Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Daiva Vyčinienė: folkloras mums buvo sovietinio bukinimo priešprieša

 
2018 05 15 15:20
Istorinės
eisenos Rygoje per „Baltica-1988“ akimirka, Daiva Vyčinienė su „čiurlioniukų“
ansambliu priekyje. Tada jie pirmą kartą vežėsi arba siuvosi jau Rygoje
trispalves ir jomis mosavo. Į festivalį lydėję valdžios atstovai to dar bijojo
ir draudė / 
Istorinės eisenos Rygoje per „Baltica-1988“ akimirka, Daiva Vyčinienė su „čiurlioniukų“ ansambliu priekyje. Tada jie pirmą kartą vežėsi arba siuvosi jau Rygoje trispalves ir jomis mosavo. Į festivalį lydėję valdžios atstovai to dar bijojo ir draudė /  Asmeninio albumo nuotrauka

„Nemažai žmonių į folklorą pateko kažkokių savo ieškojimų dėka – ar buvę gotai, ar dar kokie nors. Ir nesakyčiau, kad folkloras jiems yra kažkokia egzotika. Tie žmonės pajunta gelmę, folkloro grūdą ar raziną, kuri jiems suvokiama“, – LŽ teigė etnomuzikologė Daiva Vyčinienė.

Profesorė Daiva Vyčinienė yra žinoma Lietuvos etnomuzikologė – tiek akademikų tarpe, tiek muzikantų. Kartu su sutartinių giedotojų grupe „Trys keturiose“ moteris visai neseniai lankėsi Jungtinėse Valstijose, kur su atlikėju Abraham Brody didžiuosiuose miestuose pristatė bendrą programą, kurią gegužės 25 d. festivalio „Skamba skamba kankliai“ metu galės išgirsti ir lietuviai.

„Vienas iš svarbiausių dalykų yra tai, kiek asmuo sugeba pasisemti iš tradicijos, pasiimti gryniausius dalykus. Svarbu užčiuopti esmę, kur ji glūdi. Tai visada daug duoda.“

Apie folklorą Lietuvoje ir už jos sienų, maištą, valstybingumą, koncertus, ekspedicijas tiesiai iš Daivos Vyčinienės lūpų.

– Banalokas klausimas, bet kaip jūsų gyvenime atsirado folkloras?

– Jis atsirado ne taip spontaniškai, kaip turbūt dabar jauniems žmonėms būna, kuomet pilnas jutūbas informacijos, apstu visokiausių renginių ar kokie nors draugai ką nors papasakoja, žodžiu, kai užsikabini už kažko ir tai trinkteli kaip žaibas. Man taip nebuvo.

Visa mano tėvuko giminė buvo labai daininga ir egzistavo tokia tradicija – kasmet važiuodavom pas bobutę Oną į kaimą. Visiems susirinkti buvo šventas reikalas ir nuolat girdėdavau, kaip tėvai, tėvo broliai ir pusbroliai suvažiavę beveik kiaurą naktį dainuodavo. Atsimenu, dar stebėdavomės, kaip jie dar neina miegoti! Mes, vaikai, jau nulūždavom, bobutė prie stalo irgi knapsėdavo, o jie vis dar dainuoja. Paskui, tapusi etnomuzikologe, folkloriste, aš suvokiau to svarbą, tačiau anuomet man atrodė, kad jie dainuoja kažkokius niekus, visokius romansus – „Skinsiu raudoną rožę“ ir viską, kas papuola, kas buvo madinga.

Tai matyt savaime buvo įsodinta – per genus, per kraują, per atmintį. Na, o vėliau, kai Čiurlionio mokykloje mokiausi paskutinėje, vienuoliktoje klasėje, atvažiavo koncertuoti Marcinkonių ansamblis. Tada jis dar buvo pajėgus, stiprus, jų balsas buvo dar labai įdomus – dabar jie pasikeitę, atjaunėję, nebeturi tokio įdomaus tembro. Atėjau į tą koncertą ir man labai patiko. Po savaitės pasirodė ranka rašytas visai neišvaizdus raštelis, be jokių patrauklių kabliukų ar ženklų – kas norit išmokti ir mėgstat liaudies dainas, ateikite dalyvauti į etnografinį ansamblį. Buvo nurodyta kažkokia diena, kažkokia klasė.

