Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

#DarbasŽmogųPuošia: vargonininkė Ausma

 
2018 04 12 14:27
Vargoninkė Ausma / 
Vargoninkė Ausma /  Vaidos Blažytės nuotrauka

Iš medžio suręstą Šventežerio miestelio bažnytėlę savaitgaliais užpildo malonus senų vargonų gaudesys. Į kartą degusius, tačiau atstatytus tikėjimo namus vargonininkė Ausma atvyksta iš Vilniaus, kur dirba mokytoja, o mišių pasiklausyti susirenka žmonių ne tik iš vos 300 gyventojų glaudžiančios gyvenvietės, bet ir iš gretimų kaimų.

„Mano sritis galbūt yra įdomi tuo, kad dirbu tose mažose bažnytėlėse, kur turbūt joks profesorius niekada nevažiuotų pagroti tokiais vargonais, nes jie yra savaip pavargę ir prie jų reikia savito prisitaikymo“, – sako vargonininkė.

Pradėjau groti būdama penkiolikos. Tai buvo mano pirmasis darbas, už kurį gaudavau atlygį. Už mėnesio algą nusipirkau magę, buvau labai šūstra, nes vesdavau kaime šokius.

Pati kilusi iš Mockų kaimo, kur tebegyvena jos tėvai – mama prižiūri kelias karves, o tėvui vis tenka taisyti nuolat gendantį vandens bokštą, tiekiantį kaimeliui vandenį, – Ausma Sakalauskaitė pasakoja, kad augant provincijoje veiklos labai trūkdavo, tad lankymasis bažnyčioje buvo tarsi pramoga.

„Vaikystėje bažnyčia man atrodė tokia mistiška vieta, daug ritualų, jie gana įdomūs, juos norisi perprasti, nors nesupranti, kodėl. Čia visi žmonės kažką organizuotai daro, kažkokie smilkalai, procesijos, tokia faina mistika, kaip pasaka ar spektaklis, – kalba Ausma, – Vėliau pradėjo kilti egzistenciniai klausimai, kas yra žmogus, iš kur jis atsirado. Jeigu jis atsirado kažkaip dalyvaujant Dievui, vadinasi, bažnyčioje lankytis yra svarbu. Paauglystėje mes su pusbroliu sugalvojome, kad mums reikia eiti į bažnyčią, nes juk labai sudėtingas tas pasaulis ir, žinoma, kad jis neatsirado iš niekur, turbūt, yra Dievas. Tad mes tokie valingi kiekvieną sekmadienį, kadangi nevažiuodavo autobusai, eidavome pėsčiomis keturis kilometrus į tą bažnyčią. Kad nebūtų nuobodu nusipirkome kolonėles su baterijomis prie grotuvo. Grįždami po mišių užsidėdavome tas kolonėles, kaip dabar madinga nešiotis, ir klausydavome Jacksoną, Eltoną Johną ar Mercury. Dabar, kai aš apie tai pagalvoju, tai atrodo kaip kažkokiam filme... Tai buvo valios reikalas. Nors paties dalyvavimo mišiose aš net neatsimenu. Prisimenu tik tą vidinį sprendimą, kad reikia. Ir ne dėl kitų nuomonės, o dėl savęs.“

Ausmos pažintis su vargonais įvyko gan atsitiktinai. Būdama devintos klasės mokinė ji lankė muzikos mokyklą ir važinėdavo į konsultacijas pas dėstytoją Kaune, nes rengėsi stoti į konservatoriją. Kartą į namus Mockuose atėjo kunigas – ką tik atkeltas jaunas dvidešimt šešerių metų klebonas. Jis buvo entuziastingas, gebėjo bendrauti su jaunimu ir išreiškė susidomėjimą jaunos pianistės veikla. Kadangi tuo metu bažnyčioje nebuvo vargonininko, reikėjo, kad kas nors pagrotų per mišias.

