Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

„Tai, kas manęs nepražudo“: penkeri senatoriaus Johno McCaino nelaisvės metai

 
Johns aMcCainas./
Johns aMcCainas./ AFP/Scanpix nuotrauka

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu. Šiame straipsnių cikle daugiausia buvo analizuojamos su XX a. katastrofomis – Antruoju pasauliniu karu, nacizmu, Holokaustu, stalinizmu – susijusių asmenų istorijos. Šis tekstas skirtas šių metų rugpjūčio 25 d. mirusiam JAV senatoriui Johnui McCainui atminti.

Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad totalitarizmo smurtas pasireiškia ne vien kaip fizinė žmones naikinanti jėga, bet ir kaip netiesioginė prievarta. Žmogus, norėdamas išgyventi, yra verčiamas gyventi pagal fikcinio pasaulio taisykles taip, tarsi jos būtų tikros. Netiesioginė prievarta pasireiškia psichologiniu žmogaus naikinimu – asmuo verčiamas veikti pats prieš save, išduoti savo artimuosius bei savo įsitikinimus ir dalyvauti savo paties neigime – ir ši prievarta palieka žaizdas, kurios, nors mažai matomos, sunkiai išgydomos.

*

Johnas McCainas, Arizonos senatorius ir JAV karininkas, gimė 1936 m. karines tradicijas puoselėjančioje šeimoje – tiek jo tėvas, tiek senelis buvo 4 žvaigždučių JAV laivyno admirolai, vieninteliai tėvas ir sūnus, užsitarnavę tokį laipsnį. Tai nulėmė ir paties McCaino pasirinkimą – 1958 m. jis baigė Karo laivyno akademiją. Vietnamo karo metu pateko į nelaisvę ir daugiau nei penkerius metus buvo laikomas karo belaisvių stovyklose, sugrįžęs į JAV, buvo pasitiktas kaip didvyris, netrukus po to prasidėjo jo politinė karjera – jis dukart buvo išrinktas į Jungtinių Valstijų Atstovų Rūmus, nuo 1987 m. buvo Arizonos valstijos senatorius, dukart – 2000 ir 2008 m. – dalyvavo JAV prezidento rinkimuose. Mirė šių metų rugpjūčio 25 d.

Kasdieniame gyvenime plačiai žinoma Friedrichui Nietzschei priskiriama frazė: „Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina.“ Tačiau traumas analizuojantys tyrėjai teigia priešingai – tai, kas mūsų nepražudo, dažnai palieka mus emociškai sužeistus ir psichologiškai traumuotus. Politikos komentatoriai dažnai kelia klausimą – kokią įtaką McCainui, kaip žmogui ir kaip politikui, padarė 5 metų nelaisvės ir kankinimų patirtis?

*

1967 m. spalio 26 d. McCaino lėktuvas buvo numuštas virš Hanojaus, o jis pats sulaužytomis rankomis ir sulaužyta dešine koja parašiutu nusileido į ežerą. Čia jį išgelbėjo vietos gyventojai, paprasti kaimo žmonės. McCainas išvengė mirties, tačiau penkeriems su puse metų pateko į Hoa Lo kalėjimą, dar žinomą kaip „Hanoi Hilton“ (šis pavadinimas atsirado gerokai vėliau, kai kalėjimas buvo uždarytas, o jo vietoje įrengtas muziejus su tendencinga ekspozicija, kurioje kalėjimo sąlygos vaizduojamos gerokai sušvelnintos ir labiau primena aukštos klasės viešbutį nei karo belaisvių stovyklą).

Čia McCainas buvo kankinamas ir verčiamas pasirašyti „prisipažinimą“, kad yra „nusikaltėlis“ ir „piratas“. Palūžęs, jis tokį pripažinimą pasirašė, dėl to vėliau itin gailėjosi.

1999 m. Larry Kingui duotame interviu McCainas prisipažino, kad nelaisvėje svarstė apie savižudybę, ir minėjo „vieną nedrąsų bandymą nusižudyti“ – būtent po to, kai kankinimų būdu iš jo buvo išgautas minėtas rašytinis prisipažinimas.

Paaiškėjus, kad yra JAV admirolo sūnus, McCainui buvo pasiūlyta grįžti į JAV, tačiau jis atsisakė, teigdamas, jog sutiks išvykti tik tuo atveju, jei visiems kitiems belaisviams bus leista išvykti kartu su juo. Be konteksto šis faktas dažnai pateikiamas kaip McCaino didvyriškumo įrodymas, tačiau šiuo atveju jis tiesiog laikėsi karinio kodekso taisyklių, nurodančių nepriimti iš priešo malonių nei lengvatų, išskiriančių jį iš likimo draugų.

