Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

#LŽdublis. Emilis Vėlyvis: „Man nebūna daugiadienių“

 
2018 08 01 16:00
Emilis Vėlyvis /
Emilis Vėlyvis / Ekrano nuotrauka

„Aš apie savo asmeninį gyvenimą su žiniasklaida nešneku, nematau reikalo. Žinot, kai kurie žmonės yra tokie atviri, net vietomis per daug, tai mane labai stebina. Aš to nedarau.“ Taip prasidėjo mūsų pokalbis su vienu žymiausiu Lietuvos kino režisieriumi Emiliu Vėlyviu.

Ir nors į asmeninio gyvenimo detales mes nesigilinome, apie personažų tikrumą, policijos nuovadas, alkoholio vartojimą mes sužinojome.

Jausmas puikus! Paprastai tai geriam, paskui atvažiuoja policija ir mane susemia, uždaro parai, tada paleidžia, pusę metų vaikštau pas tardytoją ir galiausiai uždaro bylą.

– Kaip gimė „Zero Live Show“ idėja ir kaip ilgai rašėte scenarijų?

– Scenarijus yra efemeriškoje būsenoje ir nors stuburas parašytas jau seniausiai, jis nuolatos keičiasi. Šiuo atveju šou specifika labai skiriasi nuo to, ką mes darome kine, kur yra labai konkretūs ir aiškūs etapai. „Zero Live Show“ yra mozaika, kurios rezultatą matysime tik premjeros metu. Norėjome pabandyti kitokį formatą, kitą geografiją, pažiūrėsime kas iš to išeis.

Kadangi „Zero“ brandas pats įpareigoja kalbėti apie įvairias socialines temas, kurios buvo visuose filmuose, čia tos temos taip pat kartosis. Tai neaplenkiant politikos, teisėsaugos, žiniasklaidos, visi turės progą pamatyti save iš šalies.

– Kiek užtruko laiko parašyti paskutinio jūsų filmo „Zero III“ scenarijų?

– Kadangi mus inspiravo visa fabula ir neseniai įvykę įvykiai Lietuvoje, tai gana greitai parašėme. Sakykim, idėjos karkasas buvo užmestas per savaitę, o visą scenarijų parašėme per mėnesį. Tada per devyniolika pamainų nufilmavome, per mėnesį sumontavome, vienu žodžiu, rekordą pavarėm.

– Su kokiais sunkumais nuolat susiduriate?

– Su nemiga. Tie sunkumai yra etapais išmėtyti. Pirmas etapas – idėjos atėjimas ir scenarijaus rašymas. Antras – pasiruošimas kastingui ir filmavimams, trečias etapas yra gamybinis, visi aikštelės reikalai. Ketvirtas – postprodukcija, nuo montažo iki garso suvedimo. Kiekvienas etapas turi savo džiaugsmo ir savo liūdesio, todėl negaliu pasakyti, kuris etapas man yra malonesnis. Paprastai, visą tai prisimename su komanda prie bokalo alaus. Tai yra labai intensyvus, sudėtingas darbas, todėl tas filmas yra ne kuriamas, jis yra statomas kaip namas. Kiekvieną dieną po penkis centimetrus eini savo tikslo link.

– Kaip atrodo jūsų kasdienybė po filmo premjeros?

– Jausmas puikus! Paprastai tai geriam, paskui atvažiuoja policija ir mane susemia, uždaro parai, tada paleidžia, pusę metų vaikštau pas tardytoją ir galiausiai uždaro bylą. Toliau galvoju apie naują filmą ir sekančias premjeras.

– Jus iš tiesų taip dažnai uždaro į areštinę?

– Praktiškai visada, tik paskutinis kartas… Jis garsiausias.

– Jūs darote tai tyčia?

– Viskas kas yra darome prieš premjerą arba premjeros metu yra daroma dėl filmo pjaro.

– Filmuose vaizduojamos areštinės, policija – visa tai asmeninė patirtis?

