Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Alpakos – švelniavilnės žoliapjovės

 
2018 09 30 12:00
PAGRINDINĖ Jau septynerius metus Jolanta Kuorienė gyvena apsupta alpakų. /
PAGRINDINĖ Jau septynerius metus Jolanta Kuorienė gyvena apsupta alpakų. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šalia Trakų esanti Jolantos Kuorienės sodyba visą vasarą puikuojasi taip gražiai nušienauta pieva, kad joje, kaip juokavo šeimininkė, galima įrengti golfo lauką. Šią pavyzdinę kelių hektarų pievelę prižiūri trys dešimtys Jolantos auginamų egzotinių alpakų, jau senokai pelniusių švelniavilnių gyvųjų žoliapjovių vardą.

„Esu gamtos žmogus, man visą gyvenimą patiko gyvūnai. Nuo mažens prašiau tėvų, kad leistų auginti šuniuką, tačiau jie prieštaravo. Tad jau būdama vaikas nutariau: na, palaukit, užaugsiu, apsigyvensiu kaime ir turėsiu mažiausiai tris šunis“, – linksmai pasakojo Jolanta. Dabar jos sodyboje, be trisdešimties alpakų, gyvena ir devyni čihuahua šuneliai bei trys Tatrų kalnų aviganiai.

„Kai įsikūrėme, kilo problema – teritorija gana didelė, joje reikia šienauti pievas, o tai trunka visą dieną.“

Pavargo pjauti žolę

Jolanta net studijas rinkosi pagal savo būdą – Vilniaus universitete baigė biologiją. Sukūrusi šeimą su vyru pradėjo ieškoti sodybos, kurioje galėtų leisti vasaras. Iš Trakų kilusi moteris gimtųjų vietų apylinkėse prieš dvidešimt metų nusipirko sklypą ir pasistatė medinį namą. Kurį laiką šeima tik poilsiaudavo jame vasarą, tačiau ilgainiui sodyba tapo nuolatine Kuorų gyvenamąja vieta. „Kai įsikūrėme, kilo problema – teritorija gana didelė, reikia šienauti pievas. Sutvarkę sodybos aplinką supratome, kad šis darbas atima visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Nuo pirmadienio iki penktadienio abu su vyru dirbdavome Vilniuje, o šeštadienį atvažiavę į sodybą neturėdavome kada pailsėti, nes visą dieną tekdavo pjauti žolę. Sekmadienį kiek atsipūsdavome nuo darbų, bet pirmadienį – vėl į darbą mieste. Daugelis sodybas turinčių žmonių puikiai žino šią rutiną“, – kalbėjo pašnekovė.

Šeima ilgai svarstė, kokių gyvūnų įsigyti, kad jie padėtų nušienauti didelius plotus pievų. Domėjosi avimis, ožkomis, net važiavo apžiūrėti ponių. Tada trys Kuorų vaikai dar buvo maži, tad laikyti arkliukus, kurie būtų ir jiems pramoga, ir pievas nurupšnotų, atrodė labai patrauklu. Tačiau šeimai pasidomėjus išsamiau paaiškėjo, kad poniai reikalauja daug priežiūros, o ji visa gultų mamai ant pečių, tad šios idėjos nuspręsta atsisakyti.

„Alpakas pamatėme per vienas šeimos atostogas Norvegijoje. Nors šie gyvūnai kilę iš Pietų Amerikos, jie mielai auginami ir Europos šalyse. Važinėdami po Norvegiją ieškojome įdomių vietų, kurias galėtume aplankyti, ir netyčia pakeliui išvydome besiganančią labai gražių gyvūnų bandą. Sustojome, pasigrožėjome, pasikalbėjome su alpakas auginančiais norvegais. Pagalvojome, kad mūsų pievose šie už lamas perpus mažesni gyvūnai puikiai tiks, ir nusipirkome penkis. Taip 2011 metais alpakos iš Norvegijos atkeliavo į mūsų sodybą“, – prisiminė Jolanta.

Išskirtinė gyvūnų higiena

Pirmosios alpakos atvyko jau vaikingos. Moteris sakė, kad šių gyvūnų patelės atsiveda jauniklių tik beveik po metų. Jos buvo įkurdintos specialiai pastatytame moliniame tvartelyje ir puikiai peržiemojo. Jolantos žodžiais, alpakos visiškai pateisino savo pravardę – gyvosios žoliapjovės. Nuo tada, kai į Kuorų sodybą atkeliavo pirmi švelniavilniai Andų kalnų gyventojai, šeimai nebereikia pjauti žolės. Per septynerius metus penkių alpakų pulkas išsiplėtė iki trisdešimties. Dabar jos šienauja visą kelių hektarų plotą, supantį sodybą.

