Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Andrius Dunčia: „Mes Lietuvoje nebegyvenam, bet norim grįžti, nes esame pagaminti lietuviais“

 
2018 04 05 14:36
Andrius Dunčia./
Andrius Dunčia./ Ekrano kopija

Andrius Dunčia – JAV lietuvis, ateitininkas, mikrobiologijos studentas, imtynininkas ir lietuviškų dainų mėgėjas. Žmogus, kuriam Atlanto vandenynas – ne kliūtis mylėti Lietuvą, sklandžiai kalbėti lietuviškai ir kitokiais būdais išlaikyti savo lietuvišką tapatybę. Šią vasarą Andrius dalyvavo Jaunųjų ateitininkų sąjungos stovykloje Berčiūnuose, kurioje vadovavo vyriausių vaikinų grupei. Vaikus ir kitus vadovus Andrius nustebino lietuviškų dainų gausa, puikiu persikūnijimu į poetą Kazį Bradūną ir, žinoma, nuolatiniu žavėjimusi Lietuvos turtais.

– Ar Tave nuo seniau domino gamtos mokslas, žmogaus kūno pažinimas?

– Mano mama buvo gydytoja, dirbo Lietuvoje su vaikais, o mano tėtis – chemikas, todėl visą gyvenimą susiduriu su gamtos mokslais, turime tokį gamtamokslinį mąstymą. Kai mokiausi gimnazijoje, labai patiko biologija. Taip pat mėgau chemiją, fiziką (tiesa, fizika domino kiek mažiau, nes taiji nebuvo taip susijęusi su mano sritimi). Gamtos mokslai visada mane traukė, nors patiko ir kitos disciplinos, pavyzdžiui, matematika.

– Teko nemažai bendrauti su Amerikos lietuviais. Jų lietuvių kalbos gebėjimai yra labai skirtingi. Tu išties puikiai kalbi lietuviškai, tad kas Tau padeda išlaikyti lietuvių kalbą?

– Kai mokiausi gimnazijoje, tai buvo paprasta. Su tėvais kalbu lietuviškai. Taisyklingesne lietuvių kalba kalbu su mama, nes ji yra iš Lietuvos, tėtis taip pat lietuvis, lietuviškai kalba puikiai, bet su tėčiu kalbamės šiek tiek maišytai, į lietuvių kalbą įterpdami angliškus žodžius. Aišku, lengviau kalbėti angliškai, nes ta kalba šnekuosi su draugais. Aštuonerius metus Filadelfijoje lankiau lietuvišką mokyklą. Vasarą skrendu į Lietuvą arba į lietuviškas stovyklas. Vis tarp lietuvių būnu. Su jais mėginu praleisti kuo daugiau laiko. Mano geriausi draugai yra lietuviai, su jais maišytai kalbame. O šiaip, ką aš dabar darau, tai susirašinėju su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais. Taip pat ėmiau lietuviškai rašyti dienoraštį. Kai Berčiūnuose vaikams rašiau korteles [atvirukus – aut. p.], tai buvo labai sunku [juokiasi]. Sveika protiškai padirbėti, patobulinti savo rašymo įgūdžius. Su tėvais susiskambinu – kalbame lietuviškai.

– Susidaro įspūdis, jog sąmoningai dedi daug pastangų, kad išlaikytum lietuvių kalbą, kuri būtų kuo panašesnė į tą, kokia yra kalbama Lietuvoje?

– Aš mėgstu kalbėti lietuviškai, man ši kalba patinka. Aš klausau vien tik lietuviškąos muzikąos. Todėl ir prisimenu Berčiūnus bei ten skambėjusią muziką, kuri buvo populiari prieš dvidešimt metų. Turiu keletą lietuviškų knygų – skaitysiu, kai turėsiu laiko. Seku lietuviškus puslapius per Facebook. Yra tokie maži dalykai, kurie padeda kasdien.

– Užsiminei apie muziką, tai kokią lietuvišką muziką mėgsti?

