Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŠVIETIMAS

Mokytojų streikų anatomija

 
2018 05 18 7:50
Didžiausiame po nepriklausomybės atkūrimo pedagogų streike 2016-ųjų vasario 22-kovo 3 dienomis dalyvavo net trečdalis švietimo įstaigų.
Didžiausiame po nepriklausomybės atkūrimo pedagogų streike 2016-ųjų vasario 22-kovo 3 dienomis dalyvavo net trečdalis švietimo įstaigų. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Šiandien apie tūkstantis pedagogų dvi valandas streikuos. Jie nepatenkinti, kad jau nuo rugsėjo norima įvesti etatinį darbo apmokėjimą. Dėl jo įvedimo ilgai kovojo patys mokytojai ir net skelbė ultimatumus valdžiai. Tiesa, streikuoti nutarė vos 1,9 proc. pedagogų.

Naujai tvarkai priešinasi tik viena iš penkių pedagogų profsąjungų – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS). Kitos iš įspėjamojo streiko net šaiposi. Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius ironizuoja: anksčiau streikuodavo, kad neduoda pinigų, o dabar – kad duoda.

Streiką inicijavusios LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas piktinasi, kad Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) naująjį mokytojų darbo užmokesčio modelį MEDUS (mokytojų etatinio darbo apmokėjimo užmokesčio sistema) ištraukė iš po stalo staiga, per brandos egzaminų sesiją, kai mokyklose turi būti susikaupimas ir ramybė, ir kiršindama švietimo bendruomenę, bando prastumti skubos tvarka.

A. Navicko nuomone, švietimo ir mokslo ministrė „panaši į šarlatanę, kuri pasitelkusi įtaigą bando gydyti, nors pati neturi nė menkiausio supratimo, kaip tai daryti“.

A. Navickui kyla abejonių, ar šaukštas medaus išspręs įsisenėjusias švietimo sistemos bėdas, ar minimos pinigų sumos, žadamos skirti reformai, nėra tik tariamos. Nuo 2001 metų uždaryta daugiau kaip tūkstantis mokyklų, atleista per 10 tūkst. mokytojų, tačiau, anot jo, „atsilaisvinusių“ pinigų švietimo sistemoje neliko. Profsąjungos lyderis netiki, kad keičiama mokytojų atlyginimo sistema į mokyklas pritrauks jaunų pedagogų.

Mokytojams žadama sumokėti už viską, net už abiturientų išleistuvių organizavimą. Tačiau A. Navickas abejoja, ar tokia sistema lems daugiau skaidrumo, kai viską spręs ant kadencijų kėdės pasodintas ir nuo steigėjo dar labiau priklausomas mokyklos vadovas. Pasak jo, ŠMM atkakliai neigia siekį atleisti dalį mokytojų, tačiau neslepia, kad vienas reformos tikslų – mokytojų ir mokinių santykį pakeisti iš 1:8 į 1:12. A. Navicko skaičiavimais, ministerija bando apgauti mokytojus skaičiuodama ne savaitines, o metines valandas, mat taip kas savaitę teks dirbti po 2,5 valandos daugiau.

A. Navicko nuomone, švietimo ir mokslo ministrė „panaši į šarlatanę, kuri pasitelkusi įtaigą bando gydyti, nors pati neturi nė menkiausio supratimo, kaip tai daryti“. Tad jis nenustebtų, kad po tokio gydymo švietimo sistemą ištiktų klinikinė mirtis.

Profsąjungos lyderis sako, kad dabar nutiko tai, apie ką jie įspėjo pernai atsisakydami pasirašyti kolektyvinę sutartį. „Nors sutartis ne ydinga, joje nėra nieko aiškaus. Iš esmės pritariame etatiniam apmokėjimui, bet nepritariame detalėms. Sutartį pasirašiusių profsąjungų nariai dabar nori dėtis prie streiko, bet negali, nes to neleidžia galiojanti kolektyvinė sutartis. 2016-ųjų streiką sugriovė tos švietimo profsąjungos, kurios pasirašė susitarimą su valdžia. Pernai pasirašydamos šakos kolektyvinę sutartį, jos vėl užlipo ant to paties grėblio – kai aiškiai nesusitari, kitai šaliai lieka galimybė interpretuoti ir manipuliuoti“, – dėsto jis.

Vadovaujasi susitarimu

Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Arminas Varanauskas tikina, jog ŠMM viską daro pagal pernai po ilgų derybų su šešiomis švietimo profsąjungomis pasirašytą švietimo šakos kolektyvinę sutartį. O joje numatyta, kad nuo šių metų rugsėjo 1-osios pradedamas įvesti etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. Tai planuojama padaryti dviem etapais.

Pasak A. Varanausko, etatinis apmokėjimas sudarys prielaidas 20 proc. padidėti vidutiniam mokytojų atlyginimui. „Naujas modelis leis atlyginti mokytojams už visus darbus, ne tik už pamokas ir su jomis susijusią veiklą. Iki šiol mokytojų atlyginimas priklausė nuo pamokų skaičiaus. Tai keldavo daug įtampos. Be to, dalį darbų mokytojai atlikdavo tiesiog nemokamai“, – aiškina jis. Vyriausybė iki 2020 metų papildomai mokytojų algoms skirs 95 mln. eurų. Jau nuo šio rugsėjo keturiems šių metų mėnesiams papildomai mokytojų atlyginimams skiriama daugiau kaip 17 mln. eurų.