Pagalvojau – aha, etnografija, etnografinis ansamblis – skamba rimtai. Tuo metu mano etnografijos suvokimas toks ir buvo – Marcinkonys ir kažkas labai seno. Nusprendžiau, kad prieš ten einant reikia pasimokyti, nes šio žanro visai nepažįstu. Mano tėvukui buvo padovanoti visi penki Juškų dainų tomai. Atsiverčiau tuos tomus ir, kaip šiandien prisimenu, varčiau, radau dainą, skaičiau tekstą – graži bet kol susiradau melodijas... Tose knygose labai viskas sudėtinga. Bandžiau kažką išmokti, bet tekstas absoliučiai nelipo. Man tai buvo dar visai nepažintas pasaulis, tad nieko neišėjo. Mokiausi, tačiau nieko gero neišmokau.

Nuėjau į tą atranką ir paaiškėjo, kad norint prisijungti jokios dainos stojimui pasiruošti nereikėjo. Žodžiu – viskas labai gražiai išsirutuliojo ir tuomet, nepaisydama to, kad mokiausi vienuoliktoje klasėje ir visi gąsdino stojamaisiais ir kaip bus baisu, atėjau į tą mokyklos etnografinį ansamblį ir įklimpau, pasirodo, visam amžiui.

Aišku, po to prasidėjo studijos. Kad ir dalyvavau ansamblyje, kad ten ir buvo visokios puikios veiklos bei bendraminčių, kad ir pilnai jame realizavau save – atėjus laikui stoti į aukštąją mokyklą vis dar galvojau apie muzikos istorijos studijas. Tiesą pasakius, apie jas galvojau nuo aštuntos klasės. Tačiau prieš pat stojimus mokytoja manęs paklausė, ar nenorėčiau stoti į folklorą. Apie tas studijas nebuvau nieko girdėjusi. Mokytoja man patarė nueiti į akademiją, susirasti dėstytoją Burkšaitienę, ir pasikalbėti su ja. Tėvai taip pat kalbino išsiklausti apie studijas, perspektyvas, ką aš čia baigsiu, ką baigusi veiksiu. Pati atsargiai visko klausinėjau ir kuomet man papasakojo, ką galėjo, tuomet ir įstojau.

Niekas mums nesakė, niekas mūsų nemokė, kad reikia eiti prie Borutos, prie Čiurlionio, kitų nesusitepusių kultūros veikėjų kapų ir dainuoti kažkokias karines ar našlaičių dainas.

– Studijavote praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje. Jau užsiimdama folkloru turėjote galimybę iš tam tikros perspektyvos stebėti valstybingumo lūžius. Ar per tuos metus – nuo jūsų veiklos pradžios, iki Sovietų Sąjungos griūties ir šiandienos viešojoje erdvėje smarkiai pasikeitė požiūris į folklorą ir pats folkloras?

– Matyt labai pasikeitė. Bent mums, mano kartai. Kai dar buvau visiškai jauna, studijavau antram kurse, pati pradėjau vadovauti ansambliui. Kazimieras Kalibatas, sakydamas, kad aš jau didelė, jau viską moku, paliko man visus paauglius. Atėjo naujų, labai šaunių dailiokų. Visi jie tuo metu buvo pankuojantys. Vyko kažkokios kovos tarp tų dailininkų ir Raudonosios armijos ruselių, dailininkus buvo primušę ir jie dar ligoninėje gulėjo. Mums tai buvo kaip toks tylus pasipriešinimas, nors negalvojom, kad va, eisim dabar į folklorą, mušim čia kažką, bet tiesiog susiklostė tokia laisvo gyvenimo, laisvo buvimo, savotiška pasipriešinimo forma.

Per Užgavėnse su tais čiurlioniukais kasmet eidavom į Šilo gatvę, kurioje gyveno dauguma mokytojų dailininkų, įvairiausių skulptorių, keramikų, tame tarpe ir patys žymiausi menininkai – ir Dichavičius, ir Tarabildos – tiesiog grandai. O mes kasmet pasiėmę instrumentus bei kaukes taip ir vaikščiodavom. Tos kaukės suteikdavo galimybę visiškai užsimaskuoti ir kalbėti apie bet ką – visaip žaismingai sakyti tai, ką tik nori. Tai buvo labai laisvas ir šaunus laikas.