– Taip, asmeninė simpatija. Tuo labiau spalio mėnesį bus skirtingos premjeros skirtingu metu, aš niekada nebuvau policijos areštinėje nei Panevėžyje, nei Kaune, nei Klaipėdoje.

– O jūs dažnai vartojate alkoholį?

– O ką reiškia dažnai? Kiek jūs geriate kartų į savaitę? Vieną, du, tris?

Labai priklauso nuo situacijos. Kai tu atostogauji, leidi sau daugiau vartoti, kai dirbi – išvis nevartoji. Tas darbas nėra stalčių stumdymas nuo devynių ryto iki penkių vakaro, kai tu gali viską susiplanuoti. Tas darbas labai intensyvus vienu periodu, o kitu, tu turi laiko ilsėtis ir kaupti jėgas kitam projektui.

– Jūs alkoholį vartojate, nes mėgaujatės ar yra ir kitų priežasčių?

– Aš esu įsitikinęs, kad žmogus apskritai vartoja tik dėl dviejų priežasčių: arba iš džiaugsmo, arba iš nevilties. Tai ir tokių, ir tokių atvejų būna.

– O buvo rimtų užgėrimų, kad, pavyzdžiui, su lašeline gaivint reikėtų?

– Tikrai ne, bet turiu pažįstamų kurie taip darė, bet paskui organizmui labai sunku pačiam kovoti. Bet man nebūna daugiadienių, kitaip tariant aš neturiu tokių problemų. O gal, deja, neturiu? Gal būtų visai faina?

– Po visų premjerų, areštinių, turėtų ateiti tas ramus laikotarpis ar iš karto pradedate rašyti naują scenarijų?

– Kaip Nyčė sako, idėja ateina ne tada, kada tu nori, o tada kada ji nori. Tai čia lygiai tas pats. Tiesiog, gimė idėja, tu daužai galvą naktį – dieną į sieną ir galvoji, kaip įgyvendinti, organizuoji visą komandą, su ja ilgai dirbi ir visos veiklos finale, tu turi rezultatą – filmą ir tą pačią premjerą. Tu galvoji, kad jau atsikratei to, bet tik tam tikram laikui. Ateina nauja idėja ir viskas užsisuka tam tikru ratu. Va toks tas ir yra menininkų gyvenimas ir aš nieko negaliu padaryti, tokia prigimtis.

– O kiek kainuoja pastatyti filmą?

– Kiek kainuoja pastatyti namą?

Priklauso, koks namas bus.

Priklauso, koks filmas bus.

– Pavyzdžiui, jūsų filmas?

– Filmai irgi yra įvairūs, aš esu kūręs čia Lietuvoj už vieną sumą, kuri yra pakankamai maža palyginus su tuo, ką teko daryti Maskvoje. Filmo biudžeto suma buvo didesnė negu bendras Lietuvos kino biudžetas.

– O koks yra bendras Lietuvos kino biudžetas?

– Dabar lyg pakėlė iki 8 mln.

– Ar yra kokie skirtumai tarp rusų ir lietuvių aktorių?

– Rusų aktoriai šneka rusiškai, lietuvių lietuviškai. Na yra šiek tiek skirtumų, bet daugiau panašumų negu skirtumų. Viskas priklauso nuo uždavinių: koks filmas, koks žanras, koks nusiteikimas pačio aktoriaus, kokia simpatija aktoriui, tipažas ir daug kitokių esminių dalykų, bet tiek rusai, tiek ir lietuviai turi panašų stanislavskišką braižą.

Iš esmės nėra blogų aktorių, yra blogi režisieriai, kurie nesugeba atsirinkti tų aktorių savo filmams.

Man teko dirbti su britais ir amerikiečiais, tai jie turi kitokį požiūrį į darbą, kitokią darbo kultūrą. Tikslesni jie, matyt, mokykla tokia. Paprastai, jie labai tiksliai atlieka personažą, jie ne tik skaito tekstą, bet ir sukuria tikslų personažo turinį, siūlydami kelis variantus.

