Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Dainologas ir instrumentologas iki kaulo ir panagių

 
2018 05 02 11:02
Saulė Vakrinaitė, Valdis Muktupavelas ir Evaldas Vyčinas kankliuoja festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Apie 1983. /Asmeninio archyvo nuotrauka
Saulė Vakrinaitė, Valdis Muktupavelas ir Evaldas Vyčinas kankliuoja festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Apie 1983. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Su altininku, folkloro žinovu, ansamblio „Visi“ vadovu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentu, 2002 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu Evaldu Vyčinu kalbasi Juozas Šorys

– Kiek Jums gyvenime ir renkantis profesiją turėjo įtakos gimimo vieta, tėvai, giminės?

– Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad renkantis profesiją niekur kitur, kaip tik į tuometinę konservatoriją [dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija], negalėjau stoti. Nei į Vilniaus universitetą, nei politechnikos mokslų, nei medicinos studijuoti… Mano tėvai gyveno Ukmergėje ir jie gerai (sakyčiau – sąmoningai) žinojo, kad galiu stoti mokytis tik kokios nors meno (muzikos) disciplinos. Viena iš priežasčių – ten nebus nuodugniai tikrinama jų biografija. Tėvas metus buvo sėdėjęs kalėjime, vėliau buvo išteisintas (turiu tą bylą). Mama buvo kilusi iš šlėktų, valdžiai tai irgi nepatikdavo, dėl to jautė spaudimą. Buvo baigusi Panevėžio lenkų mergaičių gimnaziją, norėjo stoti mokytis medicinos, iki karo Vilniuje, jau sovietų laikais, metus lankė parengiamuosius kursus, bet užėjo karas, universitetas buvo uždarytas… Po karo ištekėjo, gimė sūnus, ir tuo visi jos mokslai baigėsi. Puikiai kalbėjo lenkiškai, iš savo tėvo buvo išmokusi susikalbėti ir rusiškai, ir vokiškai, nes jis buvo ilgai gyvenęs Rygoje. Buvo puikiai apsiskaičiusi, minėtomis kalbomis skaitė įvairią literatūrą.

Reta tuo požiūriu, kad šią pavardės formą yra „padaręs“ vos ne mano tėvas, nežinau, kokiais sumetimais… Jo tėvas ar senelis buvo Vyčiūnas, ir tokių pavardžių yra žinoma daugiau.

– Apie Jūsų šeimą ir gyvenimą Ukmergėje esu skaitęs turiningą Kęstučio Česnaičio pokalbį su Jumis Deltuvos (Ukmergės) kultūros almanache „Eskizai“. O Jūsų tėvelis buvo kupiškėnas?

– Jis buvo kilęs nuo pačios Kupiškio ir Anykščių rajonų ribos, iš Marinavos kaimo, – į šiaurę nuo Viešintų, tad formaliai – anykštėnas. Kadangi buvo arčiau, mokėsi Kupiškio progimnazijoje – tad pagal mokymosi vietą išties yra kupiškėnas. Be to, anoje Kupiškio pusėje, Jutkonyse, netoli Virbališkių, yra įsikūrusi kita Vyčinų atšaka; jie jau tikri kupiškėnai. Tėvas turėjo penkis brolius ir dvi seseris. Jų šeima buvo įsigijusi kuliamąją, ir broliai kuldami žmonėms javus nuolat keliaudavo, daugiausia po Kupiškio rajoną. Vėliau tėvas, kai jau gyveno kitur, kiekvieną vasarą atvažiuodavo pas brolius ir jiems padėdavo užsidirbti.

– Ar kada aiškinotės Vyčinų giminės kilmę ir paplitimą, kaip atsirado ši gana reta pavardė?

– Reta tuo požiūriu, kad šią pavardės formą yra „padaręs“ vos ne mano tėvas, nežinau, kokiais sumetimais… Jo tėvas ar senelis buvo Vyčiūnas, ir tokių pavardžių yra žinoma daugiau. Be to, kai kurie mano giminės ir net dėdės rašosi pavardės forma su trumpąja i; nežinau, kodėl jie taip daro, gal raštininkai supainiojo. Anot kalbininkų, mūsų pavardė yra kilusi iš šaknies vyč(t)-, iš jos atsirado ir kitos panašios pavardės: Vyčius, Vyčas, Vičius. Ką ta šaknis ir jos vediniai reiškia, nežinau, nesigilinau.

– Iš ko ir kaip namuose gavote tradicinės kultūros pradžiamokslį?

– Tėvas, kaip ir visi jo broliai, buvo labai dainingas. Kai susirinkdavo į kokius nors balius ar šventes, visada daug dainuodavo. Atsimenu, net laidotuvės baigdavosi linksmai, su dainomis. Po šermenų pietų prisigerdavo savo pasidaryto alaus ir vis kalbėdavo, kalbėdavo, kalbėdavo, visi vis linksmyn ir linksmyn, žiūrėk, jau ir uždainuoja… O jau vestuvės, krikštynos, giminės susitikimai po atlaidų be gausybės dainų neapsieidavo. Daugelyje balių ir aš esu dalyvavęs; dažnai jie iki kokių 1980 m., kol nenumelioravo, vykdavo mano senelio sodyboje Marinavoje.

– O kokioje aplinkoje išvydote pasaulį Ukmergėje?