Taip pat – su truputį vyresniais visiukais (ansamblis „Visi“, – R. M.), kuriems vadovauja mano vyras, anuomet taip pat studentais, per Vėlines visada eidavome į Rasų kapines. Niekas mums nesakė, niekas mūsų nemokė, kad reikia eiti prie Borutos, prie Čiurlionio, kitų nesusitepusių kultūros veikėjų kapų ir dainuoti kažkokias karines ar našlaičių dainas.

Daiva Vyčinienė (kairėje) kartu su sutartinių giedotojomis "Trys keturiose" festivalio "Mėnuo juodaragis" metu / Alionos Ročkinos nuotrauka
Daiva Vyčinienė (kairėje) kartu su sutartinių giedotojomis "Trys keturiose" festivalio "Mėnuo juodaragis" metu / Alionos Ročkinos nuotrauka

Vieną kartą nedalyvavau tame, nes tuo metu kaip tik buvo mano pusseserės gimtadienis, tai man regis aštuoniese taip nuėjo prie kapų ir juos supakavo saugumas, kažkur nusivežė, galų gale vieną net iš universiteto pašalino... visokių istorijų būta. Tuo metu folkloras mums buvo rusinimo, sovietinės ideologijos bukinimo priešprieša ir labai stipri dvasinė atrama.

Aišku, kad tada folkloro pakilimas buvo didžiulis, Vilniuje buvo aibė ansamblių, kiekviena aukštoji mokykla turėjo, išskyrus mūsų akademiją, bet mums ir taip užtekdavo veiklos. Vėliau, jau bebaigdama mokslus, pati įkūriau tokią grupę, vėliau važiavom į ekspediciją, bet tada folkloro tikrai buvo daug visur. Dabar man atrodo, kad vėl pastebimas susidomėjimo folkloru augimas. Vienu metu, gal prieš penkerius – dešimt metų viskas buvo gerokai apmirę.

– Kaip ir minėjote, prieš kelias dešimtis metų folkloras buvo savotiškai aktualus kaip tam tikra nebūtinai sąmoningos, bet vis dėlto – rezistencijos forma. Kuo jis šiandien yra aktualus? Ar egzistuoja koks nors esminis aktualumo šiandien akcentas?

– Man atrodo, kad tai apskritai turėtų būti aktualu kiekvienam žmogui, idant išlaikytų savo tapatybę. Aišku, yra individualaus žmogaus tapatybė, nusakanti kas aš toks šiame pasaulyje, bet yra ir tautinė – kiek aš tapatinuosi su tauta, kiek jos yra manyje. Vienas iš svarbiausių dalykų yra tai, kiek asmuo sugeba pasisemti iš tradicijos, pasiimti gryniausius, giliausius dalykus. Svarbu užčiuopti esmę, kur ji glūdi. Tai visada daug duoda. Aišku, kalbant apie folklorą galima nueiti ir paviršiumi ir net nesistengti jo suprasti, kaip antai „Duokim garo“ – tik kaip sceninės saviraiškos forma.

– Ar per tuos metus, kuriais jūs užsiėmėte folkloru, pastebėjote kokią nors tendenciją, kokiems žmonėms folkloras yra pats įdomiausias? Ar egzistuoja kažkoks konkretus žmonių, kuriuos traukia folkloras, tipas ar savybės?

"Trys Keturiose" ir Abrahamas Brody koncertuoja Niujorke, Johno Kennedy centre / Peteris Alunans nuotrauka
"Trys Keturiose" ir Abrahamas Brody koncertuoja Niujorke, Johno Kennedy centre / Peteris Alunans nuotrauka

– Labai sudėtingas klausimas... Nuo pat pradžių, vos pradėjus vadovauti Čiurlionio mokyklos ansambliui, kuriame visi buvome bendraamžiai, pastebėjau, kad folkloras traukia maištaujančius, kažko ieškančius. Netgi tame ansamblyje buvo daugiau ne geriečių ar muzikantų, kurie labai greitai viską išmoksta, o kaip tik tokių pankuojančių, parūkančių, visokių dailininkų. Būtent jie į folklorą puolė stačia galva.