„Alpakos unikalios dar ir dėl to, kad nedergia pievoje, kurioje ganosi, – apie augintines pasakojo J. Kuorienė. – Tam tikroje atokioje teritorijos zonoje šie gyvūnai išskiria nedidelį plotelį ir gamtinius reikalus atlieka tik ten. Įdomu, kad kai viena alpaka eiti nusilengvinti, iš paskos visada nuseka ir kokios penkios šešios draugės. Kadangi „tualeto“ plotas gana mažas – maždaug du metrai ilgio ir tiek pat pločio, būna, visos vienu metu netelpa, tad kai kurios stovi eilėje ir laukia. Niekada nesu susidūrusi su tokiais gražiais gyvūnų higienos įpročiais.“

Jolanta, pradėjusi auginti alpakas dėl to, kad jos puikiai šienauja, ilgainiui visiškai atsidavė šiems gyvūnams. Dabar moteris juos veisia, parduoda kitiems žmonėms, ieškantiems lengvai prižiūrimų ir sodyboje naudingų augintinių. Paprastai alpakos laikomos ne dėl gebėjimo rupšnoti žolę, o dėl itin švelnios ir šiltos vilnos, kuri yra antra pagal vertę pasaulyje ir nusileidžia tik kašmyrui. Jolantos teigimu, viena Kašmyro ožka per metus duoda vos apie 400 gramų vilnos – ji nušukuojama nuo gyvūno. Tuo metu alpakos kerpamos kartą per metus, bet iš vienos gaunama apie 3 kilogramus puikios vilnos.

Alpakų kirpėjas-stilistas

Kai J. Kuorienės ūkyje apsigyveno alpakos, moteris susidūrė su problema – Lietuvoje niekas nemokėjo kirpti šių gyvūnų, o avių kirpimo metodai jiems netiko. Sodybos šeimininkei teko ieškoti žmogaus, kuris bent kartais atliktų šį darbą. „Įsigijau alpakų visai ne dėl vilnos, tad lyg ir neplanavau to imtis. Net apgailestavau, kad jų nėra trumpaplaukių – tokių, kurių nereikėtų kirpti, – prisipažino Jolanta. – Tačiau galų gale radome kirpėją. Jis šiek tiek paeksperimentavo su mūsų gyvūnų „šukuosenomis“ ir tapo alpakų kirpėju-stilistu. Šis žmogus – vienintelis toks specialistas Lietuvoje.“

Dabar šalyje jau yra ne vienas alpakų ūkis, nemažai kas augina šiuos gražius gyvūnus, bet Jolantos šeima buvo tos veiklos pradininkė, tad jai pirmai teko spręsti pasitaikančias problemas. Nemažai žmonių įsigijo alpakų būtent iš Kuorų ūkio. Sodybos šeimininkė nuolat su jais bendrauja, dalija patarimus. Pasak Jolantos, mūsų klimatas šiems gyvūnams kiek per drėgnas, todėl juos reikia saugoti nuo lietaus ir darganos.

Draugai pavydi ne tik gražuolių augintinių, bet ir to, kad jie neskleidžia jokių garsų, alpakų apsuptyje tvyro tyla ir ramybė.

„Alpakos puikiai pakelia šaltį ir šilumą, o štai lietus joms gali būti pražūtingas. Alpakų vilna, skirtingai negu avių vilna, neturi natūralaus riebalo lanolino. Būtent todėl ji yra sausa, be riebalų, nesukelia alergijos. Tačiau dėl šios priežasties alpakos kailis lyjant peršlampa, tad gyvūnas gali peršalti, susirgti plaučių uždegimu ir žūti. Ypač pavojingas metas – rudens pabaiga, žiemos pradžia, kai užklumpa šlapdriba. Tuo metu neleidžiame alpakų į lauką, laikome tvartelyje. O žiemą, kai šalta, bet sausa, jos smagiai laksto po sniegą, vartaliojasi, sportuoja ir kedena kailį. Alpakų vilna 6 kartus šiltesnė negu avių, tad sausas šaltis joms nebaisus“, – aiškino Jolanta.

Ištesėjo vaikystės pažadą

J. Kuorienė paminėjo dar vieną šių gyvūnų pranašumą – jie itin tylūs. Retai kada iš bandos išgirsi kokį nors garsą, nebent tylų tylų „mmmm“. Tik sunerimusios dėl ko nors alpakos neįprastai sukiauksi, taip perspėdamos viena kitą apie galimą pavojų. Kaip juokavo Jolanta, į svečius atvažiavę draugai pavydi ne tik gražuolių augintinių, bet ir to, kad šie neskleidžia jokių garsų. Avių ar ožkų laikantys bičiuliai privesti nuolat klausytis jų bliovimo, mekenimo, o alpakų apsuptyje tvyro tyla ir ramybė.

Triukšmo Jolantos gyvenimui suteikia šunys, kurių sodyboje yra toli gražu ne trys, kaip vaikystėje ji troško. „Išpildžiau savo įžadą su kaupu, – šmaikštavo gyvūnų mylėtoja. – Pirmieji mano augintiniai buvo mažieji čihuahua šuneliai. Tai gyvūnai kompanionai – nepikti, neloja isteriškai, gero charakterio. Šiandien mano namuose gyvena devynios šios veislės kalytės, visos įvairių parodų čempionės. Anksčiau dažnai vykdavau su jomis į šunų parodas, bet dabar nelabai turiu tam laiko. O ir prasmės nebėra važinėti, čihuahua kalytės jau turi susirinkusios visus titulus“, – didžiuodamasi apie savo augintinius pasakojo J. Kuorienė.

Su mažaisiais šuneliais puikiai sutaria ir trys sodyboje laikomi Tatrų kalnų aviganiai – dideli, balti gauruoti sarginiai šunys, ypač vertinami ūkininkų, auginančių avis. Šiuo metu viena Tatrų kalnų aviganių rūpinasi savo septynių mažylių vada. Paūgėję šuniukai iškeliaus pas naujus jų laukiančius šeimininkus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"