Iš esmės nėra blogų aktorių, yra blogi režisieriai, kurie nesugeba atsirinkti tų aktorių savo filmams. Kartais tie patys aktoriai stebisi kodėl amerikiečiai, tarkim, nebūdami tokio kalibro, pakankamai taikliai atidirba istoriją. Kodėl? O todėl, kad jie nedaro daugiau negu reikia. Kartais personažui tiesiog reikia būti tokiu, o rusų mokykla iš savęs, matyt, inspiruoja kelti kažkokias vidines emocijas raiškoje, veido kalboje. Tuomet visi galvoja, kad aktorius perdeda, todėl ir sakau, kad vakariečių darbas yra tikslesnis.

– O jums patiko dirbti, kurti Rusijoje ar visgi norėtumėte dirbti savo šalyje?

– Nėra jokio skirtumo, išskyrus tai, kad aš noriu daryti savo. Aš ne tik režisierius, bet dar ir menininkas. Kadangi, atlikėjai taip skirstosi: režisieriai – atlikėjai yra viena kategorija, režisieriai – menininkai yra kita kategorija. Tai aš mėgstu daryti tai, ką pats sugalvoju. Tuo tarpu ne visada tai pavyksta, kai man pasiūlo vieną ar kitą projektą, kartais tenka atsisakyti kažkokių meninių ambicijų.

– Lietuvos kino centras niekuomet nebandė jūsų varžyti, statyti į tam tikrus rėmus?

– Cenzūruoti? Bet su kuriuo filmu? Jie neturi teisės ir to nedaro, ten pakankamai protingi žmonės sėdi ir neužsiima tokiais reikalais.

Nors aš norėčiau, kad mane pasikviestų ir pasakytų: „Taip negalima daryt, Vėlyvi.“ Būtų smagu padiskutuoti ir išgirsti jų nuomonę. Tačiau man neteko to daryti nei Lietuvoje, nei Maskvoje. Neatsižvelgiant į tai, kad mes visi galvojame, jog ten viskas labai cenzūruojama, bet iš esmės Rusijoje yra tos cenzūros tiek, kiek ir pas mus.

– Ar skaitote kritikų komentarus?

– Tai, kad intensyviai ieškočiau kritikos, kuri man iš tiesų yra labai įdomi, nebūtų tiesa, bet atsiunčia bendradarbiai, kolegos, artimieji. Tai tą perskaitau, ar ten geros, ar blogos – tai jau nėra svarbu.

Aišku, labai faina skaityti kokią gerą, kietą, objektyvią kritiką, bet jos paprastai yra labai retai, nes kinas pats yra neobjektyvus.

– Filme „Redirected/Už Lietuvą!“ jūs taip pat užsiminėte apie kino kritikų profesiją, tyčia norėjote juos užgauti?

– Ne, kodėl? Aš jiems kaip tik linkiu svajonių. Tačiau kritikas Lietuvoje yra kas antras kiną mėgstantis žiūrovas, todėl aš net neišskiriu šitos profesijos. Man atrodo, Lietuvoje profesionalius kino kritikus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Paprastai, nežiūrint į tai, ar tai bus narkomanas, prostitutė, policininkas, menininkas, daktaras, aš visuomet stengiuosi su jais pabendrauti neformaliai, kad aktorius, atlikdamas tam tikrą rolę, atrodytų įtikinamiau.

Kritikuoti filmą ir reikšti savo nuomonę šiais laikais yra labai madinga, tai neva yra vertybė. Tai aš tiesiog simboliškai apie tai šnekėjau, bet tie, kurie gavo žinutę, labai gerai ją suprato.

– Sakote, kad turėti savo nuomonę yra vertybė, o kas jums šiuo atveju yra vertybė?

– Žinot, man keturiasdešimt metų ant dienų ir, manau, pas mane yra vertybių perkandimo metas.

Aš galiu banaliai išvardinti: meilė, laisvė, laimė, tikėjimas, draugystė, bet aš šneku apie asmenines vertybes, kurių negaliu dabar pasakyti, nes tai nebūtų tiesa, laikotarpis tiesiog toks.