Pasaulyje už mokyklos sienų lygiai taip pat galima pastebėti, kad folkloras vienaip ar kitaip traukia nemažai dailininkų, poetų, rašytojų. Keisčiausia yra tai, kad būtent profesionalūs muzikantai dažniausiai turi kažkokį neigiamą nusistatymą folkloro atžvilgiu. Matyt taip pasireiškia gana didelė iš kažkur atsiradusi profesionalios muzikos ir folkloro priešprieša. Galbūt tai – seniai įskiepytas požiūris, kad štai čia – profesionalioji muzika, o čia – žemiau esantis folkloras, kažkas mėgėjiško, kažkokia saviveikla, išaugti, nebereikalingi, muziejiniai dalykai. Aš tai jaučiu visą laiką, nes tikrai pakankamai nedaug muzikantų į tradicinę muziką žiūri rimtai. Mūsų akademijoje tai taip pat galima visą laiką jausti.

O šiaip, kalbant apie muzikines grupes, tai paradoksalu, bet folkloras tikrai dažnai yra artimesnis įvairiems rokeriams, metalistams, elektroninės muzikos mėgėjams nei tiems, kurie užsiima klasikine muzika.

Nemažai žmonių į folklorą pateko kažkokių savo ieškojimų dėka – ar buvę gotai, ar dar kokie nors. Ir nesakyčiau, kad folkloras jiems yra kažkokia egzotika. Tie žmonės pajunta gelmę, folkloro grūdą ar raziną, kuri jiems suvokiama.

– Jūs esate sutartinių giedotojų grupės „Trys keturiose“ narė. Kada jus sužavėjo sutartinės ir kaip tai nutiko? Na, nemanau, kad tas sutartines girdėjote nuo pat vaikystės. Koks buvo jūsų pirmasis sąlytis su sutartinėmis?

– Tas kelias buvo ilgas ir sudėtingas, daug sudėtingesnis, vėlgi, nei šiandienos jaunimui – išgirdau, puolu prie Zenono Slaviūno tomų, randu. Ne. Tai atsitiko tame pačiame Čiurlionio mokyklos ansamblyje. Kai kažkas pradėjo giedoti sutartines, aš lyg tyčia apsirgau ir tik atėjusi po daugmaž mėnesio išgirdau, kad gieda. Man tai pasirodė sudėtinga, tai ir pagalvojau, kad savo pražiopsojau. Be to – jau buvo susiformavusi keturių, kurios pasilikdavo po repeticijų ir giedodavo, grupė. Tiesą sakant, tai pernelyg jų ir nesureikšminau – man sutartinės nepaliko kažkokio ypatingo įspūdžio, nebuvo tokio – „o, priimkit ir mane, ir aš noriu“.

Tačiau ta pati mano dėstytoja Burkšaitienė pirmam kurse pasiūlė prisijungti prie giedotojų. Tuomet ji vadovavo ratiliokams (VU ansambliui „Ratilio“ – R. M.) ir kartu su archeologe Rimute Jablonskyte-Rimantiene norėjo surengti bendrą vakarą, kuriame būtų kalbama apie žuvų, vandens simboliką, o pati Burkšaitienė papasakotų apie muzikinius dalykus. Viena iš sutartinių giedotojų susirgo ir dėstytoja kreipėsi į mane. Aš atsakiau, kad galiu pabandyti, nes būdama muzikante turėjau klausą, greitai išmokdavau dalykus. Bet jos jau buvo gerai susigiedojusios. Ir tik giedodama su jomis pajutau kažkokį malonumą, įdomumą, nors tikrai buvo sudėtingų sutartinių, kur ne iš karto gaudavosi sugiedoti. Ir taip pamažu užsikabinau.

A, tiesa, sykį buvome mirtinai nugirdyti. Gal dabar negražu apie tai kalbėti, bet vėlgi – viskas dėl folkloro.

Tiesa, buvo labai smagus nutikimas, kuomet gavau tokį kaip ir palaiminimą iš pačios Marijos Gimbutienės. Sykį ji skaitė kažkokią archeologinę paskaitą ir specialiai jai Vilniaus universiteto Teatro salėje surengėm mažą koncertuką. Giedojom apie pusvalandį ir po to – iki šiol puikiai atsimenu – Marija Gimbutienė priėjo, ištiesė sausą tvirtą ranką ir kiekvienai iš mūsų paspaudė, sakydama, kad vat čia tai deivių kultūra, čia – senoji Europa.

