Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Agnė Pulokaitė: Lėlių teatras gali kalbėti absoliučiai visomis temomis

 
2018 07 08 12:39
Agnė Pulokaitė./
Agnė Pulokaitė./ Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Lėlių teatras neretai suvokiamas per siaurai, tad norisi parodyti, kad tai labai platus ir įvairus dalykas, galintis megzti dialogus su kitomis meno raiškos formomis – vizualiaisiais menais, muzika,“ – sako tarptautinio teatro festivalio MATERIA MAGICA ir tarptautinės lėlininkų sąjungos UNIMA nacionalinio centro koordinatorė Agnė Pulokaitė. Radijo laidoje „Avanscena“ ji plačiau papasakojo apie daugeliui nepažintą lėlių teatro pasaulį ir nacionalinio tarptautinės lėlininkų asociacijos UNIMA centro planus šių metų rugsėjo 20–23 dienomis Klaipėdoje surengti Lietuvos lėlių teatro vitriną.

Plati lėlių teatro įvairovė

Pasak A. Pulokaitės, grynojo marionečių teatro, kaip žanro, dabar išlikę nedaug. „Pats lėlių teatras jau dažnai vadinamas objektų, vizualiuoju teatru. Tad marionetės yra tik vienas iš žanrų, viena išraiškos formų, kurios tikrai mažėja tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse,“ – teigia laidos viešnia. – „Pati šio teatro įvairovė plečiasi. Taip pat labai įdomiai vystosi lėlės kaip objekto ir lėlininko santykis, nes žmogus, valdantis lėlę, dažnai su savo valdomu objektu išeina į pirmą planą, tad svarbiomis tampa ir kitos lėlininko savybės, kurios anksčiau galbūt buvo ne tokios reikšmingos – vis dažniau atsiranda jo tariamo teksto, dramatinių elementų.“ Agnė Pulokaitė pabrėžia, kad lėlių teatras – labai įvairus: „Lietuvių kalboje „marionetė“ nurodo labai konkrečią lėlę, o kitose kalbose šiame žodyje telpa kur kas daugiau. Apskritai, lėlių teatras neretai suvokiamas per siaurai, tad norisi parodyti, kad tai labai platus ir įvairus dalykas, galintis megzti dialogus su kitomis meno raiškos formomis – vizualiaisiais menais, muzika.“

Ugdyti(s) suaugusį žiūrovą

Pašnekovė sako, jog svarbu pakeisti požiūrį, kad lėlių teatras yra skirtas išimtinai tik vaikams. „Su tuo reikia labai kovoti ir mes bandome tą daryti rengdami lėlių teatro festivalį MATERIA MAGICA, kuris 2017 m. įvyko pasikeitusiu pavadinimu, stipriai orientuojantis į suaugusiųjų auditoriją,“ – pastebi Agnė Pulokaitė. – „Norime pakeisti požiūrį, kad tai skirta tik vaikams, o štai po pirmos, antros klasės ar baigiant pradinę mokyklą, lėlių teatras jau tarsi nebe tau. Taip tikrai nėra.“ Komentuodama situaciją Lietuvoje, pašnekovė teigia, kad pas mus nėra daug lėlių teatro pasirodymų, skirtų suaugusiems: „Matyt, ir patys kūrėjai tam nenoriai ryžtasi, kadangi vaikai – užtikrinta auditorija, mėgstanti lėlių teatrą, ją lengva pritraukti, o su suaugusiais reikia nemažai padirbėti. Manau, patiems lėlininkams reikia dažniau išdrįsti statyti spektaklius vyresniojo amžiaus žiūrovams, nebijoti to daryti ir, be abejo, mažais žingsneliais ugdyti pačią auditoriją.“ Anot laidos pašnekovės, gali jaustis pilnai suaugęs ir vis tiek eiti į lėlių teatro, objektų, vizualaus teatro spektaklį bei atrasti ten sau kažką įdomaus. „Lėlių teatras gali kalbėti absoliučiai visomis temomis – net ir socialinėmis, šiuolaikiškomis, gvildenančiomis nūdienos pasaulio problemas,“ – pabrėžia ji.

