Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Audėją Virginiją Stigaitę praminė Taurakalnio ragana

 
2018 07 22 12:00
Per pastaruosius ketverius metus Virginija Stigaitė su savo austais gaminiais apkeliavo daug šalių, dalyvavo įvairiose mugėse.
Per pastaruosius ketverius metus Virginija Stigaitė su savo austais gaminiais apkeliavo daug šalių, dalyvavo įvairiose mugėse. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Buvę Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno Vilniuje tapo tikrų tikriausia smulkiųjų amatų užuovėja. Čia prisiglaudė ir „Audimo manufaktūros“ įkūrėja Virginija Stigaitė, – ji prie staklių triūsia nepaisydama valandų: keturnytės audimo staklės bilda net sekmadieniais.

Aplink sklando kalbos, kad V. Stigaitė esanti Taurakalnio ragana, kuri ištisas dienas kažką buria, vis audžia... Tame pasakyme yra tiesos, juk lietuvių tautosakoje laumės ir raganos iš tiesų pačios žemiškiausios moterys – paežerėse skalbia savo nesibaigiančius audeklus, apdovanoja jais žmones, verpia bei audžia.

Virginija Stigaitė: „Juoda, balta ir pilka dingo iš mano gyvenimo, džiaugiuosi kiekviena diena, kuriu planus daugeliui metų.“

Pati Virginija save vadina gamtos vaiku – yra kilusi iš Kauno, Lampėdžių. Gimtieji namai prie pat Nemuno kranto, galima sakyti, miške. „Gamta savo padarė“, – linksmai apibendrino audėja.

Žinoma, neką mažesnę įtaką turėjo ir genai: V. Stigaitės tėtis – profesionalus siuvėjas. Namuose stovėjo net kelios siuvamosios mašinos, o audinių niekada netrūko. Virginija iki valios galėjo karpyti, siūti, eksperimentuoti. „Mama, priešingai, nieko bendro neturėjo su adatomis, siūlais ir verpalais. Jeigu reikėdavo pataisyti kokį rūbą, palenkti ar įsiūti – prašydavo tėvo“, – šypsojosi prisiminusi Virginija.

Kai rinkosi specialybę, tėvas visaip stengėsi ją perkalbėti, kad tik nebūtų siuvėja, – tokios dalios savo dukrai nelinkėjo. „Netapau siuvėja, bet mano pasirinkimas dar įdomesnis – esu audėja“, – pasidžiaugė pasiekusi savo tikslą V. Stigaitė.

Duokite ir man pamėginti

Nors pagal išsilavinimą ji yra odos gaminių technologė (baigė Kauno technologijos universitetą), ši profesija visiškai nepakerėjo. Virginija gan ilgai ieškojo savęs – yra dirbusi net nekilnojamojo turto srityje. „Tačiau įmonė, kurioje dirbau – bankrutavo“, – juokėsi pašnekovė.

Įsidarbinusi vienoje galerijoje, susipažino su Dailės akademijos studentais, užsiimančiais audimu. „Galų gale sakau: ką čia darote, duokite ir man pamėginti. Sėdome prie staklių: po pirmųjų šūvių, pirmųjų penkių centimetrų – nukirto, užbūrė, užliūliavo“, – veiklos pradžią prisiminė Virginija ir pridūrė, kad jau prabėgo dešimt metų, kai ji audžianti.

Iš pradžių neišdrįso dirbti su spalvomis – tebuvo juoda ir balta. Manė neturinti pakankamai patirties, menininio išsilavinimo, įvertinimo. Visgi išdrįso pamėginti, – spalvos tapo Virginijos antruoju „aš“. „Niekada nerepetuoju, kur ir kokias spalvas dėlioti – išeina autentiški deriniai“, – tikino meistrė.

Stebėtina, tačiau tradicinio amato vingrybėmis nesidomi abi V. Stigaitės dukterys, jos neturi nieko bendro su tekstile. Vyresnioji Eglė – odontologė, o jaunėlė Ieva dar studijuoja, bet akivaizdžiai linksta prie tiksliųjų mokslų. Virginija pasidžiaugė, kad Ieva, nors ir atostogauja Pietų Prancūzijoje, vis tiek yra pasiryžusi sukurti elektroninės parduotuvės tinklapį. „Ji geba sisteminti, sudėlioti viską į savo lentynėles. Dėl to ir palikau jai šitą sritį pasireikšti“, – išdidžiai kalbėjo mama.

Per pastaruosius ketverius metus V. Stigaitė su savo austais gaminiais apkeliavo daug šalių, dalyvavo įvairiose mugėse. Dailiuosius dirbinius pradėjo pardavinėti Japonijoje, Skandinavijoje, kur natūralumas ypač vertinamas. Atsivėrė ir daugiau rinkų.

Pasirodo, lietuvių audinių raštai yra ne tik atpažįstami, bet ir savi pačiuose neįtikėčiausiuose kampeliuose, – išryškėjo ornamentikos bendrybės, skiriasi tik jų pavadinimai.

Keliaudama audėja stengiasi patenkinti eksperimentatorės alkį – domisi neįprastais audinių apdirbimo metodais, medžiagomis, siūlais, struktūromis, faktūromis...