„Nuo to ir prasidėjo. Tai buvo pirmas mano susitikimas su tuo instrumentu – toks senas pakleręs instrumentas... labai nedideli vargonai. Jais groti buvo sunku, bet vis tik vargonų garsas turi tokį stebuklingą užkabinimą, kurio virpesiai labai stipriai paveikia žmogaus kūną. Tai paliko savo pėdsaką, – atsiminimais dalinasi Ausma, kurią tuomet labiau domino archeologija, gamtos mokslai, istorija, tad ji niekada nė neįsivaizdavo, jog ateityje gros vargonais, mokys žmones ir tai taps jos pragyvenimo šaltiniu. – Pradėjau groti būdama penkiolikos. Tai buvo mano pirmasis darbas, už kurį gaudavau atlygį. Už mėnesio algą nusipirkau magę, buvau labai šūstra, nes vesdavau kaime šokius.“

Bažnyčioje Ausma visada lankėsi savo noru, to niekada nevertė ir net neskatino tėvai, o paauglystėje, pradėjus ten dirbti, ši aplinka tapo savotiška bendraminčių užuovėja.

Per šventes susitikdavome ten su visais draugeliais. Na, tais, kurie negulėdavo po krūmu girti. O kur daugiau rinktis ir kokiu tikslu?

„Nelabai ten ką buvo veikt tam kaime, – prisimena Ausma, – Kai pati pradėjau groti bažnyčioje atsirado bažnytinė chebra, tiesiog geras draugų ratas, kurie turėjo truputį daugiau interesų. Per šventes susitikdavome ten su visais draugeliais. Na, tais, kurie negulėdavo po krūmu girti. O kur daugiau rinktis ir kokiu tikslu? Berniukai eidavo patarnauti, mes su mergaitėm eidavom pagiedoti. Po mišių kartu vaikščiodavom, kalbėdavomės, vykdavo socializacija.“

Tačiau pagrindiniu motyvu lankytis tikėjimo namuose išliko jos mylimas instrumentas. Baigusi dirbti pirmojoje bažnyčioje, po kurio laiką Ausma pajuto ilgesį vargonams, tad nusprendė kažko imtis: „Sugalvojau tokį planą-chuliganą, kurio niekam nepasakojau. Paprastą dieną nuvažiavau į kitą kaimą pas vietinį kleboną, pasibeldžiau ir sakiau: „Laba diena, norėčiau pasimokyti savarankiškai groti vargonais. Esu pasiruošusi jums sumokėti už elektrą, bet gal galima būtų porą valandų per savaitę, kai niekas nevyksta, pagroti tiesiog sau.“ O jis atsakė: „Ne, tai ateik sekmadienį pagroti į mišias, aš tau dar duosiu pinigų.“ Toje bažnyčioje dirbau septynerius metus.“

Studijuodama konservatorijoje Ausma suprato, kad fortepijonas nėra tas dalykas, ką ji gyvenime norėtų veikti, kas būtų jos pašaukimas. Darbas Sangrūdos bažnyčioje padėjo jai suprasti, kad baigusi fortepijoną norėtų stoti į vargonų specialybę. Tai buvo didelė paskata atsakingiau mokytis groti fortepijonu ir būtina sąlyga norint studijuoti vargonus. Tačiau čia Ausma susidūrė su netikėtais sunkumais:

„Turėjau psichosomatinių problemų su rankų raumenimis. Man įsitempė abiejų rankų raumenys, dėl to nebegalėjau intensyviai ruoštis. O groti iš tikrųjų reikėdavo daug. Paskaitos – individualios. Ir čia nenusirašysi – turi įdirbti. Mano kūnas sakė – stok. Tad turėjau greitai priimti sprendimus. Bandžiau konsultuotis su chirurgais, tačiau viskas, ką jie galėjo pasiūlyti – tai supjaustyti tuos raumenis, kad jie atsileistų. Tačiau, kadangi tai buvo susiję su tam tikrom įtampom, stresu ir kitokiomis problemomis, tai nebūtų galutinai išsprendę mano problemos – būtų įsitempę raumenys kitose kūno vietose. Todėl nutariau išsilaikyti egzaminus kuo greičiau, kol dar galiu. Tą padariau gerokai anksčiau nei mano kursiokai. Gavau gerus įvertinimus, bet jau grojau su įtemptom rankom. Tai yra pavojinga ir taip galima save sužaloti visam likusiam gyvenimui.“

Baigusi konservatoriją Ausma įstojo į vargonų specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Beveik du metus ten mokėsi ir dirbo vaduojančia vargonininke Vilniuje, kur teko dirbti daugumoje sostinės bažnyčių – ir Katedroje, ir Onos bei Jeruzalės bažnyčiose. Vargonininkė ne kartą sulaukė pasiūlymų apsistoti ir likti dirbti kurioje nors didžiųjų Vilniaus bažnyčių, tačiau liko ištikima saviems kraštams ir savaitgaliais grįždavo atgal groti į Sangrūdą ir kitus kaimus. Tai – jos prioritetas iki šiol.