Menkesnis finansavimas

„Taip pat yra „trečio brolio“ fenomenas,“ – kalbėdama apie opiausias problemas išskiria Agnė Pulokaitė. – „Lėlių teatras finansuojamas kur kas mažiau, bilietai į šiuos spektaklius yra pigesni, o juk bet kuris kūrėjas į savo darbą įdeda visą save. Aišku, lėlių teatro spektakliai įprastai yra trumpesni, bet tos savybės, kompetencijos, kurių reikia lėlių teatro aktoriui, yra kitokios, bet tikrai ne paprastesnės nei įprastame teatre. Be to, turint omenyje visą gamybą, reikalingą tokiam spektakliui – pačių lėlių, scenografijos, tai tikrai nėra pigiau atsieinantis dalykas, jeigu nori eiti į didelę sceną.“

Laidos viešnia – viena iš diskusijos su Lietuvos kultūros taryba iniciatorių, siekiančių sugrąžinti lėlių teatrui atskirai finansuojamos srities statusą. „Kaip atskira finansavimo sritis jis buvo labai trumpai. Gal tame galima įžvelgti ir dalį pačių lėlininkų kaltės – gal buvo per mažai dirbta, kad ta sritis būtų išlaikyta,“ – sako ji. – „Bet dabar inicijuojame diskusijas su Lietuvos kultūros taryba, norime, kad ši sritis gautų šiek tiek daugiau dėmesio. Visame šame dideliame katile, kur vyrauja tokie stiprūs stereotipai, išankstinės nuostatos, labai sunku „virti“ ir kovoti. Šiuolaikinis cirkas, šokis turi savo atskiras sritis, taip pat turėtų būti ir su lėlių teatru.“

Lietuvos lėlių teatro vitrina

Paklausta, ar lėlių teatro sklaidai, jo vertei visuomenėje kelti turės įtakos rudenį pirmą kartą Lietuvoje organizuojama Lietuvos lėlininkų vitrina, Agnė Pulokaitė teigia labai to besitikinti ir besivilianti, kad tai bus tęstinis projektas. „Šiais metais viena progų organizuoti pirmąją „Vitriną“ – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Pats festivalis iš tiesų organizuojamas nuo 1997 m., tad jis nėra naujas, bet pasikeitęs, pakeitęs pavadinimą, o darbų tąsa ta pati,“ – teigia laidos viešnia. – „Tiesiog šiemet tai organizuojama kaip atskiras renginys. O 2019 m. bus tarptautinė programa. Festivalis organizuojamas kas dvejus metus. 2021 m. tikimės tuos du atskirus festivalius su atskiromis programomis apjungti į vieną ir tais metais turėti tiek tarptautinio lėlių teatro programą, tiek lietuvišką „Vitriną“, ir sukviesti į ją ekspertus iš įvairių šalių.“

A. Pulokaitė prisipažįsta, kad šiais metais pirmą kartą organizuojant „Vitriną“ organizatoriai turėjo šiokių tokių nuogąstavimų: „Kiek man tenka nuvažiuoti į tarptautinius lėlių teatro festivalius ar susitikti su kolegomis kituose renginiuose – apie lietuvišką lėlių teatrą labai nedaug kas žino. Bet kai paskelbėme festivalio kvietimą, susidomėjusių žmonių kiekis pranoko mūsų lūkesčius. Dabar klausimas, ar mes finansiškai sugebėsime visus norinčiuosius atsivežti. Bet pirminis tikslas visgi yra pristatyti lietuviškąjį lėlių teatrą ir parodyti čia egzistuojančią jo įvairovę, tačiau taip pat sudaryti sąlygas, kad įvyktų susitikimai, kurie galėtų peraugti į ilgalaikį bendradarbiavimą.“

Rugsėjo pabaigoje vyksiančioje „Vitrinoje“ laukiama užsienio šalių ekspertų, kūrėjų ir prodiuserių. A. Pulokaitė sako, kad kontaktai užsimezga keliaujant po festivalius, asmeniškai susipažįstant su kūrėjais. „Prieš paskelbdami programą, kvietimą, jau buvome beveik tikri, kad turėsime svečią iš Izraelio – Jeruzalės lėlių teatro festivalio meno vadovą. Praeitų metų vasarą pačiai teko lankytis tame festivalyje. Taip pat nemažas susidomėjimas iš Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Latvijos, turime laukiamų svečių net iš labai toli – Kinijos ir Japonijos, kurie labai norėtų atvažiuoti, tačiau viskas remsis į finansines galimybes.“

