Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Anderseno šalyje lietuvė ilgisi lietuviškos vaikystės

 
Pajūrio smėlis – beveik kaip Lietuvoje. /
Pajūrio smėlis – beveik kaip Lietuvoje. / Asmeninio albumo nuotraukos

Danijos Karalystė – valstybė Euro­pos šiaurinėje dalyje, tarp Bal­tijos ir Šiaurės jūros – visada buvo laikoma geriausiu pavyzdžiu Lietu­vai, kuri siekė tokios pačios socialinės ir ekonominės gerovės.

Tiems, kas do­mėjosi Danijos istorija ir jos monarchais, be garsiojo dano, pasaulyje gerai žinomo pasakininko Hanso Kristiano Anderseno (Hans Christian Andersen), girdėjo ir tai, kad Danija aukso raidėmis įrašyta kaip žydų gelbėtoja – tai unikalus reiškinys visoje Europoje. Tai vienas iš nedaugelio kolektyvinio pasipriešinimo atvejų Trečiojo reicho okupuotose teritorijose.

Danų pastangomis net 95 proc. vietos žydų išgyveno, ir tai lėmė danų charakteris, aukšta jų pilietinė moralė, o išskirtinis orių danų altruizmo ir drąsos pavyzdys ir šiandien rodomas kaip tvirtas požiūris į žmogaus teises. Tokią Daniją, kurioje iki šiol veikia ne etninis, o pilietinis nacionalizmas, yra pažinęs ne vienas šios šalies imigrantas. Tarp jų – ir beveik penkiolika metų su pertrau­komis šioje Skandinavijos šalyje gy­venanti ir mūsų tautietė iš Panevėžio Rasa Masevičienė.

Nesinorėjo apsiriboti tik išgyvenimo sąlygomis, kai pinigų užtenka vien tik buičiai, o viskam kitam jų nuolat trūksta, kai ribojami tavo poreikiai keliauti, kai negali nueiti į brangesnį koncertą ar parodą.

– Ar iki atvykstant į Daniją ką nors buvote girdėjusi apie šią šalį?

– Gėda prisipažinti, bet net nežinojau, kad didysis rašytojas, nuostabiausių pasakų autorius Andersenas yra kilęs iš Danijos, kad jis yra danų nacionalinis pasididžiavimas. Neži­nojau, kad genialųjį Williamą Shake­spear'ą Danijos Kronborgo pilis įkvėpė sukurti garsiąją tragediją „Hamle­tas“, kurio veiksmas būtent ir vyksta Danijoje. Tikrai, labai mažai žinojau apie šią šalį.

– Kodėl ir kaip pasirinkote gy­venimą Danijoje?

– Kaip ir daugelis merginų, 2002 m. atvažiavau pagal AuPair (auklių) programą ir kurį laiką šioje šalyje dir­bau vienoje šeimoje vaikų aukle. Po mokyklos baigimo norėjau užsidirbti papildomų pinigų mokslams ir visada planavau grįžti į Lietuvą. Tąsyk trumpam grįžau į gimtinę. Čia sukū­riau šeimą, netrukus gimė dukrytė. Su vyru galutinai apsisprendėme iš­vykti, kai 2008 m. prasidėjo ekonominė krizė. Negaliu pasakyti, kad man Lietuvoje buvo visai blogai, bet mes matėme, kad gyvendami nuo algos iki algos savo šalyje dėl ekonominių sunkumų niekaip negalėsime sukurti geresnės ateities sau ir savo dukrai. Nesinorėjo apsiriboti tik išgyvenimo sąlygomis, kai pinigų užtenka vien tik buičiai, o viskam kitam jų nuolat trūksta, kai ribojami tavo poreikiai keliauti, kai negali nueiti į brangesnį koncertą ar parodą.

– Ar lengvai pritapote prie naujos aplinkos?

