, jo drabužiai buvo net apledėję – tokios nuožmios oro sąlygos buvo. O Zosė Petraitienė dingo pūgoje – nepasirodė pas gimdyvę, nepasiekė sodybos. Prasidėjo dingusiosios paieškos – teigiama, kad moters ieškojo ne tik vietiniai gyventojai, bet ir sovietinės armijos kariai su metalo ieškikliais – su savim felčerė turėjo metalinį lagaminėlį su medikamentais. Su tuo lagaminėliu ją ir surado – po dvidešimt keturių parų – kniūbsčią pusnyje, amžinai pakeliui į sodybą, kur reikėjo jos pagalbos.

Šią dramatišką istoriją derėtų prisiminti – ir ne tik kaip eilinę sovietmečio tragediją. Zosės Petraitienės, pūgoje žuvusios felčerės istorija, galėtų būti susimąstymo akimirka tiems, kurie nesiryžta žygiuoti į oro uostą už savo pelnytas teises, tačiau iškart ryžtasi kelti sparnus į prakutusias Vakarų valstybes. Taip, Zosė Petraitienė gyveno tuo laiku, kai niekas negalėjo nė susimąstyti apie emigraciją, tačiau atsakykime patys sau – tą sausio vakarą, kai ji sužinojo apie tolimame vienkiemyje gimdančią moterį – kokios moralinės vertybės ragino ją eiti ten per siaučiančią pūgą, per artėjančią tamsą? Ar tos vertybės dar gyvos tada, kai ryžtamės galutinai palikti šią šalį?

Didžiųjų nelaimių palydoje

Kitos medikės istorija – netragiška, tačiau nė kiek ne mažiau reikšminga. Vanda Pumputienė – gydytoja kardiologė, ilgus dešimtmečius atidavusi darbui Vilniaus GMP stotyje – nuo 8 deš. pradžios ten besidarbuojančiai medikei teko sudalyvauti keturiose didelėse Lietuvą ištikusiose nelaimėse.

Pirmąsyk – 1975 m. balandžio 4 d. įvykusiose Žaslių geležinkelio katastrofoje, kuomet keleivinis traukinys Vilnius-Kaunas rėžėsi į gabaritais iš šalutinio kelio išsikišusią degalų cisterną. Kelios akimirkos ir viską naikinanti ugnis apėmė pirmus keturis sudvigubinto sąstato vagonus. Penkiolika žmonių žuvo iškart, dar penki mirė ligoninėse – tai oficialūs skaičiai.

Tiesa, esama archyvinių duomenų, kurie leidžia abejoti, ar tikrai žuvo tik dvi dešimtys – po kelių dienų tuometinis LSSR vidaus reikalų ministras informuos tuometinę Vyriausybę – LSSR Ministrų Tarybą – apie 105 pareiškimus dėl dingusių asmenų, kurie vienaip ar kitaip turėjo važiuoti nelaimę patyrusiu reisu. Katastrofos bylą tyrusius tardytojus irgi kažkodėl domins tai, kiek gi žmonių galėjo važiuoti tą popietę į Kauną. Simboliška tai, kad tarp oficialių žuvusiųjų ir viena gydytoja – 36-erių metų kaunietė Rita Valiulienė, dirbusi 3-iojoje Kauno ligoninėje.

Kita didelė nelaimė, kurioje tiesiogiai sudalyvauti teko Vandai Pumputienei – vos po savaitės, balandžio 13 d., pačiame Vilniaus centre įvykusi pontoninio tilto griūtis. Griuvus nepabaigtam tiltui, kuris būdavo kiekvieną pavasarį pastatomas maždaug toje vietoje, kur dabar yra Karaliaus Mindaugo tiltas, šaltame Neries vandenyje atsidūrė apie 80 žmonių, kurie prieš tai vakarą leido Sporto rūmuose – stebėjo vengrų estradinio ansamblio „Syrius“ koncertą. Skęstančių žmonių puolė gelbėti visi – ir gelbėtojai, ir milicininkai, ir kariai, ir medikai, ir eiliniai piliečiai. Oficialiais duomenimis, tąkart žuvo 4 žmonės – nepaisant to, iki šiol sklando gandai apie kūnus, kuriuos Neris atiduodavo net po kelių savaičių... Įdomus faktas – tiesioginiu katastrofos liudininku buvo tuometinis studentas, o vėliau – žymus istorikas, profesorius Alfredas Bumblauskas.

Trečiąkart Vandai Pumputienei teko sudalyvauti Jonavos „Azoto“ avarijos likvidavime, 1989 m. kovo mėnesį. Tąkart įvykus sprogimui gamykloje, žuvo 7 žmonės, o milžiniški nuodingų chemikalų debesys vertė organizuoti iki tol neregėto dydžio gelbėjimo operaciją – ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo evakuoti 34 tūkstančiai žmonių. Ketvirtasis kartas, kai buvo reikalinga skubi medikų pagalba nutiko jau beatgimstančioje Lietuvoje – 1991 m. Sausio 13-ąją, kada sovietiniai desantininkai tankų vikšrais ir automatų buožėmis skynėsi kelią per beginklę žmonių minią prie Vilniaus televizijos bokšto.

Greitosios pagalbos gydytoja Vanda Pumputienė, kartu su kolege felčere Giedrima Kundrotaite būtent už savo pareigų atlikimą gelbstint nukentėjusius tą naktį, vėliau buvo apdovanotos garbingais apdovanojimais – Sausio 13-osios medaliais. Vanda Pumputienė iki šiol dirba Vilniaus GMP stotyje – tiesa, jau ne kaip gydytoja, o kaip šios stoties direktoriaus pavaduotoja.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"