Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŠVIETIMAS

Sociologė: atrodo, kad šioje valstybėje norima turėti darbo koloniją

 
Asociatyvi iliustracija./
Asociatyvi iliustracija./ pixabay.com nuotrauka

Sovietmečiu visi žinojo – universiteto profesorius uždirba daug mažiau už fabriko darbininką, sako sociologė Rūta Žiliukaitė, įsitikinusi, kad paniekinamas požiūris į mokslą atėjo iš okupacijos metų.  

Pasak Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto direktorės R. Žiliukaitės, niekuo negalima paaiškinti situacijos, kada aukštesnę kvalifikaciją turintys dėstytojai uždirba mažiau už mokytojus. Kartais jai susidaro įspūdis, kad šioje valstybėje norima turėti verslininkams palankią darbo koloniją su daug menkai išsimokslinusios darbo jėgos. Juk, ironizuoja pašnekovė, verslininkai ir valdininkai savo vaikus gali išsiųsti į mokyklas užsienyje.

– Mokytojai diskutuoja dėl etatinio darbo apmokėjimo, bando suprasti, išloš iš to ar praloš. O kokiomis mintimis rugsėjį pasitinka dėstytojai?

– Mūsų fronte visiškai nieko naujo. Lietuvoje susiklosčiusi situacija, kad viešajame sektoriuje dėstytojai yra vieni mažiausiai uždirbančių, nesikeičia. Visi pakeitimai, atlyginimų padidinimai dėstytojų atlyginimo problemos nesprendžia.

Kadangi atlyginimo problema nesprendžiama, mes suvokiame, kad gana greitai turėtume susidurti su dėstytojų kartos kaita. Nes tam, kad institucija sveikai funkcionuotų, labai svarbu, kad joje dirbtų skirtingų kartų mokslininkai, būtų tam tikras tęstinumas.

Jei faktiškai kartų karta nebevyksta, jei akademijoje pradeda vyrauti tik vyresnė karta, nebesugebame išlaikyti jaunų žmonių, tai dar labiau smukdo mūsų sistemą. Ji ir taip per nepriklausomybės metus, deja, ganėtinai nusmukdyta. Nesakau, kad sovietmečiu mokslui buvo gerai. Nebuvo. Aš galvoju, paniekinamasis požiūris į mokslą labai susijęs su sovietmečiu.

– Nes sovietmečiu reikėjo melžėjų ir traktorininkų?

– Taip. Nes visi žinojo – universiteto profesorius uždirba daug mažiau negu darbininkas fabrike. Be abejo, melžėja turėdavo daug daugiau pinigų nei koks nors eilinis instituto mokslinis darbuotojas. Ta panieka, kad mokslininkai neturi nei pinigų, nei kažkokios veiklos, manau, iš dalies išlikusi iš sovietmečio. Tą inerciją nuostatų lygmenyje labai sunku įveikti. Mokytojai, žinoma, irgi susiduria su ta pačia problema.

– Ne vienas sako, kad dėstytojų atlyginimai jau mažesni už mokytojų. Tiesa?

– Tai yra faktas. Mes seniai kalbame apie tai, kad negali būti normalu valstybėje, kada aukštesnius kvalifikacinius reikalavimus atitinkantiems žmonėms mokame mažiau negu žmonėms, turintiems žemesnius kvalifikacinius reikalavimus.

Kartais jai susidaro įspūdis, kad šioje valstybėje norima turėti verslininkams palankią darbo koloniją su daug menkai išsimokslinusios darbo jėgos.

Dauguma dėstytojų yra mokslininkai, kaip mokslininkams jiems keliami aukštesni kvalifikaciniai reikalavimai nei mokytojams. Aišku, mums reikia profesionalių ir labai kvalifikuotų mokytojų, bet kvalifikaciniai reikalavimai dėstytojams daug aukštesni. Susiklosčiusi situacija nenormali, neišlaiko stabilumo sistemoje.

Mes stebimės, kodėl mūsų mokslas nėra toks pažangus. Tam, kad būtų pažanga, į jį reikia investuoti, sukurti sistemą, o kurti tą sistemą nėra nei pastangų, nei noro.