– Geras klausimas. Įvairią, linksmą, su geru bytu – nuo Paškevičiaus iki Radžio. Kas gražiai skamba, to ir klausausi. Kai turiu laiko, surandu kokią dainą Youtube, pasiklausau. Valandas leidžiu klausydamasis muzikos. Man patinka daug lietuviškų dainų. Jei nepasakysiu, kad man patinka daina „Mūsų kaimas“, tai Konstantinas [vadovas iš JAS stovyklos, su kuriuo Andrius šią dainą dainavo – aut. p.], man parašys piktą laišką. Mano mama labai mėgsta šitą dainą. Mano dėdė ir teta – ūkininkai. Lietuvos kaime yra sunku, bet reikia kažkaip surasti vilties, laimės. Minėta daina primena kaimą, mano vaikystę, kai keliaudavau į Lietuvą ir lankydavomės pas gimines. Antra daina – „Pagaminta Lietuvoje“. Ją girdėjau per vieną koncertą, kai dainą atliko Egidijus Sipavičius ir Quorum. Atėjus Dainų šventei, ši daina yra labai mėgstama dainuoti, gerai skamba ir aš manau, kad daug Amerikos lietuvių sutinka su tos dainos žodžių prasme: mes Lietuvoje nebegyvenam, bet norim grįžti, nes esame pagaminti lietuviais. O dėl trečios, taip sunku išsirinkti, bet tegul būna grupės Belenkas daina „Ai kokios gražios“ [juokiasi]: „Mūsų, mūsų merginos mums mieliausios, ai kokios gražios, ai ai kokios gražios“ [dainuoja]. Žinokit, nemeluoja. Tos lietuvaitės gražiausios. Aš rimtai sakau.

– Paminėjai lietuvius, kurie dainuoja dainą „Pagaminta Lietuvoje“ ir sakei, kad jie nori grįžti. Ar matai, kad visgi esama jų artimo santykio su Lietuva ir jie iš tiesų galvoja apie grįžimą? Nes man atrodo, kad daugeliui Amerikos lietuvių Lietuva yra kaip atostogų kraštas, kur atvažiuoji pailsėti, bet savo šaknis jau esi įleidęs Amerikoje – ten gyvena tavo šeima, ten tu studijavai, radai darbą, esi užsitikrinęs tam tikrą vietą visuomenėje. Ar tikrai yra žmonių, kurie galvoja apie grįžimą į Lietuvą, kūrimą šioje šalyje, talentų, gebėjimų, kompetencijų, įgytų Amerikoje, perkėlimą į tėvų ir senelių šalį? Ar apie tai yra kalbama?

– Viskas priklauso nuo žmonių. Yra tų, kurie labai nori grįžti, yra ir tokių, kuriems nei šilta, nei šalta. Bet šiaip mano draugams, su kuriais gan daug bendraujame, yra svarbu išlikti lietuviais. Jie, matyt, galvoja panašiai kaip ir aš – jie grįžtų į Lietuvą, jeigu būtų įmanoma. Bet šiaip yra sunku pasakyti, kur mes būsim po dvidešimties metų. Jie nori padėti Lietuvai kaip tik gali, todėl bando palaikyti ryšį su šia šalimi. Mano nuomone, jeigu mano draugai norėtų vien tik leisti vasaras Lietuvoje, tai kam jiems keliaut į Lietuvą, galėtų kur kitur skristi. Juk yra puikių vietų aplink valstijas, kuriose galima vasaroti, o jiems svarbu grįžti, svarbu patobulinti savo lietuvių kalbą. Jie visi pripažįsta, jog yra lietuviai, nebando pasislėpti – vardai, pavardės lietuviškos. Mano draugai neslepia: „Taip, aš lietuvis, moku lietuviškai, myliu tą lietuvybę kaip kaži kas“. Aišku, grįžti įmanoma, bet sunku pasakyti, kaip Dievas surežisuos. Jeigu viskas priklausytų nuo manęs, tai norėčiau grįžti, atrodo, kad ir nemažai draugų norėtų įsikurti Lietuvoje. Aš manau, kad yra vilties. Bet čia taip yra tik su tais, su kuriais aš bendrauju, kurie nori palaikyti lietuvybę.

– Iš kur atsiranda noras išlaikyti savo lietuvišką tapatybę ir būti lietuviu? Juk gali gan greitai asimiliuotis ir tapti amerikiečiu. Kas daro įtaką skirtingiems tapatybės pasirinkimams? Kokios yra sąlygos?

Kai subręsti, pradedi kiek kitaip galvoti, kas tau svarbu, brangu gyvenime. Kai aš pradėjau studijuoti, supratau, kad man lietuvių kalba brangesnė nei atrodė iki tol.