– Ukmergėje mes daug kur gyvenome – gal keturiose vietose. Paskutinė vieta buvo ant kalno prie Šventosios upės – tai buvo didžiulis buvusio gubernatoriaus sekretoriaus namas, jame gyveno ir kelios kitos šeimos, o mes iš pradžių turėjome vieną kambarį, bet vėliau mama susikeitė su kaimynais ir jau gyvenome trijuose kambariuose. Tada jau turėjome beveik visus patogumus, tik pečius reikėdavo kūrenti, buvo du rūsiai – vienas kieme, kitas po namu. Dar buvo ir mums (nors ne visai) priklausęs dvidešimties arų sodas. Ir kaimynai iš abiejų namo pusių, turėję po dvidešimt arų žemės, buvo geri žmonės – Gintautai ir Kynartai, buvę seni ūkininkai… Tėvas su jais mielai bendraudavo, kortuodavo. Labai gražiai ten gyvenome, puikus buvo Šventosios upės vingio vaizdas, kitoje kranto pusėje matėsi miškai, iš šalia jo buvusių kaimų vakarais dar girdėdavosi dainos… Su mumis vaikystėje, atsimenu, kai man buvo penkeri metai, o broliui – šešeri su puse, tėvas grodavo. Jis skambindavo mandolina, ir man greit ji parūpo. Būdamas penkerių metų tik čiupt tą mandoliną… Tada tėvas išmokė ja groti. O mandolina buvo beveik toks pats instrumentas kaip ir smuikas; kai atėjau mokytis į Ukmergės muzikos mokyklą, jau daug ką galėjau daryti – gebėjau gerai prispausti stygas, tik stryko dar nevaldžiau. Kai turėjau kokius septynerius metus, tėvas išmokė groti ir gitara; ji visąlaik kabėdavo ant buto sienos.

Tėvas, nors ir gerai grojo keliais instrumentais, pirmiausia buvo labai dainingas. Sakyčiau, žiauriai dainingas, ir įtariu, kad muzikinę klausą esu paveldėjęs būtent iš jo. O iš mamos – plepumą. Nors ir tėvas mėgdavo pakalbėti, bet jau mamos niekas nebūtų galėjęs užčiaupti. Kalbėdavo visomis įmanomomis kalbomis ir su visais, ką tik sutikdavo. Mokėjo ir jidiš kalbą, turėjo ir žydų draugų – po karo Vilniuje išlikusių žydų. Kai kartą niekur negavo rašomųjų mašinėlių juostelių, tai paprašė ir jie parūpino, mat vienu metu mama dirbo Ukmergės laikraščių „Tarybinis kelias“, vėliau „Gimtoji žemė“ sekretore-mašininke (iš tikrųjų buvo antras žmogus po redaktoriaus), visos medžiagos ėjo per jos rankas, nes jas ne tik spausdindavo, bet ir redaguodavo.

– Ar prisimenate, ką iš pradžių su tėvu dainuodavote ir grodavote?

– Tas dainas, kurias dauguma mokėjo. Pavyzdžiui, viena iš mėgstamiausių: „Kai aš jojau per žalią girelę, / Aukštai švietė mėnulis…“ Ir jis dainuodavo jau ne tarmiškai, nes buvo baigęs ne tik progimnaziją, bet ir Kauno puskarininkių kursus, tad buvo bendrine kalba kalbantis inteligentas; yra dirbęs Viešintų valsčiuje, buvo viršaičio sekretorius, vėliau jį pakvietė dirbti į policiją, nes buvo aukšto ūgio. Na, o dainas mokė pirmiausia užsirašyti visus posmus, tik tada dainuoti.

Su seneliais nesusitikau, nes jie išmirė iki Antrojo pasaulinio karo, tik viena močiutė mirė po karo Rygoje.

– Ką darė tėvai, kai sužinojo, kad judu su broliu turite muzikinių gabumų?

– Iškart nuvedė į Ukmergės muzikos mokyklą. Ten mokiausi tik metus, nes iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklos atvažiavo vyriausioji amžiumi smuiko mokytoja Elena Strazdaitė-Bekerienė (chorų dirigento, kompozitoriaus Povilo Bekerio žmona). Tokia visa balta, jau garbaus amžiaus močiutė, tik trumpai jai pagrojau, tada pasižiūrėjo į rankas, akis ir nieko daugiau netikrino. Ir su broliu panašiai atsitiko. Taip gana netikėtai mes atsidūrėme M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Ten irgi buvo panašus egzaminas… Iki, rodos, penktos klasės grojau smuiku, šeštoje jau ėmiau groti altu.

– Kaip nuo aštuonerių metų gyvendamas internate ištvėrėte atsiskyrimą nuo šeimos?

– Gana lengvai, nes to atsiskyrimo ne tiek daug ir buvo. Per visus savaitgalius arba mama atvažiuodavo, arba mudu su broliu sėsdavome į autobusą ir grįždavome į namus. Atsigaudavome, su draugais eidavome pasiausti prie upės, pavalgydavome mamos gaminto maisto… O kai kurie mokiniai iš Žemaitijos (buvo keista, kad jie nemoka lietuviškai) labai ilgėdavosi gimtinės ir namų, kartais net gabūs muzikantai mesdavo mokslus. Man didžiausią poveikį padarė pati mokyklos atmosfera, nes kiekvieną dieną kaip visateisiai šios bendruomenės nariai nuolat maldavomės tarp daugybės garsių muzikų, dailininkų ir choreografų. Pavyzdžiui, matydavome Rimtautą Gibavičių ir kitus žinomus dailininkus, ramumu, kažkokia užtikrinta, magiška laikysena veikė žilas ir lėtas skulptorius Vladas Vildžiūnas. Buvo prestižinę Maskvos konservatoriją baigusių smuikininkų – Aleksandras Livontas, Viktoras Radovičius ir kiti. Iš styginių instrumentų pedagogių, be E. Bekerienės, dar labai įtakinga buvo Emilija Pilotaitė-Armonienė. Tos dvi senos ir autoritetingos mokytojos sėdėdavo per kiekvieną egzaminą ir iš esmės nuspręsdavo, kaip aš groju. O mano mokytojas ir skyriaus vedėjas buvo Tadas Šernas, vos ne jauniausias iš visų pedagogų. Ir jis man perduodavo, ką po egzamino pasakė tas ir anas, ar A. Livontas, ar Beata Vasiliauskaitė, ar E. Armonienė. Vėliau teko groti kvartete su jos sūnumi Rimantu Armonu, o repetuoti dažnai rinkdavomės jų namuose, tad bendravome dažniau.

– Kodėl tada iš smuikininko virtote altininku?

– Todėl, kad buvau didelis, išstypęs ir ilgomis rankomis. Be to, ir mokytojas T. Šernas grojo altu. Sakė, tu lengvai pasieksi alto kakliuką, tau bus lengva jį valdyti.

– Ir tolesnis Jūsų likimas susijęs su altu – mokėtės tuometinėje Lietuvos konservatorijoje, Maskvos konservatorijoje, vėliau vienuolika metų dėstėte altą mūsiškėje konservatorijoje.