Kai atvykome, čia irgi buvo eko­nominė krizė, imigrantų antplūdis, didelė darbo konkurencija. Man nebu­vo sunku, nes juk buvau jau pagy­venusi Danijoje, čia ir mokslus buvau baigusi, turėjau draugų. Darbą radau gana greitai. Tiesa, gal iš pradžių buvo šiokių tokių rūpesčių dėl būsto, laikinai teko pas draugus pagyventi. Ir vėliau, kai atvyko šeima, ne iš kar­to pagerinome savo buitį. Tada apsistojome nedideliame butelyje Kopen­hagoje, o dabar jau kuris laikas gyvename toliau nuo sostinės, nuomojamame name. Nuosavo būsto dar ne­drįstame pirkti, nes labai pakilusios kainos, ir mus Danijos nekilnojamojo turto specialistai atkalbinėja nuo šio sprendimo.

Dukrytė kalba lietuviškai, bet į Lietuvą važiuoja kaip į svečius.
Dukrytė kalba lietuviškai, bet į Lietuvą važiuoja kaip į svečius.

Integraciniai sunkumai lengvai įveikiami, kai moki kalbą ir netingi dirbti. Daniškoje visuomenėje pritapti nėra sudėtinga, nes danai yra drau­giški ir visada, jeigu tik yra būtinybė, išties pagalbos ranką.

Štai mūsų vienos pažįstamos lie­tuvės vyras nusižudė, ji liko viena su dviem mažamečiais vaikais. Danai kaimynai visą mėnesį nešė jai mais­tą, rūpinosi jos buitimi ir tokiu dėmesiu parodė neįkainojamą žmogišku­mą. Danai bet kokioje, net ir sudėtingiausioje situacijoje bando ieškoti sprendimo būdų. Niekuomet neuž­simerks prieš skriaudžiamą, nie­kuomet nepaliks likimo valioje bėdos ištikto žmogaus. Jie socialiai labai atsakingi.

– Ką šiuo metu veikiate Dani­joje?

– Danijoje baigiau socialinių pas­laugų vadybos ir turizmo mokslus ir šiuo metu esu vienos konsultacinių paslaugų bendrovės partnerė. Kon­sultuoju į Daniją atvykusius lietuvius tiek juridiniais, tiek privačiais klausimais. Mūsų įstaiga yra sukū­rusi platų paslaugų tinklą, turime internetinį puslapį ir naujai atvy­ku­siems padedame sutvarkyti visus do­kumentus, teikiame kitokią visokeriopą pagalbą.

– Nuo Nepriklausomybės pra­džios lietuviai visada geriausių valstybės kūrimo pavyzdžių ieškojo skandinaviškame gyvenimo mo­delyje. Ar labai mes savo mentali­tetu ir gyvenimo būdu skiriamės nuo danų?

Danai nemano, kad rodydami tokį išskirtinį dėmesį atvykusiems jie kišasi į jų šeimos reikalus, nors lietuviai dažnai traktuoja, kad taip įkyriai siūloma pagalba yra būtent bandymas peržengti jų privatumo ribą.

– Man teko vertėjauti lietuvių šei­moms, kurios nemoka danų, anglų kalbos, bet atvykę į Daniją kažkodėl kratosi danų pagalbos, nors šie jiems siūlo įvairias socialines integracijos programas, siūlo aktyviau dalyvauti įvairiuose visuomeniniuose renginiuose, kurie skatina bendruomeniš­ku­mą. Danai nesupranta, kai atvykusie­ji atsisako panašios pagalbos ir, žinoma, tuomet ir požiūris į imigrantus būna šiek tiek kitoks. Danai nemano, kad rodydami tokį išskirtinį dėmesį atvykusiems jie kišasi į jų šeimos reikalus, nors lietuviai dažnai traktuoja, kad taip įkyriai siūloma pagalba yra būtent bandymas peržengti jų privatumo ribą. Tai turbūt yra didžiausias skirtumas tarp lietuvių ir danų.

– Sociologiniais tyrimais nustatyta, kad Danijoje gyvena lai­mingiausi žmonės. Gal Jūs galite pasakyti, koks gi tas daniškos laimės kodeksas?