– Stebėdamas savo bendraamžius galiu pasakyti, kad lietuvybės reikšmė, kaip ir daug kas kita, priklauso nuo žmogaus brandos. Kai subręsti, pradedi kiek kitaip galvoti, kas tau svarbu, brangu gyvenime. Kai aš pradėjau studijuoti, supratau, kad man lietuvių kalba brangesnė nei atrodė iki tol. Kai buvau jaunutis, man lietuvybė nebuvo tokia svarbi, tiesiog mes kalbėjome lietuviškai, girdėjau kitus kalbančius lietuviškai ir viskas. Man nepatikdavo lietuvių kalbos namų darbai, diktantai. Dabar, gyvendamas vienas ir neturėdamas daug galimybių kalbėti lietuviškai, suprantu, koks turtas yra lietuvių kalba, kokia ji sena, ta pati, kuria kalbėjo mūsų proproseneliai. Nėra daug kalbų, kurios gali tuo pasigirti. Universitete trūksta lietuvių, lietuvybės, to jis negali suteikti, todėl praeitais metais keliavau į Lietuvą, kad pasipildyčiau tuo, ko man trūsksta. Bet čia mano asmeninė istorija, o mano geriausi draugai iš mažesnių kolonijų (ir iš didesnių kolonijų, man atrodo, taip pat) supranta, kad nėra daug žmonių, kalbančių lietuviškai ir dar mažiau, kurie nori jos vartojimą pratęsti. Naujajame Džersyje (New Jersey) lietuvių yra itin mažai, Filadelfijoje irgi nedaug, Ohajuje šiek tiek daugiau, bet mažai jaunimo. Išvažiavę iš namų mes ypač galime pajusti tuos skirtumus. Čia ne klausimas, ar mes norime būti lietuviais, mes juk jau jais jau esame, mes taip buvome auginami, su lietuvių kultūra, kalba mes gimėme.

– Papasakok, ką Tavo gimtojoje Filadelfijoje veikia lietuvių bendruomenė, kokios yra veiklos?

– Filadelfijos bendruomenė nėra išskirtinė palyginus su kitomis lietuvių bendruomenėmis. Yra nemažai vyresniųjų ir labai mažai jaunimo. Kai buvaumokiausi antroje-trečioje klasėje, bendruomenė buvo gyva, joje buvo nemažai vaikų. Mes turime mokyklą, bet tenjoje mokosi nedaug vaikų ir jie neįsijungia į parapijos veiklą. Jiems paprasčiau nueiti šeštadieniais į bažnyčią ir į tą mokyklą nei sekmadieniais. Yra daug netikinčių, kurie neina į Mišias. Kai visi išvažiuoja vasaroti, tai tik aš ir mano brolis Vytis būname vieninteliai jaunesni nei 40 metų patarnautojai Mišiose. Artimiausi mano ir brolio bendraamžiai gyvena Naujajame Džersyje, bet mes nedaug su jais bendraujame dėl atstumo. Filadelfijoje vyksta įvairūs renginiai, kasmet, pirmą lapkričio savaitę, turime mugę, po jos vyksta koncertas, kartais atvyksta vietiniai lietuviai padainuoti, kartais iš toliau (R. Dambrauskas iš Lietuvos yra pas mus koncertavęs). Būna ir kitų renginių. Neseniai šventėme mūsų parapijos 90 metų jubiliejų. Kartais turime bendras Kūčias, kartu sutinkame Naujuosius metus. Vienais metais tų renginių būna daugiau, kitais – mažiau.

– Ar didžioji dauguma lietuvių buriasi parapijose, ar yra kažkokių kitokių grupių (pavyzdžiui, besiburiančių prie lietuvių mokyklos)?

– Sunku pasakyti. Visos bendruomenės skirtingos. Čikagoje yra daug lietuvių, besilankančių į bažnyčiąoje, ir daug tų, kurie neina į bažnyčią. Filadelfijoje žmonės dažniausiai buriasi prie bažnyčios. Mes turime lietuvių namus, ten vyksta renginiai, vieni yra susiję su parapija, kiti ne. Kūčios yra organizuojamos parapijos, mugė – ne tik parapijos, bet dalyvauja tie patys žmonės. Niujorko (New York) lietuvių bendruomenė labiau susijusi su parapija, nes prie bažnyčios yra salė ir joje vyksta dauguma renginių. Kartkartėmis ir mes ten nuvykstame. Naujajame Džersyje veiklos, susijusios su parapija, vyksta gan mažai. Šiuo metu mano tėtis ten dirba tikybos mokytojasu ir stengiasi suaktyvinti parapijos veiklą.

