Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Aktorius Andrius Paulavičius: „Teatre daugiau gylio“

 
2018 03 13 11:13
Aktorius A. Paulavičius filme „Užšalusių fontanų vasara”./
Aktorius A. Paulavičius filme „Užšalusių fontanų vasara”./ Asmeninio albumo nuotrauka

„Esu sau atradęs tokią formulę – tiek teatre, tiek kine žiūrovus paperka tikrumas, nuoširdumas,“ – sako teatro, kino ir televizijos aktorius, prodiuseris Andrius Paulavičius. Nors yra vaidinęs daugelio užsienio šalių filmų, lietuvių žiūrovams yra bene geriausiai žinomas savo vaidmenimis filmuose „Elzė iš Gilijos“ (rež. Algimantas Puipa) ir „Zero“ bei „Zero II“ (rež. Emilis Vėlyvis). Visgi nemenką patirtį kine ir televizijoje turintis aktorius prisipažįsta, kad jo širdis priklauso teatrui, kurį iki šiol sapnuoja.

Apie savo kelią į aktorystę, darbus scenoje ir kine bei aktorių agentūros įkūrimo aplinkybes Andrius Paulavičius papasakojo svečiuodamasis radijo laidoje „Avanscena“.

Buvau paėmęs paskolą, reikėjo mokėti už butą ir, kaip besisukčiau, lyg voverė ratelyje, pajamų neužteko. Tuomet ir buvo priimtas sprendimas išvažiuoti į Amerikę.

Scena – Amerika – kinas

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje A. Paulavičius baigė Jono Vaitkaus vadovaujamas muzikinio profilio dramos aktoriaus specialybės studijas. Nors teigia, jog tuo metu į teatrą buvo paniręs labai giliai, ilgai scenoje neužsibuvo. „Išvažiavau į Ameriką, nes reikėjo užsidirbti pinigų. O kai po metų grįžau, teatras kažkaip nuo manęs atitolo,“ – sako aktorius. – „Teatru niekad nebuvau nusivylęs, jaučiu didelį norą į jį grįžti, ir galbūt tai nutiks net šiais metais. Bet anuomet veiklos teatre buvo daug, o pinigų trūko. Buvau paėmęs paskolą, reikėjo mokėti už butą ir, kaip besisukčiau, lyg voverė ratelyje, pajamų neužteko. Tuomet ir buvo priimtas sprendimas išvažiuoti į Amerikę.“ Išvykęs uždarbiauti į Čikagą, A. Paulavičius neslepia puoselėjęs ir aktorines viltis: „Kinas visuomet buvo šalia – mano fantazijose ir svajonėse, juk dar bestudijuodamas akademijoje suvaidinau vieną iš pagrindinių vaidmenų Algimanto Puipos filme „Elzė iš Gilijos“. Išvykdamas į Ameriką galvojau – pramoksiu kalbą ir bandysiu varyti Holivudo link.“ Nors prisipažįsta tuo metu išties prastai mokėjęs angliškai, po pusmečio jau buvo smarkiai patobulinęs savo įgūdžius. „Pradėjau daugiau kalbėti, bendrauti, žmonės, pas kuriuos dirbau, sakė – wow, kokia pažanga. Bet realiai aš visą tą laiką dirbau ir iki Holivudo nenuvažiavau. Be to, reikėjo grįžti į Vilnių, nes čia augo mažas vaikas. Tad grįžau čia ir likau.“

„Tai buvo toks periodas, kai galvojau, ką čia veikti, kuo užsiimti. Tuomet pradėjau dirbti Lietuvos kino studijoje aktorių atrankos padalinyje. Paskui kino studija sugriuvo, ir mes su kolega Donatu Šimukausku patys įkūrėme aktorių agentūrą – ėmėme dirbti su Lietuvos aktoriais, siūlyti juos ir vietinei, ir tarptautinei rinkai. Taip viskas ir pradėjo vystytis,“ – apie posūkį prodiusavimo link pasakoja A. Paulavičius. – „O paskui taip susiklostė aplinkybės, kad man bedirbant kino studijoje, pats Holivudas pradėjo čia važiuoti. Esu ir su Woody Harrelsonu, ir su seru Benu Kingsley, ir su Thomasu Kretschmannu pabendravęs, ir su dar keliomis kitomis Holivudo žvaigždėmis būdamas Lietuvoje. Taip kad kartais, kai apie ką nors svajoji, nebūtina kažkur važiuoti.“

