Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Audrius Dulskas: „Tiesiog „lipdai“ save po gabaliuką“

 
Audrius Dulskas
Audrius Dulskas lsveikata.lt nuotrauka

„Jei vieni pacientai džiaugiasi jaunu gydytoju, kiti teiraujasi, kiek operacijų esu atlikęs, prašo rekomenduoti kitą specialistą. Nors kas savaitę atlieku penkias šešias operacijas, tikrai nebandau įtikinti, kad esu pats geriausias. Dar iki to reikia daug dirbti“, – sako Nacionalinio vėžio instituto chirurgas onkologas doc. dr. Audrius Dulskas (34 m.).

– Sunku jaunam specialistui išsikovoti vietą po saule?

– Kokioje srityje bedirbtum, įsitvirtinti jaunam specialistui yra sunku. Juolab kai matai, kiek daug problemų yra sveikatos apsaugos sistemoje, ir būdamas jaunas nestokoji noro ką nors keisti. Deja, atsitrenki į sieną, esi greitai „nusodinamas“.

Kai esi rezidentas, teisiškai esi atsakingas, bet realiai tau daug ko neleidžia spręsti ir tu tiesiog esi lyg paskui gydytoją slankiojantis šešėlis, kuriam sakoma, ką daryti ir įrašyti. Džiugu, kad dabar rezidentams siekiama įteisinti daugiau kompetencijų. Be abejo, atsakomybė įpareigoja, tenka pranešti tiek geras, tiek blogas naujienas, pasitaiko komplikacijų, liūdnų baigčių. Kartais supranti, ir kad nieko negali pakeisti...

– Galbūt skaudūs atvejai – ir informacijos stokos apie tokias ligas kaip tiesiosios, storosios žarnos vėžys pasekmė?

– Išties tai ne tik žmonių švietimo problema, bet ir pačių gydytojų. Esama tokių istorijų, kai žmogus daug metų skundėsi kraujavimais, o jį vis ramino, kad tai tikrai hemorojus. Ir skausmingiausia, kai trisdešimtmečiui pacientui tvirtinama, kad jis dar per jaunas diagnozuoti storosios žarnos vėžį... Aišku, gerai, kad žmogus dėl tokių bėdų apskritai kreipiasi, nes dažniausiai, ypač pas mus, bijoma tą daryti. Kartais ir gydytojai sako, kam tau čia reikia tikrintis profilaktiškai, jei skundų neturi. Juo labiau tyrimas tikrai nėra malonus. Paprasčiausiai trūksta informacijos, reklamos. Pavyzdžiui, užsienyje yra stendai, kuriuose skelbiama, kad yra blogesnių dalykų nei kolonoskopija.

– Daugiausia specializuojiesi kolorektalinėje chirurgijoje. Kaip pasirinkai, iš šalies atrodytų, ne tokią populiarią specialybę?

– Nebuvo taip, kad dar studijuodamas rezidentūroje tvirtai žinočiau, kad noriu pasirinkti šią sritį. Taip susiklostė, kad patekau į aplinką, kur sutikau pirmuosius mokytojus – profesorius Narimantą Samalavičių, Tomą Poškų, Eligijų Poškų, su kuriais rezidentūros metais teko daug dirbti. Visgi problema, kad Lietuvoje mokydamiesi turime bendrosios ir pilvo chirurgijos rezidentūras, bet trūksta specializacijos – metų ar dvejų, kaip yra daug kur pasaulyje.

Daugiausiai patirties rezidentūros metais gali pasisemti asistuodamas operacijoms. Tiesiog „lipdai“ save po gabaliuką – po truputį mokaisi iš savęs, kolegų, teko daug stažuotis. Džiugu, kad pacientai jau patys mane atranda, žino, kokioje srityje specializuojuosi. Taigi nori nenori esi įpareigojamas domėtis dar daugiau ir papildomai (šypsosi).

– Pacientai pasitiki jaunu gydytoju?