– Taip, ir dėsčiau, nes atsitiko nenumatytas įvykis – profesorius Jurgis Fledžinskas, kurio vadovaujamas metus mokiausi, Mažeikiuose pakliuvo po mašina ir likusį gyvenimą praleido vežimėlyje, tada man ir buvo pasiūlyta perimti jo altininkų kursą. Mano specialybės pagrindinis mokytojas konservatorijoje buvo docentas Petras Radzevičius.

– Nuo kada užsikabinote už liaudies kultūros, už liaudies dainų ir etnoinstrumentų?

– Nuo dešimtos klasės. Meno mokykloje tuomet dirbo muzikologė, folkloro specialistė Genovaitė Četkauskaitė (kartu ji buvo ir konservatorijos Liaudies meno kabineto vedėja, dar ten dirbo Laima Burkšaitienė ir Danutė Krištopaitė) ir ji pakvietė važiuoti į tautosakos rinkimo ekspediciją, kuri vyko Gudakiemyje ir kituose kaimuose netoli Merkinės. Paskirstė po du, po tris – gavome po magnetofoną, vienas dainų žodžius rašydavo į sąsiuvinį (tas iškart tapdavo ir klausinėtoju), o kitas – į magnetofoną. Taip pirmąkart pabuvojau tikroje ekspedicijoje – ten prabuvome tris dienas. Kitąmet vasarą vėl suklerusiu autobusiuku važiavome į kitą ekspediciją. Atsimenu, tarp dalyvių buvo dailininkas Vytautas Ciplijauskas, kompozitorius Valentinas Bagdonas, taip pat L. Burkšaitienė, D. Krištopaitė, ne tik mes, vaikai. Kai privažiuodavome pasvirusį kryžių, dailininkai eidavo pas savininką ir klausdavo, kas ir kada jį statė, ar dar savininkui jis reikalingas. Jei ne, įgrūsdavo į tą patį autobusiuką ir veždavomės (dar šventųjų skulptūrėles, retus gražius daiktus, etnografinius darbo įrankius, margučius) priglausti į mokyklos muziejų (daug jų ten dabar prikaupta).

O būnant vienuoliktoje klasėje mieste sutikta D. Krištopaitė mane pakvietė važiuoti į didelę, tikrą ekspediciją Gervėčiuose. Matyt, todėl, kad mane ir mano klasiokus matydavo ankstesnėse ekspedicijose. Beje, grįždami namo ir vėliau mokykloje jau dainuodavome užrašytas ir lengvai išmoktas dainas – juk greitai išmokti dainą po solfedžio pratybų ir kitų mokymų mums buvo vieni niekai. Tai buvo pirmoji mano kompleksinė ekspedicija, kurioje dalyvavo daugiau nei šimtas žmonių. Jai vadovavo tautosakininkas ir mitologas Norbertas Vėlius. Vėliau dalyvavau panašiose ekspedicijose Dubičiuose (mes gyvenome Rudnioje), Adutiškyje (beje, po jos N. Vėlius buvo „nuimtas“, jį pakeitė sovietų valdžiai patikima Bronislava Kerbelytė), o ketvirtoji vyko Aukštadvaryje, bet joje nebedalyvavau, nes būdamas trečiame kurse ruošiausi tarptautiniam altininkų konkursui Maskvoje, dėstytojas patarė nesiblaškyti ir kasdien daug groti. Dar iki to, 1971 m., po ekspedicijos, mes nusprendėme, kad konservatorijoje reikia įkurti kraštotyros būrelį, buvau jo pirmininkas. Paskui, kai ėmiau daugiau groti, mane pakeitė Zita Kelmickaitė, kuri akiratyje pasirodė nuo Dubičių ekspedicijos.

– Pirmosiose ekspedicijose daugiausia užrašinėjote liaudies dainas, o paskui?

Taip, pirmosiose ekspedicijose užrašinėjome dainas, o Gervėčiuose N. Vėlius nukreipė užrašinėti instrumentinę liaudies muziką.

– Taip, pirmosiose ekspedicijose užrašinėjome dainas, o Gervėčiuose N. Vėlius nukreipė užrašinėti instrumentinę liaudies muziką. Iš esmės N. Vėliaus dėka ir tapau instrumentinės muzikos specialistu. Toje ekspedicijoje turbūt pagal nusistovėjusią praktiką medžiaga buvo renkama specializuotai: jei esi medikas, rink žinias apie vaistažoles, ligas, su jomis susijusius tikėjimus, burtus, jei esi teatrologas ar poetas (kaip tąkart dalyvavę Rolandas Rastauskas, Gytis Padegimas), rink paliudijimus apie tos vietovės liaudies teatro apraiškas, liaudies poeziją. Tąkart su kompozitoriumi, buvusiu smuikininku Mindaugu Urbaičiu ne tik užrašinėjome liaudies muzikantų grojimą, bet ir išsišifravę, ką išgirdome (abu šifravome, bet Mindaugas už mane geriau išmanė magnetofono galimybes, mokėjo tinkamai jį sulėtinti), iškart pabandydavome pagroti. Beje, po to N. Vėlius pasakė, kad knygai ims bendresnio pobūdžio jo, o ne mano straipsnį, kuris buvo ilgas, kruopščiai parašytas, o ir mano mamos mašinraščiu surinktas. Jis buvo tikrai etnografinis, labiau orientuotas į būdingus ir svarbius pastebėjimus: kaip muzikantai grojo, kaip laikė instrumentus, kuo jų grojimas skyrėsi nuo klasikinio kūrinių atlikimo. Preciziškai aptariau smulkiausias detales. Deja, N. Vėlius šioje srityje visai nesigaudė, nė kiek, kaip sakoma, neraukė, todėl, kaip supratau, net iki galo neperskaitė, juolab kad rašiau pateikdamas ir daug specifinės styginių meno srities terminologijos. Beje, toje ekspedicijoje nesikratėme užrašyti ir liaudies dainų, ypač jei kiti dainų užrašinėtojai užrodydavo, kad surado gerus dainų pateikėjus. Imdavome ir užeidavome pas juos, dažniausiai su dainų rinkėjais, kiek pasėdėdavome ir paklausydavome, ką ir kaip jie dainuodavo. Jei būdavo tikrai graži daina, prašydavau išsirašyti jos žodžius.