– O po filmų „Redirected/Už Lietuvą!“ ar „Zero III“ nesulaukėte asmeninių laiškų iš politikų?

– Ne, buvo tik kvietimai į renginius ir bandymai pasidaryti privačias filmo peržiūras.

– Ar turite draugų ar artimųjų, kurie būtų politikoje?

– Taip, bet ir toje politikoje yra įvairios asmenybės. Aš manau, kad į politiką ateina geri aktoriai, vaidybą išmanantys žmonės.

– Sakote, kad policijos ir areštinės įvaizdį perteikėte iš savo asmeninės patirties, tuomet kaip su prostitutėmis? Kaip sugalvojate savo filmui teisingą personažą?

– Tai jeigu niekas nežino kokios prostitutės yra, aš tiesiog pasikliauju savo fantazija. Tokia ir patirtis.

Pavyzdžiui, kai rašiau scenarijų pirmam savo filmui, man teko bendrauti su stipriai heroiną vartojančiu žmogumi, kad nepadaryčiau tam tikrų klaidų. Paprastai, nežiūrint į tai, ar tai bus narkomanas, prostitutė, policininkas, menininkas, daktaras, aš visuomet stengiuosi su jais pabendrauti neformaliai, kad aktorius, atlikdamas tam tikrą rolę, atrodytų įtikinamiau, o tos srities žmonės, žiūrėdami filmą akivaizdžiai nesakytų, kad tai netiesa.

– Jums kaip kūrėjui – menininkui reikia daug asmeninės erdvės?

– Aš mėgstu būti vienas, kurti vienas, bet aš daug komunikuoju su kolektyvu, kurį mėgstu, kurį jaučiu, su kuriuo dalinuosi ir įdomiai dirbu. Paprastai aš rašau scenarijus su savo žmonėmis, kuriuos gerai pažįstų. „Zero Live Show“ scenarijų rašome su Jonu Navicku, o kino scenarijus rašome su Jonu Baniu ir mums pakankamai gerai sekasi bendradarbiauti.

– Kokių planų turite ateityje?

– Labai norėčiau sukurti siaubo filmą, nors jis vienas sudėtingiausių žanrų, mano galva, turiu tam pojūtį. Dabar ruošiame naują projektą – detektyvą, tai jei mums pavyks, galbūt pristatysime pirmąjį detektyvą Lietuvoje. Tai labai retas žanras, ypač kine, jeigu pastebėjote detektyvo yra žymiai daugiau televizijoje, nes žmonės žiūri sėdėdami su spragėsiais ar barščiais prie televizoriaus.

– Kokia buvo jūsų reakcija į #MeToo skandalą, ypač kai tai įvyko su Šarūnu Bartu?

– Labai įvairi, čia priklauso ne nuo pačio skandalo, o nuo įvykio ir kas jame dalyvavo. Niekas čia per daug nelinčiavo, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose kažkas pašnekėjo, iškėlė bangą, bet tai jokios įtakos nepadarė. Šarūnas Bartas gavo pakankamai nemažą Lietuvos kino centro finansavimą savo naujam filmui. Tai jis niekur nedingo, toliau filmuoja savo naują filmą.

Amerikoje tai įgavo per didelį pagreitį ir žmonės ten linčiuojami iki šiol, jiems sudėtingiau. Jie kalti ar ne, jau nėra svarbu. Pavyzdžiui, kas įvyko su Kevinu Spacey aš nelabai supratau. Dėl to, kad ten kažkada kažkas įvyko, pasak vieno žmogaus, ir buvo taip sureaguota ir nuimta nuo vaidmens, tai atsiprašau, bet tokiu atveju galima kiekvieną atsakomybės patraukti. Aš suprantu kuomet yra įrodymai, kitų žmonių liudijimai ir net panašūs prisipažinimai, kitaip tariant, metodika panaši, kaip tas žmogus elgdavosi ir taip toliau, bet tai yra be galo sudėtinga situacija, lekia galvos už tai, griūva žmonių gyvenimai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"