– O gal patys mokslininkai kalti – mokytojai streikuoja, jų profsąjungų bijo ir ministerija, ir politikai. Dėstytojai tegali paskambinti varpais, sako esantys per daug intelektualūs, kad eitų į gatves protestuoti. Atrodo, kad su mokytojais šioje valstybėje labiau skaitosi.

– Ne tik su mokytojais. Labiau skaitosi ir su kitais viešojo sektoriaus darbuotojais. Galima daryti prielaidą, kad mokslininkai nesugeba už save pastovėti. Bet supraskite ir kitą dalyką – mokslininkų nedaug. Jei mes valstybės politiką formuosime ir spręsime, ko iš tiesų reikėtų šiai valstybei, kur nukreipiame lėšas, kur investuojame pagal tai, kas gali pagrasinti, tai dovanokite – apie kokią politiką kalbame?

Taip, net bendraujant su politikais, ne vienas jų yra pasakęs: supraskite, jūs tylite, nerėkiate, gauna tas, kuris rėkia. Puiku. Vadinasi, politika tokia: kas garsiau parėks, tas gaus.

Man iš tiesų be galo neramu. Man nerimą kelia mūsų politikų gebėjimas visiškai tylėti apie mokslą. Aš vis savęs klausiu, kodėl yra taip. Juk ar reikia įrodinėti, kad savarankiškai nepriklausomai valstybei reikalingas mokslas? Ar mes galime įsivaizduoti tvarią visuomenės raidą visiškai be mokslo? Politikų tyla, man atrodo, reikštų, kad jie įsivaizduoja visiškai tvarią visuomenės raidą be mokslo, be universitetinių studijų. Kad būtų universitetinės studijos, turime turėti gerą mokslą.

Jei kalbame apie socialinius mokslus, mūsų universitetinių studijų privalumas – tai, kad mes iš tiesų ruošiame studentus suprasti Lietuvos visuomenę. Viskas gerai, kai studentai išvažiuoja pastudijuoti į užsienį. Aš ir pati labai džiaugiuosi, kada bakalauro studijas baigę mūsų absolventai tęsia studijas Vakarų universitetuose.

Ne tik su mokytojais. Labiau skaitosi ir su kitais viešojo sektoriaus darbuotojais. Galima daryti prielaidą, kad mokslininkai nesugeba už save pastovėti.

Tu žinai, kad jie parsiveš žinių, kurias galėtum sėkmingai integruoti į akademiją – bet negali. Nes elementariai neturi sąlygų, ką pasiūlyti tiems jauniems žmonėms. Tai trumparegiškumas, sugebėjimas ignoruoti akivaizdžią problemą vien dėl to, kad su problema susijusi grupė – maža. Mes neturime visiškai jokio mąstymo apie ilgalaikę ir tvarią visuomenės raidą, o tvariai visuomenės raidai mums būtinai reikalinga ši grandis.

Ir ne bet kokia grandis – mokytojų kokybė priklausys nuo universitetinių studijų Lietuvoje. Dovanokite, kas, pabaigęs užsienio studijas, atvažiuos pas mus dirbti mokytojais?

Yra pamąstymas, kad jauni žmonės mokytojo profesijos nesirenka dėl prestižo nebuvimo. Netiesa. Iš tiesų atsiranda jaunų, motyvuotų ir gabių žmonių, kurie nori ateiti į mokyklą. Gali būti aibės kliūčių, bet [tarp jų] – toks keistas diletantizmas, profesionalumo stoka, nesupratimas, kokie socialiniai veiksniai gali lemti tas problemas.

Trūksta žmonių, kurie aiškiau suvoktų politiką. Yra problemų ir pačioje švietimo biurokratijoje. Biurokratai atlieka svarbų vaidmenį, bet tie patys biurokratai, kurie prieš 10 metų rėkė, kad reikia dauginti universitetų, juos skaidyti, dabar lygiai taip pat rėkia, kaip nebūtų anksčiau rėkę, kad juos reikia jungti. Vadinasi, kažkas vis dėlto buvo nenumatyta, neįvertinta situacija. Labai dažnai tenka priekaištauti, kad neatliekamos normalios švietimo sistemos analizės.