Jau vėliau, renkantis darbų temas, pasiūlė rašyti apie sutartines. Tuomet pagalvojau, kad gink Dieve! Ką aš čia pasakysiu, jei yra visi trys tomai, bet man buvo sakoma – o tu pamėgink. Tuomet ir įklimpau visais galais – ir per giedojimą, ir pati pradėjau vaikščioti į archyvą, atradau visokių dainavimo būdų, kurie Slaviūno tomuose buvo neaiškiai aprašyti ar kuriuose kažko trūksta. Žodžiu – nuėjau į archyvą ir pradėjom su čiurlioniukėm, pirmąja tokia kompanija, bandyti, eksperimentuoti, ieškoti visokių giedojimo būdų. Tuomet ir užkibau visam gyvenimui.

– Taip ir gimė „Trys keturiose“?

– Pamažu. Nesakyčiau, kad sudėtis nesikeitė. Iš tos čiurlioniukų kompanijos šiandien šalia nieko nebėra. Inga dabar gyvena Naujoj Zelandijoj, Austė Nakienė yra žinoma etnomuzikologė, bet mes kartu nebegiedam, su Aušra Žičkiene irgi institute kartu dirbame, ji – taip pat etnomuzikologė, bet, na, tiesiog taip nutiko, kad mūsų keliai išsiskyrė. Tam tikrame tarpsnyje mes padarėme tikrai daug ir daug visko išbandėme, bet ir mūsų balsai visi buvo tokie skirtingi. Žodžiu – viskas laikui bėgant nusigludino ir gavosi taip, kaip yra dabar.

– Kartu su „Trimis keturiose“ ir muzikantu Abrahamu Brody visai neseniai koncerte Niujorke...

– Ir Vašingtone!

– Ir Vašingtone. Kaip susidūrė jūsų ir Abrahamo keliai?

– Šiaip čia jo buvo iniciatyva. Jis atsirado visai netikėtai, gal 2014 metų pabaigoje. Parašė kažkokį tai laiškelį, ar per feisbuką susisiekė – aš toks ir anoks, muzikantas, mane labai sudomino jūsų giedamos sutartinės, ar norėtumėte su manimi bendradarbiauti. Mes nustebome ir internete pasižiūrėjome kas tai per žmogus. Tuomet buvo itin daug jo performansų nuotrupų. Jis grodavo smuiku kamerinėje aplinkoje ir ieškodavo kontakto su publika. Pasisodindavo kokį nors žmogų ant kėdės, žiūrėdavo jam į akis, mėgindavo įspėti jo charakterį ir improvizuoti iš kažkokių ypatumų, tokiu būdu garsu atkurti jo būdą. Pagalvojom, kad ta jo kryptis visai įdomi. Po to jis 2015 metų pavasarį atvažiavo į Lietuvą, tada su juo pašnekėjom gyvai, giedojom, jis pasiklausė, buvo atsinešęs su savimi smuiką ir paklausė, ar nenorėtumėm kartu su juo Londono Barbican meno centre padaryti didelį koncertą.

Pabendravusios su juo supratom, kad į folklorą jis nežiūri paviršutiniškai, kaip į kažkokią egzotiką, kur galima kažką pridėti ir jį keisti. Į tą pamatinį žanrą, iš kurio jis kažką daro, jis žiūri labai pagarbiai. Jei jis kažką prideda – ar tai būtų dzūkiška jo paties dainuojama daina, ar elektronikos naudojimas muzikoje – muzikavimas neiškraipo, nesugadina tikrojo reiškinio. Net pačioms dabar keista, kad tas performansas Londone truko net tris valandas.

Etnomuzikologas prof. Valdis Muktupāvels (kairėje) ir Daiva Račiūnaitė (dešinėje) su Zervynų kaimo dainininkėmis 1987 metais, filmuojant Andrio Slapiņš dokumentinį filmą „Vilties laukai" („Cerību lauki“) / Andris Slapiņš nuotrauka
Etnomuzikologas prof. Valdis Muktupāvels (kairėje) ir Daiva Račiūnaitė (dešinėje) su Zervynų kaimo dainininkėmis 1987 metais, filmuojant Andrio Slapiņš dokumentinį filmą „Vilties laukai" („Cerību lauki“) / Andris Slapiņš nuotrauka

Keista, kaip trys valandos vien smuiko palydimų sutartinių, atliekant apeiginius momentus – beriant grūdus, kažką su vandeniu darant, dėliojant kažkokias varpas – labai produktyviai praėjo ir niekam neprailgo – nei mums, nei publikai. Po to kartu muzikavome ir Vilniuje.