– Vėliau radosi ir keli ansambliai, kuriuose arba muzikavote, darėte instrumentus (Naujosios muzikos ansamblis, vadovaujamas Šarūno Nako), arba jiems vadovavote („Jievaras“, VISI (gerokai vėliau jis tapo „Visi“).

– Po konservatorijos mane kaip geriausiai mokslus baigusį absolventą paskyrė groti į geriausią galimą vietą – į Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, bet ten ilgai neužsibuvau, nes negalėjau virškinti vyriausiojo dirigento Juozo Domarko, jo tironiško tyčiojimosi iš muzikantų (ne iš manęs asmeniškai, nors jis ir negalėjo pakęsti mano ilgų plaukų). Tada nuėjau į paprastą vaikų muzikos mokyklą Naujininkuose, kurios direktoriumi dirbo Vaclovas Stradomskis, buvęs Ukmergės muzikos mokyklos direktorius. Beje, ten dar dirbo ir buvęs mano brolio muzikos mokytojas Stasys Gedžius, tad iškart suradau du senus pažįstamus. Dar mokydamiesi konservatorijoje turėjome savo folkloro ansamblį, kuriame dalyvavo įvairių specialybių studentai, tad šiokios tokios praktikos turėjau, jį buvo matęs ir daugelio (iš viso – dvidešimt vieno) folkloro ansamblių įkūrėjas Kazimieras Kalibatas. Kartą prieš koncertą susitikome tarpduryje ir jis pasakė, kad jo įkurtam ansambliui „Jievaras“ labai reikia vadovo. Kažkaip iškart apsisprendžiau ir pasakiau, kad gal ir sugebėčiau.

Vėliau prisistatė mano senas ekspedicijų draugas Jonas Trinkūnas, su kuriuo dviese vaikščiojome Žiūruose, Mardasave, ten dažnai lankėme puikų žmogų ir dainininką Petrą Zalanską. Tada jis pasakė, kad jo svainis Valdas Rutkūnas ir jo draugai VISI ansamblio nariai labai nepatenkinti jiems paskirta vadove chorvede, kuri ima dainas iš Jadvygos Čiurlionytės rinkinio ir skambina jas pianinu… Pasirodė labai „įdomus“ jos metodas, todėl sutikau vadovauti ir tam ansambliui.

– O kaip atsidūrėte Naujosios muzikos ansamblyje?

– Labai paprastai – atėjo Bronius Kutavičius ir pasakė, kad jam oratorijos „Iš jotvingių akmens“ pabaigai atlikti reikalingi ragai. Sakiau, kad paprastai grojama penkiais ragais, bet jis patikino, kad užteks ir keturių. Pasitikslinau, kokio derinimo turėtų būti tie ragai, jis nurodė natas. Prisiminiau, kokie buvo mano daryti ragai, ir pasakiau, kad vienus reikėtų patrumpinti. Kai taip padariau, susikrovė juos ir išsinešė, bet greit vėl atėjo ir pasakė, kad reikia instrumentų, kurie primintų akmens amžių. Trumpai sakant, minėtą B. Kutavičiaus oratoriją atliko Š. Nako vadovaujamas Naujosios muzikos ansamblis, kurio visi instrumentai (net trims kolektyvo sudėtims, išskyrus tokią armonikėlę) buvo mano daryti. Norėjo, kad ir dūdmaišį padaryčiau, bet greit tos minties atsisakė, nes niekas juo neišmoko groti, be to, dūdmaišio muzika jiems atrodė per daug rėksminga.

– Ar tas ansamblis daugiausia atlikdavo naujus modernių lietuvių kompozitorių (B. Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Algirdo Martinaičio ir kitų) kūrinius, susijusius su liaudies muzika ir senaisiais instrumentais, tada jų savaip aktualizuojama tradicine kultūra, jos mitiniais vaizdiniais?

– Ir tokių buvo, ir kitokių – visokių, labai įvairių. Ne vien turinčių sąsajų su liaudies kultūra. Pavyzdžiui, buvo nemažai kūrinių, kuriuose man tekdavo groti altu arba smuiku, taip pat kanklėmis ir kitais instrumentais. Antai grojome Osvaldo Balakausko, kuris nepripažino jokių liaudies instrumentų, kūrinius. Taip pat panašaus sukirpimo Ryčio Mažulio, Š. Nako ir kitų kompozitorių opusus.

– Nuo 1989 m. su etnoinstrumentologijos kursu atėjote dirbti į tuometinę konservatoriją ir iki šiol ten (jau akademijoje) tebeskaitote paskaitas, publikuojate muzikinius ir tekstinius leidinius, vadovaujate bakalaurų ir magistrų darbams.

– Iki tol K. Kalibatas Kompozitorių sąjungoje buvo suorganizavęs savišvietos kursus apie liaudies instrumentus, dainas, etnochoreografiją folkloro kolektyvų vadovams ir ansamblių nariams. Ten skaičiau paskaitas apie smuiką, kankles ir kitus liaudies instrumentus. Apie tai išgirdę ėmė kviestis ir radijo laidų rengėjai – tada radijui parengiau ciklą apie kone visus liaudies instrumentus. Keldavausi šeštą valandą ir kiekvieną savaitę parašydavau po paskaitą, o nuo aštuntos valandos radijuje darydavome įrašus, po to – į darbą. Taip susikaupė daug medžiagos. Tas mano radijo paskaitas girdėjusi L. Burkšaitienė kartą ir pasakė, kad aš jau esąs pasirengęs dirbti su studentais aukštojoje mokykloje. Studijų procese teko labiau atsižvelgti į studijuojančiųjų poreikius, rengti specializuotesnius kursus, nurodyti literatūrą ir skatinti pačius studentus jos ieškotis.