Pažiūrėkite, kas šiuo metu atlieka švietimo ir mokslo sistemos analizę. Mokslas kaltinamas, kad nieko neduoda valstybei, bet turbūt tikimasi, kad mokslininkai dirbtų dykai. Bet nei politikai, nei valstybės tarnautojai neįsivaizduoja, kad jie galėtų dirbti už dyką. Kas šiuo metu atlieka analizes? Atsidarykite MOSTOS (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras) puslapį, pasižiūrėkite, kiek ten mokslo daktarų. O MOSTOS darbuotojų atlyginimas – 1200 eurų. Kone toks pat, kaip profesoriaus.

Mes galime panaudoti esamą potencialą valstybės poreikiams, bet ne – mes kuriame papildomas institucijas, kurios iš dalies dar ir suvartoja tas trūkstamas lėšas.

Ir ne bet kokia grandis – mokytojų kokybė priklausys nuo universitetinių studijų Lietuvoje. Dovanokite, kas, pabaigęs užsienio studijas, atvažiuos pas mus dirbti mokytojais?

– Kad jus išanalizuotų?

– Kad mus išanalizuotų ir dar pasakytų, kad vartojame per daug deguonies ir galėtume vartoti dar mažiau. Yra kažkoks fundamentalus keistas, visiškai su sveiku protu nesuderinamas tikėjimas. Mokslininkų Lietuvoje nėra per daug. Mokslo kokybės problemų yra, pačioje mokslo bendruomenėje yra aiškus supratimas, kaip tas mokslo kokybės problemas spręsti. Tačiau kažkodėl įsivaizduojama, kad mes pirma turėtume išskersti tuos, kurie neduoda tobulos mokslo produkcijos, o tada galbūt pasvarstysime mokėti. Tačiau jūs man paaiškinkite, kur verslo srityje kas nors sukuriama be investicijų.

Tai tėra atsikalbinėjimai: mokslininkų ir dėstytojų grupė – maža. Taip tikrai ignoruojami valstybės poreikiai. Iš tiesų šios valstybės poreikis – turėti pakankamą skaičių labai kvalifikuotų specialistų, kurie dirbtų šiose aukštosiose mokyklose.

Mes galime svarstyti – gal Lietuvai nereikia tiek daug aukštųjų mokyklų. Tačiau aš visą laiką keliu klausimą – kodėl jos atsirado? Kodėl nėra prisiimama politinė atsakomybė, kodėl mes neįvardijame, kodėl jos atsirado. Mes juk žinome, kad iš tiesų kai kurios aukštosios mokyklos tiesiog virsdavo politikų kapinynais.

– Čia tam, kad turėtum kur dirbti, nuėjęs nuo politinės arenos?

– Tu savo rankomis pats sukuri sistemą, pasinaudodamas ja laikinai, tačiau nematydamas ilgalaikėje perspektyvoje, kad yra demografinės tendencijos, kad nieko amžino tikrai nebus, kad iš tiesų tu turi mąstyti ir planuoti, kokių specialistų ir kaip rengti, kaip juos skatinti. Viską paleidi savieigai tikėdamas, kad 19-metis pakankamai gerai žino apie darbo rinkos poreikius, kad jo pasirinkimai bus labai adekvatūs, nieko nereikia, palikime viską konkurencijai, ji sureguliuos.

Konkurencija – svarbu, kokybės kriterijai – svarbu, bet jausmas toks, kad, kai įdiegėme sistemas, kurios reguliuoja mūsų mokslą, apskritai nebesugebame suvokti – net trumpalaikėje perspektyvoje – socialinių padarinių.

Aš kartais susimąstau, kad tikriausiai mūsų politikai netgi nelabai suinteresuoti aukštosiomis mokyklomis.