– O kaip sutartinės priimamos už Lietuvos sienų – tiek Vašingtone, tiek Londone, kaip žmonės reaguoja?

– Mūsų pirmasis išvažiavimas su Abrahamu nebuvo pirmasis mums pačioms. Dar 2010 ar 2011 metais buvo labai didelis iššūkis, kuomet gavom pasiūlymą dalyvauti dideliame festivalyje Vokietijoje „Klangkosmos“. Tai buvo keturiolikos dienų, keturiolikos koncertų turas: pietų Vokietija, Belgija, Olandija ir vėl Vokietija. Iš pradžių manėm, kad nusišausim. Buvo karšta, gegužės vidurys, kiekvieną vakarą po valandą ar pusantros sutartinių... Pradėjusios taip koncertuoti supratome kad jei visą laiką zulinsim tą pačią programą tai mums pačioms taps nebeįmanoma. Kasdien pradėjom keisti programą, dėlioti ją iš visokių gabaliukų, o kad pačioms būtų lengviau prisiminti, programas darydavom temines – sutartinės apie bites, medžius ar dar kažką. Mus lydinti Barbara net juokėsi – na va, man jau taip patiko viena sutartinė, jau galvojau išmoksiu, o kitam koncerte jos jau nebegieda.

Štai tada supratom, kad sutartines klauso iš tikrųjų labai gerai. Na, tiesa, jautėsi ir organizatorių įdirbis, išmėgintos įvairios salės – ir kamerinės, ir bažnyčių, ir pilių, ir mažos modernaus meno salytės. Publika atpažino, kad tai bus ne neaiški egzotika, o kažkas tikrai įdomaus, nauja pažintis. Dar prieš koncertus būdavo sakomos įžangos, būdavome pristatomos ir ką mes čia dabar darysim. Ir žmonėms tai patiko. B9davo netgi po koncertų prieidavo ir sakydavo – kodėl jūs giedat tokias trumpas sutartines, ar jos neturėtų būti ilgesnės, įejus į tą nuotaiką norėtum dar joje pabūti, o čia – staiga nutrūksta. Prisiklausios patarimų nuo to laiko nusprendėm nebekarpyti ir palikti, jei kokia sutartinė, pavyzdžiui, trunka penkias minutes.

Su Abrahamu vėlgi truputėlį kitaip. Galbūt tiems, kurie pirmą sykį susiduria su aštriais sąskambiais, sekundomis, apskritai lietuvių kultūra, jo smuikas situaciją šiek tiek sušvelnina. Tai juk vis viena pažįstamas instrumentas, kurio tembras visiems žinomas. Juolab Amerikoje pagrindiniuose didžiuosiuose koncertuose su elektronika buvo atliktos ne tik sutartinės, bet ir paties Abrahamo kūriniai – ir angliški, ir rusų kalba, su Anos Achmatovos tekstais – dar keistesnis derinys.

Tai gerai sutartines priima, domisi, dar po to klausinėja. Po Niujorko koncerto pasirodė visai įdomi recenzija. Iš pradžių įvade rašoma, kad sustoja sutartinių giedotojos, apsisiautusios kažkokiais kalvų apdangalais, ir smarkiai rėkia. Ir iš tikrųjų – mes koncertą pradėjom tamsoje nuo tokios labai aršios sutartinės, tikrai įstatančios į nekomforto zoną. O paskui giedotojos kažkokiu keliu nukelia į būk tai trijų tūkstančių metų senumo laikus. Ir paskui kažkaip tikrai labai filosofiškai ir gražiai nuveda, kad visas tas tapatybės paieškų kelias pavyko. Viso to centro metų tema kaip tik buvo ancestors, ištakos, mes tą temą kaip ir atliepėm.

– Aš įsivaizduoju, kad esate dalyvavusi gausybėje etnografijų ekspedicijų pačiose įvairiausiose Lietuvos vietovėse. Ar galite papasakoti kokį nors iš visų ekspedicijų labiausiai įstrigusį nutikimą?