V. Stigaitė norėtų bendradarbiauti su audimo fabrikais, anot jos, serijinė gamyba sumažintų gaminių savikainą – padidintų jų kiekius. „Šioks toks iššūkis, bet juk nuo kažko viskas prasideda. Esu optimistė, pasaulį matau šviesiomis spalvomis. Juoda, balta ir pilka dingo iš mano gyvenimo. Kai atsiveri žmonėms, bendrauji – gauni rezultatą. Džiaugiuosi kiekviena diena, kuriu planus daugeliui metų“, – sakė „Audimo manufaktūros“ įkūrėja.

Pasak senojo audimo amato puoselėtojos Virginijos, atkreipti į save masinių gamintojų dėmesį gan sudėtinga, bet ji įsitikinusi, kad panorusieji bendradarbiauti rastų ko pasimokyti – sužinotų naujovių, pasisemtų gamybos idėjų. „Esu kaip laboratorija: galiu išžaisti, išmaigyti, iščiupinėti... Bet kurios išmaniosios staklės dirba tuo pačiu principu, tačiau dėl supaprastintos gamybos rezultatai ne tokie įdomūs. Bet pasukus kitu rakursu...“, – viltingai nutęsė tautinio paveldo produktų gamintoja.

Rūpi žemiški dalykai

V. Stigaitė pasigyrė keturnytėmis audimo staklėmis sukurianti išties nemažai, dar turinti daug ką pasakyti. Visgi audėjai knieti sužinoti, ką galima būtų nuveikti su fabrikinėmis 30-ties nyčių audimo staklėmis. „Galimybės begalinės“, – tikino ji.

Autorinis audinys spinduliuoja rankų šilumą ir energiją, yra išglostytas tikrąja to žodžio prasme. V. Stigaitė nepuola savęs vadinti kūrėja. Kita vertus, pasak jos, bet kurioje veikloje reikalingas kūrybiškas ir meninis požiūris.

Internete įkvėpimo neieško – jo pasisemia bendraudama, būdama gamtoje, keliaudama. „Lietuvos gamta labai graži ir įvairi. Turime puikių dalykų – debesuotą dangų. Pavyzdžiui, Islandijoje debesys visai kitokie, o vasarą vyrauja darganoti, vėsūs orai. Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Izraelyje – vasaros panašios į pragarą. Mūsų kraštas įsikūręs nuostabioje vietoje“, – optimistiškai kalbėjo V. Stigaitė.

Pašnekovė, regis, nesunkiai atremtų bet kokius lietuviams būdingus nuolatinius paburbėjimus ir skundus. Nėra darbo? Pats kaltas. „Nedirbdami nori gerai gyventi, taip nebūna. Tačiau jei darbas teikia malonumą – esi Dievo pateptasis. Būtent tokia save ir laikau, – teigė audėja. – Kiekvieną dieną noriu austi, man tai yra malonumas. Tik nemanykite, kad esu močiutė, kuri ištisai brūžina šaudykle ausdama.“

Niekad nepatikėtum, kad ši jaunatviška moteris iš tiesų jau yra močiutė – turi ketverių metukų anūkę. Su ja kartais eina pasivaikščioti, aplanko parkus.

Virginija Stigaitė su savo austais gaminiais apkeliavo daug šalių. Dailiuosius dirbinius pradėjo pardavinėti Japonijoje, Skandinavijoje, kur natūralumas ypač vertinamas.

Tačiau daugiausia laisvo laiko penkiasdešimt šešerių Virginija visgi skiria audimui ir audiniams. Mosteli į krūvą siūlų – šiuos parsivežė iš Italijos. Keliaudama po pasaulį Virginija nuolat ieško audimo naujovių, jas kryžmina. „Matau kelis žingsnius į priekį: kokią spalvą priims linas, o kokią – vilna, kaip visa kur čia elgsis šilkas. Tai yra burtai. Pamačius rezultatą – sublizga akys. Didžiausia dovana – kai tavo darbą įvertina. Jei pasako gerą žodį ar įsigyja rankdarbį, tuomet nieko nebereikia...“, – dalijosi emocijomis V. Stigaitė.

Kol kas audėja nerengia parodų, šiandien labiau rūpi žemiški dalykai – stengiasi išgyventi. Dalyvaudama mugėse vienu šūviu nušauna du zuikius: gaminius ir pademonstruoja, ir parduoda. O išgirsta kritika padeda mokytis. „Tiesiogiai bendraudama pradedi laisviau jaustis, išsakyti savo lūkesčius. Kas patinka ir tinka mums – nebūtinai tiks japonams ar suomiams. Tenka laviruoti: turi pajausti, įsikirsti, kokia spalva labiau tinka šiauriečiams, rytiečiams ar vakariečiams“, – patirtimi dalijosi tradicinė amatininkė.

Dėl vieno dalyko V. Sitgaitė yra visiškai tikra – pasaulinėje rinkoje lininiai gaminiai yra itin vertinami, puikiai reprezentuoja Lietuvą. „Lietuviai nuo seno žino, ką daryti su linu, esame lino kraštas. Verta pamėginti išsimiegoti lininiuose pataluose, ypač vasarą – veikia kaip kompresas. Nesu išimtis, vertinu natūralumą“, – sakė audėja, mokanti prakalbinanti liną.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"