– O kaip Tavo tėtis tapo tikybos mokytoju?

– Ilgą laiką mano tėtis vadovavo pasirengimui Komunijai ir Sutvirtinimui. Filadelfijoje neatsirado kito žmogaus, norinčio ruošti sakramentams. O ir perteikti žinias jis moka. Neatsirado norinčio ir galinčio ruošti vaikus ir Naujajame Džersyje, taid tėtis įsipareigojo ir ten metus ruošti Komunijai ir Sutvirtinimui. Beje, Sutvirtinimo Mišias aukojo arkivyskupas Gintaras Grušas. Kai tėtis pradėjo mokyti, kiti ėmė rimčiau į tai žiūrėti. Mokykloje vyko vaidinimas apie Jėzaus gimimą. Tokie dalykai ne visai susiję su parapija, bet proga pakviesti ir netikinčius, evangelizuoti. Mano tėčiui patinka šis darbas: kartais sunku, kartais vaikai neklauso, bet jam patinka su jais dirbti. Kunigas tėvas Džonas yra lenkas, labai šaunus kunigas.

– Esi imtynininkas. Kodėl pasirinkai šią sporto šaką, kuo ji tau yra įdomi?

– Kai mokiausi penktoje klasėje, lankiau taekwondo, o mano treneris mėgdavo džiudžitsu ir kartais parodydavo džiudžitsu judesius. Mane tai daug labiau domindavo ir labiau sekėsi. Imtynes pradėjau lankyti tik aštuntoje klasėje, o dabar matau, kad patys geriausi imtynininkai, kurie dalyvauja olimpinėse žaidynėse, sportuoja jau nuo antros klasės. Pensilvanijoje imtynės yra labai populiarios. Kai pradėjau lankyti imtynes, pastebėjau, kad man labai gerai sekasi, nors anksčiau niekada nebuvau bandęs. Pasunkėjus mokslams, visą dėmesį skyriau jiems, dėl to dabar truputį gailiuosi, nes, intensyviai mokantis, kūnui ypač reikalinga mankšta. Lankiau krepšinį, kūno kultūros pamokas, bet rimtai nesportavau. Būdamas dvyliktokas, pamėginau iš naujo užsiimti imtynėmis ir per paskutinius gimnazijos metus laimėjau net tris medalius. Nebuvau išskirtinis imtynininkas, bet man itin patiko šis sportas. Mokslas ir sportas leidžia dar geriau pasiruošti studijoms. Pagrindinę universiteto komandą sudaro pasaulio čempionai, vienas iš jų yra dalyvavęs olimpiadoje, o aš prisijungiau prie komandos klubo ir ten sportuoju,; kai laisvesnis laikas – intensyviau, kai egzaminai – tada rečiau. Pagrindinėje komandoje sportuojantys daug laiko skiria treniruotėms, tada atsiranda sunkumų norint pasirinkti tam tikras daug laiko reikalaujančias studijų sritis. Aš tai darau savo malonumui, tiesiog pamilau šį sportą, kuris suteikia pasitikėjimo savimi.

– O kokia yra Tavo tikėjimo kelionė, kaip tu pažinai Dievą?