Neaiškus lėlių teatro meno studijų likimas

Kalbėdama apie pagrindinius aspektus, lėmusius sprendimą organizuoti „Vitriną“, Agnė Pulokaitė pirmiausia pamini 2017 m. vykusį MATERIA MAGICA festivalį: „Tai buvo tikrai pavykęs festivalis, puiki programa, be to, turint pakankamai limituotą biudžetą, pavyko prisitraukti stiprius kūrėjus. Kalbant su svečiais, buvo jaučiamas jų smalsumas ir noras sužinoti, kas gi yra pas mus. Jie juk atvažiuoja pristatyti savo kūrybos, bet tuo pačiu metu jiems yra labai įdomu suprasti, į kokį kontekstą jie atvažiuoja. Tad bekalbant su jais atrodė, kad reikią tą padaryti – susikoncentruoti, parengti lietuviškąją programą ir pasistengti, kad lietuviškas lėlių teatras taptų lygiavertis žaidėjas visoje pasaulinėje rinkoje.“

Antrasis aspektas ne mažiau aktualus – anot pašnekovės, greitu metu Lietuvoje turbūt apskritai nebebus kur mokytis lėlių teatro meno. „Klaipėdos universitetas kurį laiką buvo vienintelė vieta mūsų šalyje, ruošianti lėlininkus. Žinoma, yra tokių, kurie seniau baigė kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet jau ilgą laiką ten lėlininkai neberuošiami,“ – sako A. Pulokaitė. – „O Klaipėdos universitete ta studijų programa taip pat yra labai „pakibusi ant plauko“. Šiuo metu lėlininkų kurse – gal net juokingai nuskambės – studijuoja tik du žmonės, kurie, labai viliuosi, baigs jiems likusias trijų metų studijas. Bet visgi, sunku suprasti, kaip kurse, kuriame tėra du žmonės, gali „užsikurti“ kokia nors kūrybinė atmosfera ar rastis kokie įdomūs dalykai, – ne todėl, kad tie du studijuojantieji neturėtų interesų ar nebūtų talentingi, bet todėl, kad tokiam darbui reikia tam tikros terpės.“

Lėlininkų mokyklos vizija

„Tad viskas yra susiję – ir šis festivalis, pristatantis lėlių teatrą Lietuvoje, nes kitaip jo tokio, koks jis yra užsienio šalyse, beveik ir neįmanoma pamatyti. Taip pat kadangi trūksta atsinaujinančio kūrėjų lauko, norisi visą šią veiklą suaktyvinti. Turime daug tokių gana utopinių minčių, apie kurias nenorėčiau išsiplėsti, nes viskas kol kas yra idėjos, koncepcijos gryninimo etape. Norėtume kurti atskirą lėlininkų mokyklą, galbūt taip pat plečiant lėlininkystės sąvoką į vizualaus, šiuolaikinio teatro, bet visgi orientuojantis į lėlių, objektų teatrą.“

Susiklosčius tokiai situacijai, Agnė Pulokaitė sako nemananti, kad tai gali labai greitai pasikeisti: „Net ir naujos institucijos, lėlininkų mokyklos atsiradimas yra ilgas procesas, kaip ir potencialių ten studijuosiančių studentų pritraukimas. Tad tiek festivalio veikla, tiek „Vitrinos“, į kurią pritraukiami ir kūrėjai, ir programų sudarytojai, ir prodiuseriai iš kitų šalių – visa tai prisideda prie to paties bendro tikslo – atgaivinti lėlių teatrą, iškelti jį į dienos šviesą. Man atrodo, viskas tiesiog turi vykti paraleliai, nes jauni žmonės neateis studijuoti, jei nematys įvairovės, lėlių teatras jiems asocijuosis su galbūt vaikystėje matytu nelabai vykusiu spektakliu. Tad svarbi edukacija nuo pat mažumės – tiek darželyje, tiek pradinėse mokyklos klasėse, tiek su vyresniais mokiniais. Kai esi mažas žmogus ir pradedi pažinti aplink tave esantį pasaulį – kad jame būtų ir lėlių teatras. Taip žingsnelis po žingsnelio užsiauginti tiek auditoriją, tiek tuos, kurie galbūt ateityje šioje srityje norėtų kurti.“

Parengė Diana Gancevskaitė

Visą Karinos Metrikytės pokalbį su Agne Pulokaite galite pasiklausyti ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"