J. McCainą tikrina Vietnamo gydytojas.
J. McCainą tikrina Vietnamo gydytojas.

*

McCainas grįžo į JAV 1973 m. pavasarį. Čia jo laukė dar viena staigmena – žmona Carol, jam esant nelaisvėje, pateko į avariją ir liko sužalota. Carol, buvusi manekenė ir maudymosi kostiumėlių modelis, anksčiau buvo ištekėjusi už McCaino klasės draugo Alasdairo E. Swansono, su juo susilaukė dviejų vaikų, po skyrybų ėmė susitikinėti ir susituokė su McCainu. McCainas įsisūnijo Carol vaikus iš ankstesnės santuokos, o porai gimė dukra Sidney.

McCainui esant nelaisvėje, 1969 m. Kalėdų išvakarėse, skubėdama namo, Carol pateko į avariją ir smarkiai susižalojo – ji patyrė abiejų kojų ir dubens kaulų lūžius. Šis įvykis buvo slepiamas nuo spaudos ir visuomenės, ir, žinoma, nuo paties McCaino. Kai šlubčiodamas, pasiremdamas ramentais McCainas grįžo namo, gražuolė žmona pasitiko jį būdama bent 10 centimetrų žemesnė, gerokai pastambėjusi ir sėdėdama vežimėlyje.

*

Jungtinėse Valstijose McCainas buvo sutiktas kaip herojus, jį asmeniškai pasveikino prezidentas Richardas Nixonas, o netrukus prasidėjo McCaino politinė karjera. Dėl Carol ryšių pora gyveno aktyvų socialinį gyvenimą, kas smarkiai prisidėjo prie McCaino karjeros. Tačiau McCainų šeiminis gyvenimas nebuvo darnus, o jų santuoka tęsėsi iki 1980 m., kol McCainas pradėjo susitikinėti su Cindy Lou Hensley, gražuole „Hensley & Co“ savininkų dukra.

J. McCaino lėktuvo kostiumas.
J. McCaino lėktuvo kostiumas.

2000 ir 2008 m. McCainas kandidatavo prezidento rinkimuose. Rinkimų kampanijose kaip vienas pagrindinių aspektų buvo akcentuojama McCaino, kaip kankinimus patyrusio karo belaisvio, patirtis. Kritikai teigia, kad kampanijų organizatoriai sąmoningai nutylėjo ir išcenzūravo faktą, jog kankinimų ir nelaisvės patirtį dažnai lydi „nepatogus“ emocinis bagažas, toks kaip neadekvačios reakcijos, bejėgiškumo ir pykčio priepuoliai, kompulsyvus, pasąmoninis poreikis atkurti ir pakartotinai išgyventi kadaise patirtas situacijas.

Nemažai Vietnamo kare dalyvavusių karių, grįžusių į Jungtines Valstijas, kenčia nuo specifinio sutrikimo, vadinamo potrauminio streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas gali pasireikšti žmonėms, kurie buvo atsidūrę gąsdinančiose, grėsmę gyvybei ar psichologiniam integralumui keliančiose situacijose, kuriose išgyveno bejėgiškumo jausmą. Potrauminio streso sindromo simptomai gali būti dirglumas, lengvai išprovokuojami pykčio protrūkiai ir susilpnėjęs gebėjimas kontroliuoti savo emocijas.

Ką reiškė penkeri McCaino nelaisvės metai jo politinei karjerai? Šis klausimas Jungtinėse Valstijose ypatingo dėmesio nesulaukė, bet McCaino nelaisvės ir kankinimų patirtis kurį laiką buvo tapusi diskusijų objektu.

Kai kurie komentatoriai teigė, kad ši patirtis yra didžiulis McCaino pranašumas. Bent trys didieji šalies dienraščiai – „The Des Moines Register“, „The Boston Globe“ ir „The Portsmouth Herald“ – parėmė McCaino kandidatūrą, argumentuodami tuo, kad McCainas yra kankinimus ir nelaisvę iškentęs karo herojus.