Aš kartais susimąstau, kad tikriausiai mūsų politikai netgi nelabai suinteresuoti aukštosiomis mokyklomis. Pabandykite pasidomėti, kokia dalis politikų vaikų studijuoja Lietuvos aukštosiose mokyklose. Man yra tekę kalbėti su politiku, kuris sako – mano mergaitės pasižiūrėjo, kas ten tas Vilniaus universitetas, kažkur 500-tuke. Ir, aišku, jos pasirinko studijas Anglijos universitetuose.

Puiku. Pasirinkusieji Anglijos universitetus gali gauti studijų paskolas. Tačiau pragyvenimas per metus kainuoja 12 tūkst. svarų. Paklauskime savęs, kas turi Lietuvoje 48 tūkst. svarų, kad galėtų savo vaikui padėti ir paremti. Mes suvokiame, kad tą gali padaryti verslas ir gana geras pajamas gaunantys valstybės tarnautojai, kurie, beje, jas gauna iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Kas yra tie, kurie negali pasinaudoti studijomis užsienyje, nes tai labai didelė našta tėvams? Aš galiu įsivaizduoti, kad gali būti pavienių atvejų, kada jaunas žmogus pats užsidirba ir gali sau garantuoti studijas. Bet dažnai taip nebūna.

Mes kalbame ir samprotaujame, kad, matai, VU yra prastas, o Tartu universitetas – geresnis. Tačiau visiškai nežiūrima, kaip skiriasi estų ir Lietuvos investicijos į aukštąjį mokslą. Ir visiškai nemąstoma apie tai, kad tas universitetas yra vienintelė vieta gauti kokybiškas, ne prastesnes nei daugelyje Europos universitetų studijas vaikams iš mažiau pasiturinčių šeimų.

– Kokius procesus stebite bendrojo ugdymo sistemoje?

– Mūsų švietimo sistema ydinga vien dėl to, kad čia būtent viešajame sektoriuje, per visas krepšelių reformas, nenumatant galimų šalutinių pasekmių, nuėjome į siaubingą diferenciaciją ir turtinę nelygybę pačiose mokyklose. Ir dabar mes kalbame apie tai, kad kaime mokiniai neturi motyvacijos.

Mes kalbame ir samprotaujame, kad, matai, VU yra prastas, o Tartu universitetas – geresnis. Tačiau visiškai nežiūrima, kaip skiriasi estų ir Lietuvos investicijos į aukštąjį mokslą.

Mokytojai jau prieš keletą metų ateidavo ir kalbėdavo, kad turėtume ateiti ir pagerinti mokyklos kontingentą. Vaikas nėra kontingentas, vaikas yra Lietuvos pilietis, kuriam mes garantuojame švietimą. Ir negarantuojame, nes sukuriame sistemą, pavadindami tai konkurencija, o realiai nugriebdami dalį vaikų ir palikdami tuos mažiau motyvuotus atskirtus.

Taip, mokytojai sako – „jie negabūs“, „neduota“, „kam su jais dirbti“. Mokytojo motyvacija dirbti vien su sunkiais vaikais irgi gali būti labai sudėtinga, per mokyklų sistemą sukurta tobula stigmatizavimo sistema. Kartais galvoju – ko reikia šiai valstybei, ką norime turėti? Verslininkams palankią koloniją?

Aš tai vadinčiau darbo kolonija – daug menkai išsimokslinusios darbo jėgos. Nes savo vaikus jie gali išsiųsti į mokyklas užsienyje. Tu turi mąstyti apie visuomenę, kuriai priklausai, apie tvarios raidos pokyčius, o to nėra, politikai apie tai nekalba.

– Kiek metų esate aukštojo mokslo sistemoje? Ar situacija gerėja?

– Jau 17 metų. Situacija blogėja. Įstojus į Europos Sąjungą, kai atėjo struktūriniai pinigai, buvo galimybių mokslininkams užsidirbti. Aš pati, pamenu, apsigynusi daktaro laipsnį studentus ragindavau, sakydavau: milijonieriais tikrai netapsite, tai yra mokslo sritis, bet tikrai galite uždirbti kaip profesionalai.