Mačiau ir girtus kunigus aukojančius mišias, ir daugelį dalykų, kurie nesusiję su tomis bažnyčios deklaruojamomis vertybėmis. Tada tai, žinoma, padėjo tokį riebų tašką, kad tai – neteisinga institucija.

„Darbas bažnyčioj turėjo kitą šalutinį poveikį – virtuvės pamatymą iš vidaus, kuris tą šventumą labai nutolina, – atvirauja vargonininkė. – Mačiau ir girtus kunigus aukojančius mišias, ir daugelį dalykų, kurie nesusiję su tomis bažnyčios deklaruojamomis vertybėmis. Tada tai, žinoma, padėjo tokį riebų tašką, kad tai – neteisinga institucija. Nors sutikau įvairių kunigų, ne tik tokių, kurie vieną sako, kitą daro, trečią galvoja, bet ir tų, kurie gyvena visiškai atsidavę, dvasingi, tačiau pripažinsiu, kad daug metų į tai pradėjau žiūrėti nebe iš dvasinės pusės, o visiškai iš kitokios – filosofinės ir profesinio išmanymo pusės.“

Dirbdama ir mieste, ir kaime, Ausma suprato, kad vargonininko profesija šiuose dviejuose kontekstuose turi esminių skirtumų: „Didesniuose miestuose yra didesnė koncentracija profesionalių žmonių. Retas kuris profesionalas važiuotų į kokį mažą kaimelį – parapija neturėtų lėšų jį išlaikyti. Todėl ir muzikinis kontekstas toks didžiai skirtingas. Išsilavinimas diktuoja tam tikrą suvokimą apie pasaulį, estetiką, grožį – kas yra mažiau aktualu ar mažiau suprantama provincijos žmogui. Tačiau požiūrio į vargonininką atžvilgiu kaimas pralenkia miestą. Kaime ar mažesniam miestely visi žmonės pažįsta vargonininką. Tai yra gerbtinas asmuo. Dažniausiai jiems prireikia į jį kreiptis vienokiu ar kitokiu klausimu – ar nori tuoktis ir nori, kad pagrotų, ar kažkokios netekties atveju reikia pagroti laidotuvėse. Visada sulaukiu žmonių padėkos, nes jie žino tavo veidą, žino kas yra tas žmogus, kuris liturgijoj kuria papildomą pridėtinę vertę – muziką.“

Vargoninkė Ausma: "Dievui netinka bet kaip. Teisinga yra tai, kas gera, o gera yra tai, kas gražu." / Vaidos Blažytės nuotrauka
Vargoninkė Ausma: "Dievui netinka bet kaip. Teisinga yra tai, kas gera, o gera yra tai, kas gražu." / Vaidos Blažytės nuotrauka

O muzika yra pagrindinė Ausmos aistra, kuria ji gyvena su besąlygišku atsidavimu: „Muzika yra absoliuti mano būtis. Aš be to negyvenu. Tai – kaip oras, tuo kvėpuoji. Jeigu aš negroju arba nedainuoju, tai didesnę laiko dalį galvoju apie muziką arba su tuo susijusius dalykus. Esu šito tam tikra prasme fanatė. Tai nereiškia, kad aš labai gerai išmanau, arba esu aukščiausio lygio profė. Bet mano galvoj, širdy ir kūne tai tas yra nuolat.“

Į vargonininkės amatą mažytėse kaimų bažnyčiose Ausma visada žiūri labai atsakingai.

„Pagrindinis dalykas, kuriuo remiasi tiek vargonininkas, tiek aš, tiek giedotojai – tai citata, kad giedoti reiškia dvigubai melstis, – priduria Ausma. – Ir kartais yra sakoma, kad, juk nesvarbu, ar labai gražiai, ar mažiau gražiai, svarbu melstis iš širdies. Tai aš manau visai kitaip – manau, kad Dievui netinka bet kaip. Teisinga yra tai, kas gera, o gera yra tai, kas gražu. O šitame mano paskirtis arba mano kelias – tai to gražu siekti.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"