– Per daugelį darbo metų Etnomuzikologijos katedroje tapote autoritetingiausiu etnoinstrumentologijos specialistu. Prašyčiau trumpai apibūdinti lietuvių liaudies instrumentus – ir tuos, kurie žinomi iš įvairių laikotarpių tradicinių kapelų, grupių, ansamblių sudėčių aprašų, ir tuos, kurie žinomi iš pateikėjų pasakojimų ir istorinių šaltinių. Juk daugelį iš jų pats rekonstravote ir savo rankomis esate padaręs.

– Rengdamasis paskaitoms susipažinau su daugybe šaltinių ir literatūros, kuriuose įvairiomis apimtimis rasdavau informacijos apie tradicinius lietuvių liaudies instrumentus. Atsimenu, ir Styginių instrumentų katedrai (tada dar ten dėsčiau altą) pateikiau medžiagą-straipsnį „Lietuvių liaudies styginiai instrumentai įvairiuose istoriniuose ir rašytiniuose šaltiniuose“. Saulius Sondeckis susidomėjęs perskaitė ir pasakė, kad jį reikėtų išspausdinti. Gilindamasis pamačiau, kad yra išlikusių daug kapelų aprašų ir kad tų instrumentų beveik niekas nebenaudojo. Pavyzdžiui, Antano ir Jono Juškų „Svotbinėje rėdoje“ yra pateikiami ištisi jų sąrašai: trimitas, ožragis, kanklės, smuikas, būgnelis, dambras, lumzdelis… Stebiesi ir ieškodamas paliudijimų pradedi vaikščioti po muziejus – ieškai, kas juose dar išlikę. Pasidomėjus pasidarė aišku, kad ir muziejuose jų pilna…

Bet kokie prasti mūsų muziejai! Argi tai tikri muziejai, tokie, kuriuose gali kokybiškai gauti visą informaciją, kokios tau reikia? Tai ne Briuselio, Amsterdamo ar kitų Europos miestų muziejai… Pirmiausia, pas mus nieko negali liesti ir niekas neskamba! Todėl kartais net įsivaizduoti negali, kas tai per daiktas, kokia jo konstrukcija. Gal tai kokia tabokinė, o ne birbynė? Iš ekspedicijų pažinojau daugelį muziejininkų, tad nebuvo sunkumų patekti ir į muziejų saugyklas. Daug padėjo tuometinio Istorijos ir etnografijos muziejaus [dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus] vyriausioji fondų saugotoja Stasė Bernotienė. Kai pamačiau, kas rodoma ekspozicijoje, iškart jai pasakiau, kad tai tik juokai, vieni niekai, kad muziejuje turbūt yra ir žymiai vertingesnių dalykų. O ji: „Na, taip, einam!“ Ir nusivedė mane į saugyklas. Atidarė vieną dėžę, o ten – įvairių konstrukcijų dūdmaišiai… Išrodė man visus įdomiausius liaudies instrumentus, kokius tik turėjo.

Tada – kitas galvosūkis: kur juos gauti, kas galėtų padaryti. Pamaniau, kad pirmiausia pabandysiu pats pasidaryti. Mano tėvas irgi meistraudavo, kokį kirvio kotą ar dalgiakotį pasidaryti jam buvo glupstvo. Mokėjo ir visokias dūdeles iš žilvičio žievės pasidaryti ir mane to buvo išmokęs. Tad pirmoji mano instrumentų darymo mokykla buvo tėvas. Kai sumaniau tai daryti, kai to išties reikėjo, iškart prisiminiau tas dūdeles iš žilvičio žievės ir supratau, kad panašiai gali būti padaroma ir švilpa. Jei trumpą gali pasidaryti, tai ir ilgą gali… Lemia tik technologijos. Paskui iš palaikių medžiagų, iš šiaudų, iš plunksnų dariau visokias birbynes. Ir per ekspedicijas tada kilo didžiausias interesas išsiklausinėti, kas, ką, kaip darydavo. Vėliau, pasinaudodamas tais užrašais, stengiausi kažką padaryti. Kai kurie muzikantai ar šiaip pateikėjai ir parodydavo, kaip padaryti. Jokūbas Petrikas Gervėčiuose mums esant padarė medinį lumzdelį ir padovanojo man ir M. Urbaičiui. Jis ir ragus buvo pasidaręs, tik jau tų nedovanojo, bet paaiškino, kaip pasidaryti.

Apibendrinant galima sakyti, kad buvo trys šios veiklos šaltiniai: pirma – ekspedicijos, antra – knygos, istorinių šaltinių paliudijimai, trečia – muziejai, kurie buvo silpniausia grandis, nes juose pagroti vis tiek neleisdavo, o ir ką ten, pavyzdžiui, su sukiužusiu ir kiauru dūdmaišiu be liežuvėlių sugrosi… Žinoma, kokiu lumzdeliu gali pagroti. Mes net konservatorijos muziejuje turėjome gana daug savo instrumentų, visus juos išbandžiau. Jei kokie lumzdeliai buvo gerai padaryti, pasidarydavau jų kopijas. O kai užsimaniau išmokti juos pasidaryti, nuvažiavau į Kupiškio rajoną pas Jurgį Stankevičių, man jį nurodė dantų gydytojas, senųjų instrumentų fanatikas Kazys Preikšas, gyvenąs Utenoje; kartu su juo autobusu ir nuvažiavome. Pas J. Stankevičių praleidau tris dienas, kol pats išmokau pasidaryti lumzdelį. Nuo tada jau ilgai nenustojau juos daręs ir dabar dar pasidarau, kai turiu ūpo.

Pirmąsias kankles pasidariau prieš kokius porą dešimtmečių, bet jos tada prastai skambėjo, nes nelabai supratau medžio savybes. Tada ėmiau konsultuotis su staliais, aiškintis, kokių medžių ir kokia mediena yra skambi, kokia ne. Apie kanklių gaminimą kalbėjausi net ir su smuikų meistrais. Beje, panašiu laiku Vytautas Musteikis iš latvio Janio Puoryčio išmoko gaminti latviško tipo kankles, tik pridėjo suvalkietišką užriestą galą. Pagrojome ir pamatėme, kad gerai skamba. Tada ėmėme ieškoti, kas iš medžio meistrų Lietuvoje galėtų padaryti geras kankles. Užsikabino Jonas Bugailiškis, kai kurie kauniečiai meistrai.