Taip, iš esmės tu blaškaisi, imi daug užsakymų, dėl to ir tavo studijų kokybė gali būti ne tokia, kokia galėtų būti dirbant tik vieną darbą ir gyvenant iš vieno atlyginimo. Bet žmogus, imdamasis įvairių ekspertinių darbų, taikomųjų tyrimų, kažkaip galėdavo suktis. Dabar toks jausmas, kad verslui mokslo nereikia. Jie mokslą kaltina, esą mes verslui nieko nepasiūlome.

Reikia verslo kultūros, žmonų, kurie suvoktų, kas yra socialinis mokslas. Daug mūsų verslininkų stokoja žinių apie mokslą, dalis jų nėra elementariai pasirengę remtis mokslu. Tyrimai atliekami tam, kad būtų padėti į stalčių. Tuo metu verslininko tikslas yra maksimaliai nusiderėti kainą, kad tyrimas būtų atliktas beveik nemokamai. Atleiskite.

Aš negaliu atsakyti, kodėl dėstytojų atlyginimai mažesni už mokytojų. Politikas pasakys, kad visiems nėra pinigų – išsirėkė mokytojai, išsikovojo gydytojai. Tačiau tai nėra politinis požiūris. Dėstytojų atlyginimai nepaaiškinami viešojo sektoriaus atlyginimų kontekste.

Situacija blogėja. Įstojus į Europos Sąjungą, kai atėjo struktūriniai pinigai, buvo galimybių mokslininkams užsidirbti.

Mes esame visuomenė, turinti labai rimtų socialinių problemų. Mes esame visuomenė, turinti rimtų socialinių iššūkių – ir viena smarkiausiai senstančių visuomenių. Kas daroma numatant, kaip mes spręsime šią problemą? Ogi nieko. Mes gyvename ketverių metų kadencijomis, tarsi po tų ketverių metų gali būti nors tvanas.

Žinau, kad, būdama žmogus, kuris domisi pilietine visuomene, kalbu blogus dalykus, nes sakau, kad politikai blogi, o pasitikėjimo politikais ir taip nėra. Bet politikai sako, kad mes, mokslininkai, esame blogi, ir net nesivargina to įrodyti. Lyginant pagal tai, kiek investuoja į mus, net nesivargina įrodyti, kad, pagal mūsų turimas pajamas ir gyvenimo sąlygas, esame blogi. Galbūt atvirkščiai – jei jie išdrįstų pamąstyti, pažiūrėti santykines kategorijas, suvoktų, kad esame labai geri.

– Pernai kartu su kitais dėstytojais susibūrėte į judėjimą „Paskutinis prioritetas“, surengėte protesto akciją, kurioje skambinote Šv. Jonų bažnyčios varpais. Ko pasiekėte, kokių reakcijų sulaukėte?

– Realių pasiekimų galbūt ir nėra. Kažkaip norisi tikėti, kad politikai bent jau retkarčiais pamini dėstytojus.

Problema – kad mes nesugebame mobilizuotis kaip pilietinė jėga. Dalis tiki, kad tai nėra kelias spręsti, dalis tiki, kad lyderiai turėtų priimti sprendimus. O mokslininkai yra individualistai. Tikras mokslininkas sėdi, krapštosi ir nori dirbti savo darbą. Jis nenori eiti ir šūkalioti. Pirma, tai prieštarauja jo vidinei kultūrai. Antra, turime daug daugiau intravertiškų žmonių, jie tikrai neis kaip turgaus bobos, nešūkaus ir nerėkaus. Tai prieštarauja jų vidiniams įsitikinimams.

Kitas dalykas – galbūt mokslininkus galėtų išvesti profesinės sąjungos, tačiau Lietuvoje joms priklauso labai maža mokslininkų dalis. Problema – tai, kad ir pačios profesinės sąjungos – silpnos.

Mus murkdo dėl to, kad mes nekovojame. Politikoje neatsiranda suvokimo, kad, sunaikinus tą grandį – o tai dabar ir vyksta, nes jos išgyvenimas užtikrinamas minimaliai – gali ištikti visiškas krachas ir krizė. Bet nėra esminio mąstymo, kad reikėtų kažką keisti.

Problema ta, kad mes turbūt neturėjome pakankamai talentingų politikų, įtakingų lyderių šioje srityje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"