– Vieni pacientai galvoja, kad jaunas kaip tik domisi naujovėmis, yra gerai įvaldęs minimaliai invazyvią chirurgiją. Žmonės skaito ir žino, jog šis gydymas pažangiausias. Kurie ateina ir sako, man nesvarbu kaip, bet tik išgydykite, kartais paklausia: „O kiek jūs, gydytojau, tų operacijų jau daręs?“, „Ar ne per jaunas, nes labai jaunai atrodot, gal galit rekomenduoti vyresnį specialistą?“ Tokiu atveju rekomenduoju kolegą, kuris, mano akimis, gerai operuoja, yra labiau patyręs.

Aš per savaitę atlieku penkias šešias operacijas, tad per metus susidaro daugiau kaip du šimtai, tai nėra mažai. Tačiau tikrai nebandau įtikinti, kad esu pats geriausias. Dar iki to reikia daug dirbti.

– Užpernai apgynei disertaciją. Darbas kainavo daug bemiegių naktų?

– Kadangi visą laiką mokslo srityje buvau pakankamai aktyvus, prisėsti prie disertacijos irgi nebuvo sunku. Taigi ir bemiegių naktų darbas nekainavo, nes rašiau kasdien po truputį. Už disertaciją turėčiau būti dėkingas vadovui ir mokytojui profesoriui N.Samalavičiui. Jis paskatino apibendrinti visus mūsų ir jo pradėtus darbus.

Aš per savaitę atlieku penkias šešias operacijas, tad per metus susidaro daugiau kaip du šimtai, tai nėra mažai. Tačiau tikrai nebandau įtikinti, kad esu pats geriausias.

– Vadovas pabrėžė, kad ši disertacija ypatinga dėl dviejų priežasčių – mokslinių darbų rezultatų sklaidos ir tarptautiškumo. Galbūt regi praktišką tyrimo pritaikymą?

– Mano disertacija buvo skirta funkciniams sutrikimams po radikalaus tiesiosios žarnos vėžio chirurginio gydymo. Iki tol niekas kompleksiškai į tai nežiūrėjo, buvo vertinamos atskiros šlapinimosi, seksualinė ir tuštinimosi funkcijos bei jų sutrikimai po operacijų. O šios problemos vargina daugelį tokių pacientų, tačiau jie iš principo nesulaukia jokios pagalbos. Jiems tiesiog pasakoma, kad taip bus. Tačiau yra daug priemonių, kaip palengvinti situaciją. Problemos aktualumą patvirtina tai, kad berods aštuoni straipsniai buvo išspausdinti tarptautiniuose žurnaluose, sulaukėme pakankamai gerų atsiliepimų iš užsienio kolegų. Remiantis tyrimo rezultatais esu šiuo metu sudaręs tam tikras rekomendacijas. Aišku, kol kas jos nėra visuotinai įteisintos, tačiau saviems pacientams jas pateikiu.

– Tavo stažuočių geografija – nuo Pietų Afrikos iki Pietų Korėjos, Japonijos. Negalvojai visai išvykti?

– Gal kartais sunkesnę dieną tokių minčių ir kyla, tačiau nenoriu, esu patriotas. Deja, daug kas išvažiuoja. Pavyzdžiui, bendrosios chirurgijos rezidentūrą pradėjome keturiese, iš jų Lietuvoje likau vienintelis. Aišku, svarbu patekti į gerą kolektyvą, kur daugiau dalykų traukia likti, nei stumia išvažiuoti. O pliusų ir minusų yra visose šalyse, finansinis aspektas vis dėlto nėra pagrindinis dalykas. Dėl tos pačios darbo apimties – visur užsienyje, kad ir atlyginimai didesni, darbo tikrai netrūksta. Galbūt Skandinavijos šalyse krūviai kiek mažesni. Tačiau kai teko stažuotis Pietų Korėjoje, ten situacija dar blogesnė: darbo labai daug – dirbama po dvylika trylika valandų per parą kasdien, o atlyginimai tikrai nėra dideli.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"