– Mano istorija paprasta. Aš nebuvau, kaip šventas Paulius, kuriam Dievas pasirodė vieną dieną jojant ant arklio. Gimiau katalikų šeimoje, kartu su šeima eidavau į bažnyčią, bet tikėjimas manęs nelabai domino, kol aš pradėjau pats vienas tvarkytis. Vaikystėje tėvai liepdavo eiti į bažnyčią: „Laikas eiti į bažnyčią“ – „Gerai“ – „Laikas eiti Pirmos Komunijos“ – „Gerai“ – „Laikas eiti sutvirtinimo“ – „Gerai“. Tai, kas vykdavo Mišiose, man nebūdavo labai svarbu. Šv. Dvasia tuo metu manęs per daug nepaveikėdavo. Į tikėjimą pradėjau rimčiau žiūrėti, kai buvau Dainavoje, prieš dvyliktą klasę ar pirmą kursą. Buvo atvykęs mūsų mylimas Lukas Laniauskas (tuo metu jis buvo ne per seniausiai įšventintas į kunigus). Tuo metu jis mums aukojo šv. Mišias. Aš neprisimenu, kad šv. Mišių metu kunigui per perkeitimą pradėtų riedėti ašaros. Tai mane labai stipriai paveikė. Jautėsi, kad ten kažkas buvo, jautėsi stipresnė meilė tarp ten buvusių žmonių. Tai buvo kažkas nepaprasto ir aš norėjau žinoti, kas. Ėmiau labiau domėtis tikėjimo slėpiniais. Kai įstojau į universitetą, man niekas neliepdavo eiti į bažnyčią. Priešingai, ten vyrauja nusiteikimas, kad nėra ko lankytis bažnyčioje. Didelę įtaką man darė draugai, kurie labai rimtai žiūri į tikėjimą. Aš supratau, kad, kol dar galiu ir kol asmeniškai nėra per vėlu, reikia eiti į bažnyčią ir dvasiškai susitvarkyti. Amerikoje nemadinga eiti išpažinties. Kai aš buvau Berčiūnuose, negalėjau patikėti, kad taip dažnai einama išpažinties. Amerikoje mano draugai katalikai 2–4 kartus per metus eina išpažinties, aš irgi eidavau panašiai (per Velykas, per Kalėdas ir per stovyklą). Vėliau pagalvojau, kad gal reikėtų eiti kas savaitę, nes tada tikrai žinočiau, kad mano siela nebus tokia nešvari, kai aš priimu Komuniją. Ir gyvenimas tikrai labai pasikeitė, nuotaika pagerėjo. Norisi dvasiškai sveikiau gyventi, daugiau daryti gera. Norisi save kuo geriau pažinti, suprasti, o kai supranti save geriau, visais tais nešvarumais norisi atsikratyti. Dievas – mano draugas, su kuriuo bendrauju maldoje. Geras mano gyvenimas.

– Ar Tau nesunku būti kataliku, kai Vakarų visuomenėje kalbėjimas apie tikėjimą, tikėjimo liudijimas yra laikomas netinkamu viešojoje erdvėje?

– Čia labai sunku evangelizuoti. Katalikybė nėra madinga. Labiau madinga apspjauti Bažnyčią nei į ją eiti. Kai aš pradėjau lankyti universitetą, buvo sunku. Mano kambario draugas katalikas, bet su juo apie tikėjimą kalbame retai. Buvo labai sunku, kol susiradau katalikų draugų. Tada mes pradėjome vienas kitą palaikyti, nes vienam būti universitete kataliku gal nėra neįmanoma, bet yra itin sunku. Mes visi esame pašaukti evangelizuoti, o iš tiesų yra labai sunku, nes bijai išsižioti ir ką nors pasakyti. Filmo „God‘s not Dead“ pabaigoje yra surašyti visi universitetai, kurių istorijos įkvėpė šio filmo pastatymą. Ten paminėtas ir mano universitetas bei jame dirbantis profesorius. Baugu liudyti tikėjimą, nes tai gali pakeisti visą tavo ateitį. Aišku, kai esi sąmoningai tikintis, kai manai, kad viską Dievas sutvarkys, pasidaro šiek tiek lengviau ir tada nebijai pasisakyti, ką manai. Labai svarbu turėti bendruomenę, gerų draugų katalikų. Jeigu reikia kokio patarimo, yra vyresnių už mane, kurie daugiau supranta, ir taip vienas kitą palaikome. Kai kas nors atsitinka, turiu draugų, į kuriuos galiu kreiptis.

– Pasidalyk įspūdžiais iš JAS stovyklos Berčiūnuose. Kokie ryškiausi momentai liko tavo atminty, ką išsivežei?