– Turbūt ir žinomas instrumentų meistras Egidijus Virbašius?

– Su juo buvo kita istorija. Su L. Burkšaitiene maždaug 1985 m. turėjome vadinamųjų liaudininkų (būsimų dainų ir šokių ansamblių vadovų) folkloro studiją, kurioje iš esmės kalbėjome apie folklorą, dainavome, grojome, šokome. Daug jų lankė, o apie dvidešimt studentų, paveikti to, ką išgirdo ir pamatė studijoje, net metė tą liaudininkystę… Kai jų katedra pamatė, kuo tai jiems gresia, iškart mus iš to „darželio“ išmetė, kad negadintume jų liaudininkų. Tarp baigusiųjų studiją buvo ir E. Virbašius, ir Žydrūnas Rutkauskas, dabartinio Marijampolės folkloro ansamblio „Žibinyčia“ vadovas, ir Nida Lungienė, dabartinio Rokiškio folkloro ansamblio „Gastauta“ vadovė, ir estė Tulė Kan, gyvenanti Taline. E. Virbašius tada pasakė, kad darys kankles, ir pradėjo mokytis jas daryti. Ir gerai išmoko, tapo pripažintu daugelio instrumentų meistru.

– Juk joms, kaip ir smuikui, padaryti reikia gerai paruoštos medienos. Kokia ji turi būti?

– Daugiausia tinka liepa, juodalksnis ir eglė, galima ir iš guobos padaryti. O muziejuose esančios kanklės yra padarytos iš klevo, uosio, žilvičio. Pabandėme ir mes iš kietųjų medžių daryti, bet iš jų pagamintos kanklės neskamba. Turėtų būti daroma iš šiek tiek minkštesnių medžių – guoba yra vidurinė tarp jų ir geriausiai tinka. Tik, žinoma, reikalingos tiesios guobos gabalą sunku rasti. Turiu pasidaręs (su J. Bugailiškio pagalba) guobines kankles, ir jos tikrai puikiai skamba. Darant geriausia naudoti kokią ilgai, apie keturiasdešimt penkiasdešimt metų, palėpėje ar kur kitur sausai gulėjusią ir išdžiūvusią visiškai numirusio medžio lentą. Būtina, kad iš jos išeitų visa drėgmė, kad ji visiškai numirtų. Šviežia ir greitai džiovinta mediena visiškai netinka muzikos instrumentams gaminti.

– Ar jau visi liaudies instrumentai, žinomi iš istorinių šaltinių ir literatūros, yra atkurti, rekonstruoti, grąžinti į gyvenimą? Gal kai kurie iš jų per daug sudėtingi, kad tai pavyktų?

– Pati sudėtingiausia rekonstruoti buvo ratukinė ryla. Yra išlikusi viena Balio Buračo nuotrauka iš tarpukario, kurioje matyti trys ubagai, o vienas iš jų – su ratukine ryla. Dar yra XIX a. dailininkų paveikslų, į kuriuos yra patekusios ir šios rylos. Vienas iš tokių pavyzdžių yra poetas Vladislavas Sirokomlė, pavaizduotas Šv. Jonų bažnyčioje sėdintis su ryla, ir ten gali aiškiai pamatyti, kokia buvo ta ratukinė ryla; jos ir matmenys beveik identiški, tad galime orientuotis, kokios iš tikro buvo lietuviškos rylos. Dabar tokias gamina baltarusiai ir Alvydas Šeduikis.

O šiaip dabar Lietuvoje jau yra ne vienas dambrelių, kanklių meistras, o smuikų meistrų niekada netrūko. Ir labai svarbu, kad smuikai, kuriais grojame, būtų pagaminti iš lietuviško medžio. Yra ir basetlių meistrų: Antanas Navickas (neseniai mirė), Albertas Martinaitis, prisidėjo Albertas Bartašius. Ragus ir daudytes gamina minėtieji A. Martinaitis, A. Bartašius. Deja, vis neatsiranda vilnietiškų dūdmaišių, arba Labanoro dūdų, meistrų, tenka jas pirkti iš baltarusių. Apie šiuos instrumentus kalbėjau savo aukštosios mokyklos paskaitose, ir visi jie tada buvo nežinomi. Tada greit Arvydas Karaška pradėjo daryti ragus, o Povilas Mataitis Folkloro teatre ėmė naudoti septyniastyges kankles, bet jos buvo tokios griozdiškos, nepatogios; matyt, jis nepatikėjo, kad tokios kanklės, kurios yra muziejuose, gali skambėti; vėliau jis buvo pas mane atėjęs pasikonsultuoti dėl instrumentų.

– Turbūt vienintelis iš senųjų instrumentų, kurio nereikėjo reanimuoti arba atkurti, buvo cimbolai?

– Tai labai gyvutis instrumentas. Atsimenu, dar Adutiškio ekspedicijoje 1972 m. užrašėme tris muzikantus, kurie grojo cimbolais, nors jų, kaip vėliau paaiškėjo, buvo dar kokie šeši. Tada pritrūkome laiko iki jų prisikasti, nes užrašinėjome smuikininkus, armonikierius ir klarnetistus. Tada, 1972 m., pirmąkart susidūrėme su šiuo visiškai nematytu ir negirdėtu instrumentu. Ir visąlaik nedavė ramybės klausimas, kodėl jo savo programose nenaudoja Rytų Lietuvos folkloro ansambliai. Matyt, tiesiog nenueidavo pas senus žmones, jais grojusius, ir jų nepaprašydavo. Ir man taip buvo. Galgiuose, prie Vilniaus, nuėjau pas cimbolais grojantį žmogų, ir jis pasakė, kad turi dvejus cimbolus. Vienais grojo, o dar vienus, tinkamus groti, laikė ant aukšto. Atsinešė juos ir pasakė, kad dabar tais grosiu, o tuos kitus liepė neštis, pardavė. Vėliau meistras suvalkietis Martynas Launikonis, mano paprašytas, jų net septynerius padarė – visi, kas netingėjo, iš jo cimbolus nusipirko: ir J. Trinkūnas, ir Arūnas Lunys…

– Kokiais instrumentais atliekamos instrumentinės sutartinės? Ar tik skudučiais, ragais ir daudytėmis?