– Labai sunkus klausimas... Tokio dar niekas man nėra uždavęs. Net nežinau, tikrai. Kartais atrodo tarsi nieko nenutinka – nei kažkokių nuotykių, nei kažkokių pokštų, tačiau pats žmogus yra tiek paveikus, tiek dainavo, tiek šnekėjo, kad tu išvažiuoji iš jo visas švytintis, tarsi pakylėtas. Lyg ir nieko neįvyko, o iš tokių baikinių... Na, nežinau tekdavo kartais ir dirbti, ir šieną sugrėbti, kad užsitarnautum dainą. Vieną kartą, atsimenu, virš sodybos pakibo tokie tamsūs debesys, tai senukas mums šovė – padainuosiu, jei padėsit man šieną sugrėbti. Sugrėbėm.

A, tiesa, sykį buvome mirtinai nugirdyti. Gal dabar negražu apie tai kalbėti, bet vėlgi – viskas dėl folkloro. Tai nutiko Aukštaitijoje, Pasvalio rajone. Į ekspedicijas dažniausiai važiuodavom liepos mėnesį, per pačią šienapjūtę. Tada daugelis žmonių tiesiog pasidarydavo namie ar ten girelas, ar alučio, beveik visuose namuose jo būdavo. Tai buvo penktadienis ar šeštadienis. Užėjom pas tokią dainininkę, ji iš karto ant stalo pastatė uzboną ir sako – jei gersim, tai dainuosiu, jei ne – tai ne. Mes dviese su kitu tokiu studentu sutikom. Davė vieną stiklinę, kurią siuntėm ratu. Aš kaip mergina mažesnį gurkšnį nugeriu, mano draugui vis daugiau lieka. Aš pildžiau sąsiuvinį, o jis tokį rusišką juostinį magnetofoną spaudė, kuriam įspausti reikėjo daug jėgos. Žodžiu, aš gurkšt ir duodu jam. Staiga žiūriu, kad mano sąsiuvinyje eilutės krypsta vis žemyn, žemyn, aš vis dar kažką rašau, kreivalioju, o magnetofonas jau nebeįspaustas.

Paskui, prisimenu, dviese, kažkodėl susikibę, ėjom vieškeliu. Žinojom, kad dar reikia nueiti į kažkokį Medikonių kaimą. Einam, viskas siūbuoja. Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad protas dar lyg ir veikia, bet kojos ir visa kita jau nebelabai. Sutikom tokius vaikus ir paklausėm jų, kur tas Medikonių kaimas – tie vaikai mums pasakė, kad jau praėjom kaimą. Mes jau visiškai nebeturėjom jėgų, tai kažkokioje pievoje sudribom ir, matyt, užsnūdom. Aš pirmoji prabudau, žiūriu – gulim šalia karvių, iš kitos pusės – autobusų stotelė, prie jos jau renkasi kaimiečiai ir labai įtariai žiūri, o tas mano draugas dar akinius kažkur toje pievoje pametė... Jam buvo taip bloga, kad jį čia pat ir supykino. Suradau aš jo akinius, šiaip ne taip prišlitiniavom tą kaimą, tai jis pasakė, kad naminio alaus – daugiau niekada! Kaime jam mergos kompresus nešiojo... Kitą dieną ėjom į tą patį ar gretimą kaimą ir papasakojom vietiniams savo nutikimą, tai jie iš karto – a, tai čia matyt trečiokas, ar koksai ten alus, buvo, žodžiu – toks, kur sriūbt ir bumbt.

Tai čia gal toks linksmiausias nutikimas. Bet įrašėm tikrai gerų dainų. Viena iš jų netgi tokia – „skanus alus padarytas, oi“, ją kažkada įdėjau į skambakanklių („Skamba skamba kankliai“ – R. M.) knygelę. Ir dabar ši daina, užrašyta iš tos moteriškės, yra gyva.

Su Puvočių kaimo (Varėnos R.) dainininke Marija Mačioniene 1987 metais / Andris Slapiņš nuotrauka
Su Puvočių kaimo (Varėnos R.) dainininke Marija Mačioniene 1987 metais / Andris Slapiņš nuotrauka

Bet nutikimų būta visokių. Vieną iš man labai įstrigusių, bet visai nelinksmų, išprovokuota dėstytojos aš net užrašiau. Buvo tokia serija – „Aš išdainavau visas daineles“, apie dainininkus, jų kūrybinius portretus. Žodžiu – tai buvo mano pirma tokia visiškai normali ekspedicija konservatorijoje, Suvalkijoje. Buvo kitaip nei dabar, kai važiuodamas į kokius Valkininkus žinai, kad ten bus tokia ar anokia dainininkė – viskas iš anksto aišku. Tuomet mes tiesiog kaži kur eidavom, per didžiausius plotus be jokių transporto priemonių, be mašinų, be nieko – tave dienai išleidžia, mobilaus jokio neturi, o vakare turi būtinai grįžti. Žodžiu – ieškai kaip tikroje ekspedicijoje.