– Trejčius metus esu stovyklos vadovas. Gal tai nėra labai daug, bet suprantu, kaip organizuoti stovyklas. Esu dirbęs dviejose skirtingose stovyklose JAV. Tvarka yra skirtinga, bet maniau, kad galiu įsivaizduoti, kaip vyksta stovyklos Berčiūnuose. Visgi yra visiškai kitaip nei aš įsivaizdavau. Kai atvykau į vadovų kursus, įėjau pro duris per giesmę ir maldą. Supratau, jog esate ateitininkai ir yra normalu melstis, bet aš neįsivaizdavau, kad jūs tiek daug meldžiatės. Man labai stiprų įspūdį padarė tai, jog jūs labai mylite tikėjimą ir stengiatės jį perduoti kitiems. Kitose stovyklose mes taip pat meldžiamės, bet aš niekad nesu kalbėjęs Dievo gailestingumo vainikėlio, niekad mūsų ryto malda nebūdavo tokia kaip jūsų (mes tiesiog pasakydavome: ačiū Dievui už šį rytą, laimink šią dieną, padėk mums ištverti ją ir pan.). Aš galvojau: „Rimtai, jūs vainikėlį kalbėsit“. Po kelių dienų pripratau ir man labai patiko. Tai kaip ryto meditacija, pabuvimas su Kristumi. Negali tiktai greitai: tatatatatata ir viskas. Turi įsigilinti, nes tada malda ir jaučiasi. Man atrodo, kad jūs daugiau gilinatės į tikėjimą. Ir Mišios kasdien. Aš tikrai maniau, kad man tai nusibos, nes man kartais net būna nuobodu vaikščioti į Mišias kas savaitę, bet aš įsimylėjau kasdienes Mišias, taip norėjau eiti į jas. Aš nemeluoju. Tikėjimas man buvo vienas iš didžiausių įspūdžių, nes aš tikrai pajaučiau, kad ta stovykla yra sukurta iš meilės, turbūt dėl to su vadovais labai susidraugavome, visi buvo atvykę ten dirbti ir atiduoti save kitiems. Viena iš priežasčių – atlyginimo nebuvimas. Kitose stovyklose man buvo mokamas atlyginimas ir buvo toks mąstymas: „Va, aš atlieku gerą darbą ir dar gaunu šiek tiek pinigų“. Tai, kad mes negauname atlyginimo, leido suprasti, kad čia mes esame ne dėl savęs. Labai puiki vadovų grupė! Jauti, kad gali kalbėti su visais apie bet ką. Jūs nieko neslepiat, nebandot daryti kitaip nei yra liepiama. Žiauriai faina grupė, žiauriai fainai suorganizuota Agnės [Markauskaitės – aut. p.], Julijos [Ladigaitės– aut. p.] ir visų ateitininkų. Skanus maistas. Vaikų nuotaikos buvo geresnės. Gal vaikai buvo kiek labiau subrendę, turbūt dėl to, kad neteikė didelės reikšmės materialiniams dalykams ir buvo dėkingiesni už viską. Ta nuotaika Lietuvoje geresnė. Vaikams labiau norisi dalyvauti, yra energijos, jie tik laukia, kol galės prisistatyti, visada pasiruošę dalyvauti programoje, pasiruošę viską atiduoti. Per šokius galėtų truputį daugiau pašokinėti J (bet čia tik mano nuomonė). Vyrukus tekdavo paraginti eiti šokti, kad nestovėtų kaip stulpai. Buvo daug mano grupelės vyrukų, sėdinčių ir laukiančių, kol merginos prieis, bet tai visai neveikė, pats esu išbandęs. Dar grįšiu į Berčiūnus ir tai sutvarkysiu.

Čia visi kalba lietuviškai. Amerikoje stovyklaujantiems lengviau kalbėti angliškai ir jie dažnai pereina į tą kalbą. Man buvo taip gera, kai nereikėjo prašyti kalbėti lietuviškai. Man tai buvo pats gražiausias dalykas. Tai suprantama, nes esame Lietuvoje. Pati stovykla atrodo labai lietuviškai: tie seni nameliai tokie apaugę, daug medžių. Yra panašių dalykų, kaip ir Dainavos stovykloje, bet yra ir tokių, kurie vyksta labai berčiūniškai. Programa yra kitokia. Amerikoje programos kasmet panašios, mažai kuo keičiasi. Pirmą kartą stovykloje buvau ir vadovas, ir mokytojas. Niekad neturėjau galimybės mokyti asmens ugdymo, o čia tai buvo mūsų vadovų pamoka, kurią vesdavau savo berniukams. Man atrodo, kad tai pavyko, galėjome pasikalbėti apie įvairius dalykus.

– Kaip manai, ko ateitininkai išeivijoje galėtų pasimokyti iš Lietuvoje esančių ateitininkų ir atvirkščiai?