– Patys danai labai nustemba, kai jų apie tai paklausi. Jie mato tuos tyrimus ir mano, kad tik tam tikra dalis apklaustųjų teigia tokius da­lykus. Žinoma, kad danai gali daug sau leisti dėl gyvenimo kokybės, nes šioje šalyje socialinis sektorius vei­kia aukščiausiu lygiu, tačiau, kita ver­tus, nemaža dalis danų serga dep­resija, patiria nuolat stresą, ypač tie, kurie užima aukštesnes pareigas ir kuriems tenka nemaži darbo krūviai. Manau, paklausti apie laimę šie danai labai nustebtų ir tikrai savęs nelaikytų laimingiausiais pasaulyje. Antra vertus, jie vis dėlto patenkinti, kaip valdoma jų šalis, patenkinti ekonomika ir visose gyvenimo srityse puikiai veikiančia sistema.

– Kaip sekasi saugoti savo lietuviškas šaknis?

– Lietuvių bendruomenės yra dvi. Toji, kuri yra žemyninėje šalies dalyje, yra labai aktyvi. Čia telkiasi daugiau lietuvių, ir jų veiklai yra daugiau galimybių ir erdvės. Svarbi vi­siems kraštiečiams veikianti litua­nistinė mokyklėlė, o nuolat vykstantys lietuviškumą puoselėjantys ren­giniai neleidžia patiems mažiau­siems pamiršti savųjų šaknų.

Mano dukra nuo dvejų metukų gyvena Danijoje ir natūralu – net ir tvirtai žinodama savo šaknis, vis dėlto Daniją laiko pirmąja savo tė­vyne. Nors mes namie kalbame lietuviškai ir mūsų dukrytė irgi kalba lietuviškai, švenčiame visas tautines šventes, vis dėlto, kai pasakau, kad važiuosime namo į Lietuvą, ji mane pataiso, kad jos namai yra Danija, o į Lietuvą ji važiuoja į svečius. Tai turbūt kol kas liūdniausia emigracijos grimasa.

– Gal svarstote apie grįžimą į Lietuvą?

Rasa dirba bendrovėje, kuri teikia įvairiapuses konsultacines paslaugas.
Rasa dirba bendrovėje, kuri teikia įvairiapuses konsultacines paslaugas.

– Vienu metu mes labai svarstėme ir norėjome grįžti, ir jau net pla­navome, ką veiksime Lietuvoje, nes ir aš, ir vyras turime universalias specialybes. Žinoma, stabdo lėti socialinės sistemos reformos procesai, ir situacija tikrai negerėja. Apskritai – glumina ir požiūris į grįžtančius: „Ko čia sugrįžote?“ Tad šiam laikui kol kas susilaikome nuo grįžimo į Tėvynę. Lauksime, kol dukrai sukaks 18 metų, tada galbūt žiūrėsime.

– Kas labiausiai Jus žavi Da­nijoje?

– Man Danijoje viskas patinka. Ir danai patinka. Niekada nesu paty­rusi jokio priešiškumo. Patinka gy­venimo būdas, patinka, kai gali daug dirbti ir užsidirbti. Viduriniosios klasės pilietis čia gali leisti sau kur kas daugiau pramogų. Man patinka, kad jaunimas gali studijuoti nemokamai. Danijos universitetai labai gerai žinomi pasaulyje, yra aukšto lygio. Man labai patinka nuostabūs darbdavių ir darbuotojų santykiai, ta vadinamoji lygybė. Žavi daniškas darbdavių požiūris – kuo darbuotojas bus laimingesnis, tuo jo darbas bus na­šesnis, tuo didesnę naudą jis duos. Tarkime, kai pakalbu apie tai su draugais Lietuvoje, ten darbdavių po­žiūris į darbuotoją šviesmečiais nu­tolęs nuo daniškųjų darbo santykių.

– Prie ko iki šiol negalite pri­prasti ir ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?

– Priprasti niekaip negaliu prie lietingo oro, kuris tęsiasi kur kas ilgiau ir dažniau, nei saulėtos dienos. Tai šiek tiek slegia. Pasiilgstu šei­mos, pasiilgstu vietų, kur prabėgo mano vaikystė. Anksčiau labai pasiilgdavau lietuvių kalbos, dabar, kai tenka vos ne kasdien bendrauti lietuviškai, tai šis ilgesys sėkmingai kompensuojamas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"