– Ir penkiastygėmis kanklėmis. Dar gali būti pasitelkiamos birbynės. Atliekant vadinamąsias kolektyvines sutartines irgi naudojamos birbynės, o paprastai pradedama lumzdeliais. Instrumentinėse sutartinėse naudojama gana daug instrumentų, apie šešis septynis. Yra žinoma viena sutartinė, kuri skirta smuikams, bet tai juokinga, jos nei propaguočiau, nei norėčiau atlikti. Vienas pavyzdys – ne pavyzdys. Buvau vienas iš pirmųjų, kurie pradėjo pūtinėti instrumentines sutartines – skudučiais, savo taisyklingai pasidarytais lumzdeliais (nes kiti, kurie patys juos darėsi, kaip išmanė, darė netaisyklingai, o aš išmokau tai daryti tiesiai iš kaimo meistro). Ir instrumentinės muzikos kursuose tai nuolat pabrėžiu.

– Kuo įstrigo J. Stankevičiaus pamokymai, kaip reikia daryti lumzdelius?

– Reikia daryti ne iš skelto, o iš viso medžio šakos ar netgi stiebo. Gręžiant šerdį. Tada visi medžio indai eina aplinkui, ir tiktai toks lumzdelis gerai skamba. Ir birbynė, ir kiti pučiamieji instrumentai taip daromi. Kitaip padarytas instrumentas yra grynas nesusipratimas – tas pats, kaip daryti instrumentą iš plastmasės. Kažkas iš jos bandė padaryti ir smuiką, taip pat ir iš gintaro, iš stiklo. Ir vėliau stebėjosi, nesuprato, kodėl jie neskamba. Todėl ir neskamba, kad ir medžio struktūra lemia skambesį. Kur slypi pučiamųjų instrumentų paslaptys? Medyje, jo struktūroje. Jų darymo formulė labai paprasta – medis ir jo struktūra. Bet daugumai darytojų taip patogiau – išsidžiovina medį ir iš bet kokios pliauskos gręžia skylę. Taip jie daro instrumentus, bet juk tai visiška nesąmonė.

– Akademijos Etnomuzikologijos katedroje turite kursus apie Europos ir pasaulio tradicinę muziką ir jos instrumentus. Kokie lietuvių tradiciniai instrumentai šiame kontekste yra savičiausi?

– Kadangi pažįstu ne tik lietuvių, bet ir viso pasaulio tradicinius ir kitokius muzikos instrumentus, galiu pasakyti tiesiai šviesiai – nėra nė vieno savito, vien tik lietuviams būdingo instrumento. Ir visose kitose pasaulio tautose yra tas pats. Pirmiausia, visi instrumentai keliauja tarp tautų kaip kultūrinių mainų objektas. Tai, kad dominuoja toks, o ne kitoks instrumentas, lemia gamtinės sąlygos, kraštovaizdis, žmonių pomėgiai, kultūros tipas ir pobūdis bei daug kitų priežasčių. Pavyzdžiui, lietuviai mėgsta kankles todėl, kad mūsų platumose nuo seno gyveno miško žmonės, todėl jie gerai pažino medžius, jų savybes – kokie medžiai skambūs, kokie ne. Netgi darant skrabalą paaiškėja, iš kokio medžio jie skambūs, o iš kokio – ne. Nereikia netgi kanklių daryti, užtenka gaminti kokį padargą – paskambinęs į jį suprasi, koks medis kaip skamba. Tik išgręžtas lumzdelis, kai turi vien jo skylę ir nieko daugiau, jau aiškiai išduoda, koks yra jo tonas, garso aukštis. Protingiems ir sumaniems žmonėms nereikia jokių mokslų, kad tai intuityviai suvoktų. Jie tai iškart girdi, ir todėl gyvenant miške muzikinio susivokimo dalykai yra labai paprasti. Metalinės kanklių stygos irgi gana ankstyvais laikais galėjo būti tempiamos iškart, kai tik Lietuvos teritorijoje įsivyravo kanklės, nes joje ankstyvais amžiais buvo gana išvystyta balų rūdos metalurgija. Gal netgi iš pradžių stygos buvo daromos ir iš bronzos ar panašių lydinių – nebūtinai jos turėjo būti daromos iš žarnų ar iš linų pluošto.

Antai cimbolų atsiradimą Lietuvoje nulėmė istorinės aplinkybės. Į Lietuvą iš Transilvanijos su visu dvaru ir gausia palyda, kuri, be kita ko, mėgo groti cimbolais, atvyko Abiejų Tautų Respublikos, įkurtos po Liublino unijos 1569 m., valdovas Steponas Batoras. Ir nuo tų laikų mūsų krašte su visokiais dvariokais plito daugybė cimbolų. Vien kiek giminių jie čia, ypač regione apie Vilnių, paliko! O Lietuva kaip labai konservatyvus kraštas vienintelė Europoje cimbolus išlaikė nepakitusius, tiesa, šiek tiek, bet labai nedaug jų dar aptinkama ir Latvijoje. O baltarusiai, ukrainiečiai, moldavai, rumunai, vengrai, austrai paprastuosius cimbolus turi tik muziejuose, bet ne gyvojoje tradicijoje. Atvažiavę labai nustemba, kai mūsų kaimuose išgirsta žmones, grojančius jų muziejiniais cimbolais.

– Apie daug ką papasakojote, bet vis dėlto kas svarbiausia Jūsų kaip folkloro specialisto gyvenime?

– Vis dėlto save pirmiausia laikau didžiausiu Lietuvos dainologu ir būtent todėl, kad kone visas knygas apie dainas esu kiaurai perskaitęs, visus dainyno tomus, visus svarbiausius dainų rinkinius esu išstudijavęs, visus juos turiu surinkęs ir nuolat prie jų grįžtu. Be to, turiu prisirašęs daugybę garso įrašų iš dvidešimties ekspedicijų Žemaitijoje (iš viso esu dalyvavęs apie penkiasdešimtyje ekspedicijų). Tad turiu pagrindo laikyti save dainologu, o etnoinstrumentologija pagal svarbą man yra tik periferijoje.