– Svarbiausia, ko mes negalime užmiršti, – turime viską atnaujinti Kristuje. Tai yra ateitininkų tikslas.. Mes turime stengtis tai daryti ir visą laiką prisiminti, kad tarp mūsų principų katalikiškumas yra pirmoje vietoje. Mūsų stovyklose Kristus turi būti centras, ir tada galime organizuoti visa kita. Man atrodo, kad mes dažnai tai užmirštame arba tiesiog neįtraukiame į programą. Jūs, Lietuvoje esantys ateitininkai, gerai suderinate tuos principus, kad iš kiekvieno kažką gautume. Dainavoje rečiau einame į Mišias, nedaug kas eina išpažinties. Pakviečia kunigą iš Lietuvos ir tik keletas žmonių prieina išpažinties. Man atrodo, kad tai yra didžiausias skirtumas kalbant apie ateitininkų stovyklas Amerikoje ir Lietuvoje. Reikia atnaujinti stovyklą Kristuje. Antras dalykas – būtina gera nuotaika, net tada, kai sunkiau sekasi, kai atsiranda streso. Berčiūnuose itin jautėsi vienas kito palaikymas. Gal taip buvo dėl Agnės organizuotų susirinkimų. Matyt, padėjo ir tai, jog Agnė nuolat domėjosi, kaip sekasi kiekvienam iš mūsų. Jautėsi šeimyniškumas. Labai noriu grįžti į Berčiūnus.

Ką Amerikoje darome kitaip nei Lietuvoje ir ką vertinu teigiamai – tai vyresnių ir jaunesnių vaikų išskyrimas. Tada su vyresniais galima kalbėtis rimtesnėmis juos dominančiomis temomis. Jeigu būtų įmanoma, būtų gerai kai kada žmones atskirti pagal amžiaus grupes. Dainavoje turime vyresniesiems dalyviams skirtus liudijimų vakarus. Sunku pasakoti apie mirusią močiutę, kai esame kartu su mažaisiais, tam reikalinga tam tikra branda. Su vyresniais yra lengviau atsiverti, galima daugiau papasakoti apie tai, ko dažnai nepasakoji. Man atrodo, kad toks metodas būtų tinkamas vyresniems Berčiūnuose. Svarbu, kad jie išgirstų vilties istoriją. Dainavoje tai puikiai daroma.

Žavu, kad esate gyvi, kažką darote su vaikais, moksleiviais. Amerikoje sudėtingiau, nes kai kurios kuopos labai mažos, pvz., mano kuopoj buvome tik trise. Didesnėms kuopoms yra lengviau.

– Neseniai rašei straipsnį gyvybės tema apie žmogaus orumą, žmogaus vertę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Tai tema, kuri sukelia daug diskusijų, ginčų. Ar savo aplinkoje Tau tenka kalbėti šiais klausimais? Kaip Tu kalbi?

– Kai pradėjau studijuoti, priklausiau vienam Pro-life klubui. Mes buvom prieš abortus ir tai buvo mūsų organizacijos pagrindinė tema. Amerikoje sunku su kažkuo kalbėti apie politiką. Kai pradėjau studijuoti universitete, kiek bijojau pasisakyti moraliniais klausimais, o dabar aš galvoju: „Na, ką man jie padarys, jeigu aš pasakysiu, kad esu prieš abortus, prieš eutanaziją? Jie nieko nepadarys, tik supyks“. Ir jeigu jis supyksta, tai žinai, kad jam arba jai padarei įspūdį. Jie girdėjo, ką tu pasakei, aišku, nesutiko su tuo, bet žinai, kad jie išgirdo ir tai prisimins. Neturime bijoti pasakyti tai, ką mes jaučiame. Šį straipsnį parašiau, nes norėjau priminti visiems, kad gyvenimas ir gyvybė yra šventa. Mūsų pasaulietiška bendruomenė diktuoja, kad žmogus nebūtinai gimsta vertingas, o vertė matuojama pasaulietiškais būdais. Yra lengva užmiršti, kad Dievas mus sukūrė ir mes esam Jo mylimi. Galime būti aukšti, žemi, maži, dideli, ploni, stori, bet mes turime vertę, nes esame sukurti Dievo. Sunku kitam pasakyti tai, kuo tu tiki, bet kartais nelabai svarbu, ką kiti galvoja apie tave ir kai supranti, tada pasidaro lengviau. Jeigu žmogus pakankamai subrendęs, gal galima bus apie tai pasikalbėti plačiau ir kartu pristatysi tokią pasaulėžiūrą, apie kokią jis nėra girdėjęs.

Kalbino Miglė Viselgaitė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"