Būdavo smagių momentų, kai tu tampi tuo vieninteliu dainas užrašančiu žmogumi. Jei ne tu, jei nebūtum kažko aptikęs, žmogus visa tai būtų nusinešęs su savimi į kapus.

Na ir kažkokiam kaime užklausėme, ar čia nėra senų dainuojančių žmonių. Mums pasakė vyrišką pavardę, kad yra kažkoks, kuris kai pageria kažką gražiai padainuoja. Mes ten ir nuėjom. Priėjom vienkiemį ir to pageriančio ten neradom, užtat radom tokią visiškai aklą močiutę, kuriai tuo metu buvo lygiai šimtas metų. Ji mums pradėjo kažką rairuoti, pasakoti, po to atėjo jos dukra, pavaišino mus. Užrašiau visą tos močiutės pasakojimą, biografiją, viską. Labai įstrigo jos pasakymas, kad „sėdžiu dabar dyka ir nieko nedarau – nei dirbt negaliu, nieko, tik dykai duoną valgau“. Ji save graužė, kad būdama šimto metų negali nieko dirbti, padėti dukrai. O tai dukrai aštuoniasdešimt metų. Dar ne taip seniai ji pasakojo nueidavusi, padėdavusi lazdelę tarpuvagy, paravėdavusi, o štai dabar jau dykai tą duoną valgo. Čia toks grynas suvalkietiško darbštumo ir taupumo pavyzdys. Dar, pamenu, sakė – vis nepasiima manęs Dievulis. Labai ryški senikė. Padainavo nedaug dainų, tačiau tos dainos buvo kaip iš ano amžiaus, vos ne aštuoniolikto, labai gražios, vienbalsės, net tekstus visus prisiminė.

O paskui atėjo tas jos žentas, iš tikrųjų pageriantis. Nieko nei jis, nei duktė nepadainavo, o apie tą močiutę kaime niekas nieko neminėjo. Ir jeigu ieškodami jos žento nebūtume atsitiktinai užklydę, tai jos apskritai niekas nebūtų įrašęs. Būdavo smagių momentų, kai tu tampi tuo vieninteliu dainas užrašančiu žmogumi. Jei ne tu, jei nebūtum kažko aptikęs, žmogus visa tai būtų nusinešęs su savimi į kapus.

Dar galiu papasakoti tokį įdomų dalyką. Dabar išpopuliarėjo vadinamasis barabanas – visi groja, visi muša, ir per televizijas, ir per „Duokim garo“, o buvo visiškai užmirštas instrumentas. Jo tiesiog nebuvo. Kažkodėl visi mušdavo tik tuos didžiuosius būgnus. Su žurnalistu Klaudijum Driskium nuvažiavom į jo tėviškę. Anuomet mes neturėjom mašinos, tai jis pasiūlė pavežioti pas armonikierius, kuriuos mums būtinai reikėjo įrašyti. Nuvežė pas vieną, pas kitą, kol galų gale nuvežė į Aleksandravėlę pas būgnininką Mikulėną, dabar jau amžiną atilsį. Tas Mikulėnas, aukštas, dviejų metrų ūgio, turėjo mažą būgnelį ir pradėjo mums rodyti visokias virtuazerijas... Pačiais įvairiausiais būdais – ir per kelius mušti, ir per rankas, net per galvą. Pasakojo per vestuves kartais taip įsismagindavęs, kad net pramušdavęs tą barabaną. Mes užsikabinom, susidomėjom, pradėjom domėtis kur nuvažiavę, kur benueini vis apie tą barabaną klausi ir kiekvienas vis – o kaipgi, mokam groti, atrodė, kad čia kiekvienam kaip saulėgrąžas gliaudyti.

Vėliau mes atsivežėm tą Mikulėną į Vilnių ir buvo įrašyta armonikierių kompaktinė plokštelė jam prigrojant. Taip po truputį tas būgnas čia pat, mūsų akyse dešimtajame dešimtmetyje atgimė ir klesti, daug muzikantų dabar jį naudoja.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"