Oponentų nuomone, žmogus, galbūt kenčiantis nuo PTSS, nėra tinkamas eiti prezidento nei kitas aukštos atsakomybės reikalaujančias pareigas. „The Arizona Republic“ 1999 m. ir „The Washington Post“ 2007 m. mini vulkanišką McCaino temperamentą, prasiveržusį audringais konfliktais su kolegomis. Luisas D. Cruzas knygoje „Unmitigated Disaster“ (2012) teigia: „Aš esu įsitikinęs, kad senatorius McCainas pats yra sunkus PTSS atvejis. Kaip ir daugelis PTSS aukų, jis pasirinko neigimo strategiją dėl keleto priežasčių – jis yra kilęs iš kariškių šeimos, ir tikriausiai tiek jo senelis, tiek tėvas, tiek jis pats būtų trenkę eiliniam kareiviui antausį už silpnumo demonstravimą.“ Donaldas Mikulecky, Virdžinijos sandraugos universiteto profesorius emeritas, 2013 m. savo tinklaraštyje rašė, esą McCainas kenčia nuo PTSS ir dangsto savo traumas patriotizmu: „Jis mėgsta karą. Čia tai, kas jis iš tiesų yra. Dabar jis mato kitą šansą. Sirija. Vidurio Rytai. Plius neokonservatizmas. Tai yra labai pavojingas vyras.“ Panašiai manė ir žurnalistas Wayne’as Madsenas, tvirtinęs, kad McCaino polinkis veltis į karinius konfliktus susijęs su jo neišgydytu PTSS.

Pats McCainas yra pasakęs: „Aš pažįstu daug žmonių, kurie kenčia nuo PTSS, bet aš nesu vienas iš jų. Niekada neišgyvenau intensyvių ir skausmingų atsiminimų, sugrįžtančių nemalonių išgyvenimų, nepatyriau nieko panašaus.“

McCainas taip pat užstojo prezidentą Donaldą Trumpą, kai šis 2016 m., kalbėdamas apie kareivius, kenčiančius nuo PTSS, pareiškė, jog „vieni žmonės geba susitvarkyti su išgyventu siaubu, kiti ne“, – dalis JAV visuomenės šiuos žodžius traktavo kaip nepagarbą nuo PTSS kenčiantiems veteranams, tačiau McCainas interviu, duotame „Arizona Daily Star“, pakomentavo: „Jis (Trumpas) tiesiog pasakė, kad mes nežinome, dėl kokių priežasčių vieni žmonės suserga PTSS, kiti – ne.“

McCainas yra pasakęs: „Mano santuoka žlugo dėl mano egoizmo ir nebrandumo, bet ne dėl Vietnamo. Dėl visko esu kaltas tik aš pats ir neturiu teisės suversti kaltės karui.“

Pirmoji McCaino žmona ir jis pats, kalbėdami apie iširusią santuoką, teigė, jog tai neturi nieko bendro su McCaino dalyvavimu Vietnamo kare ir penkeriais nelaisvės metais, – Carol teigimu, jų santuoka žlugo, nes „Johnui suėjo 40 metų, o jis panoro vėl būti 25-erių“, o pats McCainas yra pasakęs: „Mano santuoka žlugo dėl mano egoizmo ir nebrandumo, bet ne dėl Vietnamo. Dėl visko esu kaltas tik aš pats ir neturiu teisės suversti kaltės karui.“

Antroji McCaino žmona Cindy interviu, duotame žurnalui „Marie Claire“ 2011 m., teigė, kad jos vyras net ir privačiame gyvenime nerodė jokių PTSS simptomų – jokio šalto prakaito naktimis, jokių skausmingų atsiminimų. Cindy nuomone, jos vyras, priešingai nei jauni aštuoniolikmečiai šauktiniai, buvo gerai pasirengęs, perėjęs mokymus Karo akademijoje ir pasiruošęs iššūkiams, žinojo, kas jo laukia, ir tai padėjo jam išvengti emocinių sunkumų. Bobby Mulleris iš „The Huffington Post“ sukritikavo tokį Cindy McCain požiūrį, sakydamas, kad PTSS nėra susijęs nei su kompetencija, nei su išsilavinimu.

*

Pats McCainas Larry Kingui 1999 m. duotame interviu savo karinę tarnybą apibūdino tokiais žodžiais: „Man buvo didelė garbė atlikti tarnybą tarp tikrų herojų. Man teko matyti tūkstančius ypatingų drąsos, atjautos ir meilės pavyzdžių, ir man tai buvo ypatinga, įkvepianti patirtis daugeliu aspektų.“

Vieniems McCainas taip ir liks tragiška figūra, kuri neigė savo paties traumas ir vidines psichologines problemas sprendė pasitelkusi karines intervencijas, kitiems jis toliau bus herojus, kuris nepasidavė nei Hoa Lo kalėjimo budeliams, nei savo paties vidiniams demonams.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"