Aplinkkelis į aktorystę

„Apskritai, mano stojimas į aktorinį buvo ekspromtas,“ – prisipažįsta pašnekovas. – „Po aštuonių klasių įstojau į Statybos technikumą (dab. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija), vadinamąjį „stroitechą“, o ten buvo tokia „Žodžio ir gaidos“ studija, vadovaujama Nidos Rutkienės . Studijoje pradėjau poeziją skaityti, dainuoti liaudies dainas. Kaip tik buvo pereinamasis laikotarpis, Nepriklausomybė, tapo aktualūs visokie poetiniai vakarėliai. Kartą toje studijoje paklausiau vieno žmogaus, besimokiusio „Kelpšoje“ (dab. Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija), ar man verta stoti į Muzikos akademiją, nes norėjau dainuoti. Jis pasakė – žinoma, stok. Tačiau neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo, tik kažkada, būdamas ketvirtoje penktoje klasėje, grojau birbyne, tad pasitikslinau, ar tokius priima. Sako – bandyk, jei yra muzikiniai duomenys, tai įstosi. Tad baigęs Statybos technikumą, šen bei ten padirbęs, įstojau į parengiamuosius kursus LMTA, ir dvejus metus juose mokiausi.“

Parengiamuosiuose kursuose aktorinį meistriškumą anuomet dėstė teatro pedagogė Algė Savickaitė. Andrius Paulavičius prisipažįsta per jos paskaitas po truputį ėmęs mėgti vaidybą, nors niekada gyvenime nesvajojęs būti aktoriumi. „O čia man patiko etiudai, patiko kaip A. Savickaitė mus ruošdavo,“ – prisipažįsta jis. – „Ir štai kai praėjo tie dveji metai parengiamųjų kursų, maestro Vladimiras Prudnikovas man sako – Andriau, tavo balsas geras, bet ne operinis, tai gal tu stok į aktorinį?“

„Apskritai, mano stojimas į aktorinį buvo ekspromtas,“ – prisipažįsta pašnekovas.

Tiesa, tais metais nebuvo renkamas joks pirmas kursas – Dalia Tamulevičiūtė rinko norinčiuosius į parengiamuosius, o Jonas Vaitkus tuo metu vadovavo jau trečiakursiams, studijuojantiems muzikinio profilio dramos aktoriaus specialybę. „Nuėjau pas dekanę Oną Pakėnienę ir paklausiau, ar yra galimybė man stoti tiesiai į trečią kursą. O ji pasiūlė tartis su pačiu Jonu Vaitkumi. Tad per metus turėjau išsilaikyti dviejų pirmų kursų dalykus – visas teorijas ir istorijas, ir panašiai. Visko išsilaikyti nespėjau, tad kai kas nusikėlė ir į ateinančius studijų metus, bet visgi tokiu būdu patekau į tą labai stiprų trečiąjį kursą. Ir tai buvo nerealiai faina,“ – prisimena A. Paulavičius.