– Ar dainologijos žinios lėmė ir Jūsų ypatingą, su niekuo nesupainiojamą, savito tembro, meditatyvinę solinę dainavimo manierą pritariant sau pirmiausia kanklėmis, taip pat ir kitais instrumentais? Taip pat įsidėmėtinas ir tvirtas, raiškus Jūsų balsas dainuojant dviese su žmona Daiva ar su „Visi“ kolektyvu. Kaip ta dainavimo maniera kito, kokius perėjo etapus?

– Galiu pasakyti, kaip kito mano dainavimo maniera. Kadangi esu atlikėjas iki kaulo ir panagių, atlikimo meno paslaptys man yra visiškai aiškios. Žinau, kaip kokį kūrinį reikia atlikti. Kad natos, žmogaus padainuotos ar pagrotos, kito, yra tiktai akivaizdi duotybė. Atlikėjas turi pats iš naujo sukurti kūrinį, perleisti jį per save. Ir tu niekaip negali nuo savęs pabėgti, nes jeigu kopijuosi, kaip kas kažkur padainavo ar pagrojo, tai būsi tik paprasčiausia beždžionė, kuri verta tik zoologijos sodo narvo. Tada tu nesi joks atlikėjas, nes jis turi, kaip sakoma, perbristi tradiciją kaip upelį ir į kitą krantą iškopti su visai kita kūrinio kokybe. Iš to ir ta minėtoji meditatyvinė – arba kaip norit, taip ir vadinkit – mano dainavimo maniera. Juk visi žinome, kad lietuvių liaudies dainos yra monotoniškos, todėl aš dar daugiau pabrėžiu šią jų savybę, jų monotoniškumą. Iš tikro geri dainininkai tai irgi labai gerai jaučia. Dainuojant ta monotonija, ramuma, jokių nervų ir stresų nebuvimas labai svarbu. Dėl to visa „Duokim garo!“ kompanija, jeigu ką ir kalba apie dainas, tai iškart darosi akivaizdu, kad jie nieko apie tai neišmano. Tos laidos yra visiška lietuvių dainų ir instrumentinės muzikos, apskritai folkloro profanacija. Tikrų laidų, siekiančių atskleisti folkloro esmę, lietuvių kultūros gelmę, mūsų televizijose nėra ir, atrodo, niekas jų nepageidauja. Susidaro įspūdis, kad niekas nenori rimtai domėtis tikrąja dainų kultūra. Absoliučiai daugumai mūsų žmonių ir netgi išsilavinusiems inteligentams tai yra visai svetima, išskyrus mažą nuoširdžiai tautos vertybėmis besidominčiųjų būrelį.

– Ką reikėtų daryti, kad būtų kitaip?

– Kartais nežymių proveržių pastebiu festivalyje „Mėnuo juodaragis“. Net festivalyje „Skamba skamba kankliai“ ir kitose, tiksliau sakant, užgrobtose institucijose, vadinamuosiuose regioniniuose etnokultūros centruose, daugiausia dirba žmonės, kurie nelabai ką išmano apie dainologiją, jos esmę. Ir tai nėra gerai. Gal jie šiek tiek ir jaučia mūsų dainų unikalumą, bet tuoj išgirsi „argumentus“, kad žmonėms reikia kažko linksmesnio, kitaip sakant, jiems į akis pataikauti. Reikia visokių popsų, naujovių. Ir visa tai yra labai liūdna.

– Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją 2002 m. gavote už visuomeninę ir mokslinę-pedagoginę veiklą tradicinės kultūros srityje, taip pat už atsidavusį veikimą folkloro judėjime ir vadovavimą elitiniams šios pakraipos kolektyvams. Kokią nuo to laiko matote procesų raidą ir galimas perspektyvas, kur pūškuoja folkloro traukinys?

– Nežinau, už ką tada iš tikrųjų gavau tą premiją. Tuo metu vedžiau radijo laidas apie pasaulio muziką, dar gyvavo ir Naujosios muzikos ansamblis, dar vadovavau abiem folkloro ansambliams – „Jievarui“ ir „Visi“. Su „Jievaru“ koncertuodami važinėjome po Europos šalis ir Indiją, su „Visi“ irgi plačiai važinėjome ir koncertavome, leidome plokšteles, be to, kartu su žmona rašėme straipsnius „Lietuvos valsčių“ serijos leidiniams ir… visko nesusakysi. Tuo metu, praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės atgavimo, folkloro padėtis dar buvo tarsi ant sparnų. Atrodė, kad visas pasaulis mus girdi, visur galėjome važiuoti, visiems, regis, buvome įdomūs, o dabar atsidūrėme ten, kur buvome įpratę būti, – seniau buvome sovietų, o dabar esame Europos Sąjungos užkampis. Panašus susilyginimas. Europiečiams yra ir įdomesnių kraštų, nors kartais pasitaiko vienas kitas entuziastas, besidomintis mūsų kultūra ir folkloru. Tikrąjį įvertinimą ir rimtą susidomėjimą dažniausiai pajusdavome išvykę į kitas šalis, nes seniai žinoma, kad savo krašte pranašu nebūsi. Liūdnas konstatavimas, bet pastebėjau, kad jei folkloro ar kiti muzikiniai kolektyvai neturi auditorijos ne Lietuvoje, jie paprastai ilgai negyvuoja, tiesiog uždūsta nuo slogios kultūrinės atmosferos, nuo kovos už būvį. Prie to prisideda ir totalus nemokėjimas organizuoti folkloro renginių ir festivalių (pavyzdžiui, festivalyje „Skamba skamba kankliai“ buvo atskirti jaunimo postfolkloro ir tradicinių „cikrinių“ kaimo bobučių blokai, beveik piktybiškai atmetamos originalios idėjos ir pasiūlymai, viskas daroma atvirkščiai, nusistovėjo toks ydingas organizatorių požiūris į žmones, išmanančius folklorą, tad jau trejus metus atsisakau ką nors patarinėti, nes vis tiek neklauso ir daro atvirkščiai). Kur važiuojame? Pamatysime. Kaip jau sakiau, man svarbiausia dainos ir gėlės. Dainas išmokė mylėti tėvas, o gėles – mama.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"