Sava formulė

„Scenoje viskas vyksta po truputį, viskas vyksta lėtai, apgalvotai, išfilosofuotai ir pasiruoštai. Kalbant apie vaidmens paruošimą, tai užtrunka apie mėnesį ar pusantro. Žinoma, gal dabar kažkas tai padaro per kokias dvi savaites, o spektaklius pastato per tris. Bet realiai šis procesas užtrunka: išanalizuoji medžiagą, išmoksti tekstus, pasiruoši, įsigyveni, ir tavo, kaip personažo, linija vystosi. O žiūrovas patiria arba nepatiria katarsį,“ – apie darbo teatre niuansus svarsto pašnekovas. – „Kine turi labai staigiai save mobilizuoti. Žinoma, padarai namų darbus (bent jau aš juos darau), ateini į aikštelę ir blic – jau turi būti savo emocijoje. Nėra ilgo ėjimo į vaidmenį, todėl turi būti labai gerai jį išanalizavęs. Tad iš tikrųjų šie abu – teatro ir kino – procesai lyg ir labai skiriasi, bet iš esmės nesiskiria. Esu sau atradęs tokią formulę – tiek teatre, tiek kine žiūrovus paperka tikrumas, nuoširdumas, kai jie jaučia, kad tu tiki tuo, ką sakai, kai mato tavo akyse tikrus išgyvenimus. Aišku, teatre galbūt viską turi išdidinti – kad būtų matyti ir dešimtoje ar penkioliktoje eilėje, kad tave girdėtų. Juokauju, kad kai grįšiu į teatrą, man reikės mikrofonų. Nes aš galiu parėkauti, bet man patinka tikrumas, minimalizmas. Juk jeigu perdedi emocijas, jos ir gaunasi perdėtos.“

Kino paviršiai ir teatro gyliai

Aktorius A. Paulavičius filme „Redirected”. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aktorius A. Paulavičius filme „Redirected”. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pokalbio metu aktorius ne vieną kartą pamini galimą ar būsimą savo „grįžimą į teatrą“. Kas gi taip traukia penkiolika metų nevaidinus scenoje vėl joje kurti? „Iš tiesų nemažai laiko praleidau kine, susipažinau su daugeliu režisierių, pamačiau nemažai filmavimo grupių. Ir nors daug kas priklauso nuo vaidmens, kine vis tiek nemažai paviršiaus,“ – sako Andrius Paulavičius. – „Nenoriu įžeisti kino, bet taip yra. Teatre daugiau gylio, savitrenažo. Man to ir norisi – treniruoti savo raumenis. Teatras – ideali vieta, jeigu nori tobulėti kaip aktorius.“

Pašnekovas prisipažįsta: „Neapsimetinėsiu, kad esu labai didelis teatralas, nes iš tiesų po LMTA baigimo suvaidinau poroje Jono Vaitkaus spektaklių, Oskaro Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapne“, o paskui išvažiavau. Tad realiai vaidmens kūrimo patirties daugiau turiu iš studijų metų.“ Visgi aktorius sako labai aiškiai prisimenąs „tą karštį“: „Mes su grupiokais sėdėdavome per naktis, kurdavom, galvodavom, paskui atnešdavom etiudą parodyti kurso vadovui ar kitiems mums dėsčiusiems pedagogams, o jie viską pakeisdavo, apversdavo aukštyn kojom. Juk viskas jau būdavo susiformavę, tapę tiesa mūsų galvose, ir staiga viskas apvirsta. Bet pasirodo, kad apvirtus etiudas tapo dar geresniu. Ir tai prisimenant man šilta ir gera. O aš linkęs tikėti savo jausmais.“

„Kine viskas šalčiau, nes ateini ir viskas, oba – taip staigiai,“ – sako aktorius. – „Nors, žinoma, priklauso nuo vaidmens. Paimkime kad ir Emilio Velyvio „Zero“, kur mano personažas – prasilošęs kazino, bėgioja, rėkia ant visų, skolinasi pinigus. Viskas ten „eina“ ant isterijos. Aš sakydavau – viskas, Emili, kiek galima, taigi aš tik rėkiu ir rėkiu, keiskim kažką. O jis man sako – tu tik rėk ir keikis. Aš galvojau – kas bus, kas gi bus? Ir staiga filmas pasirodo, ir jis yra fainas, nes pilna kitų personažų, ir visi jie sudaro tam tikras bangas, kurios įvyksta žiūrovui šį filmą žiūrint.“ Tačiau, anot A. Paulavičiaus, visai kitaip būna kuriant epizodinius, mažus vaidmenis: „Juk dažniausiai ateini į filmavimo aikštelę ir tik atlieki funkciją. O teatre – daugiau karščio, gali treniruoti savo aktorinius raumenis ir tokiu būdu tobulėti. Aš dažnai sapnuoju teatrą.“

Parengė Diana Gancevskaitė

Visą Karinos Metrikytės pokalbį su aktoriumi Andriumi Paulavičiumi galite išgirsti ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"