Audrius Jurgelevičius: „Patys mokytojai daug metų kovojo dėl etatinio apmokėjimo ir papildomų pinigų.“ / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Audrius Jurgelevičius: „Patys mokytojai daug metų kovojo dėl etatinio apmokėjimo ir papildomų pinigų.“ / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas A. Jurgelevičius „Lietuvos žinioms“ teigia, kad ji neprisideda prie streiko, nes yra pasirašiusi kolektyvinę sutartį, kurioje suderinti etatinio apmokėjimo principai. „Patys mokytojai daug metų kovojo dėl etatinio apmokėjimo ir papildomų pinigų. Raginimą atidėti naujos tvarkos įgyvendinimą vertiname kaip nenorą keisti ydingą apmokėjimo sistemą ir galimą atsisakymą nuo žadamų skirti beveik 100 mln. eurų“, – sako jis.

A. Jurgelevičių stebina kolegos argumentai, nes reikalaujama to, dėl ko jau yra sutarta, pavyzdžiui, dėl kontaktinių ir nekontaktinių valandų pusiausvyros. Jam sunkiai suvokiami ir A. Navicko nuogąstavimai, neva bus apribotos aukštos kvalifikacijos mokytojų galimybės vesti pamokas, o patyrusius mokytojus pakeis jauni. „Tokie argumentai – tik pramanas ar situacijos nesuvokimas“, – vertina A. Jurgelevičius. Jis primena, kad įspėjamąjį streiką inicijavusi profsąjunga pati dalyvavo naują apmokėjimo tvarką rengusių darbo grupių veikloje.

Profsąjungos nėra vieningos

A. Jurgelevičių stebina kolegos argumentai, nes reikalaujama to, dėl ko jau yra sutarta, pavyzdžiui, dėl kontaktinių ir nekontaktinių valandų pusiausvyros.

„Kai visi elgiasi vienaip, A. Navicko vadovaujama profsąjunga – kitaip“, – dėsto A. Jurgelevičius. Pernai LŠDPS vienintelė nepasirašė šakos kolektyvinės sutarties, 2016 metais nepritarė baigti streiką, o 2008-aisiais ėmėsi streiko, kai kitos profsąjungos pasiekė susitarimą su ŠMM.

Žinoma, keista, kad švietimo sektoriuje yra net šešios profsąjungos. Konfederacijai priklauso dvi – A. Jurgelevičiaus vadovaujama Lietuvos švietimo profesinė sąjunga, vienijanti 8,5 tūkst. narių, ir Eugenijaus Jesino vadovaujama Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (7 tūkst. narių). Šiandien įspėjamąjį streiką paskelbusi LŠDPS turi 3 tūkst. narių. Dar dvi profsąjungos, anot vieno politiko, telpa į vieną taksi automobilį – tai „Solidarumas“ ir „Sandrauga“. Taip pat veikia Aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas.

A. Jurgelevičius juokauja, kad tarp mokytojų profsąjungų populiariausia tema – vienybė, tačiau susivienyti joms nesiseka. Anot A. Jurgelevičiaus, gera žinia ta, kad anksčiau profsąjungų susiskaldymas buvo itin akivaizdus, o dabar visos, išskyrus vieną, kalba apie tą patį, veikia drauge, skiriasi nebent jų retorika ar detalės.

A. Navickas tikina, kad vienytis nenori tos profsąjungos, kurios, jo nuomone, atstovauja ne mokytojams, o valdžiai.

Valdžia suprato tik streikų kalbą

Šiemet JAV sukrėtė lig tol nebūto masto mokytojų protestai. Pernai jie nuvilnijo Serbijoje, Makedonijoje, Nyderlanduose, prieš porą metų – Latvijoje, Italijoje, Brazilijoje, dar anksčiau streikavo Italijos, Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių mokytojai.

„Visos valdžios suprato tik tokią veikimo formą. Kiti argumentai jų nelabai jaudino. Ilguoju laikotarpiu streikų ir protestų reikalavimai yra įgyvendinami“, – konstatuoja A. Jurgelevičius. Pasak jo, dabartinė valdžia kol kas žodžio laikosi. „Ne Algirdo Butkevičiaus ir jo Vyriausybės švietimo ir mokslo viceministro Rimanto Vaitkaus laikai, kai sakydavo: rinkimai baigėsi, tad darysime, ką norime“, – lygina A. Jurgelevičius.

Lūžiu jis vadina pernai pasirašytą kolektyvinę sutartį, dėl kurios švietimo profsąjungos kovojo devynerius metus. Joje raštu užfiksuoti susitarimai, ji turi teisės akto statusą. „Gal pasiekėme ne viską, ko norėjome, bet dabar didžiausias rūpestis – kad ji būtų vykdoma ir kad ją pagerintume. Pavyzdžiui, kovojame, kad būtų suvienodintos pedagogų, kuriems keliami tie patys kvalifikaciniai reikalavimai, algos. Dabar darželių auklėtojų atlyginimai yra trečdaliu mažesni nei mokytojų, nors kvalifikacijos reikalavimai tokie patys. Protestus rengsime, jei nepavyks susitarti. Vakaruose, ypač Skandinavijoje, visi švietimo klausimai sprendžiami susitarimais“, – sako A. Jurgelevičius. Tiesa, mokytojai streikuoja ir kitose šalyse. Šiemet JAV sukrėtė lig tol nebūto masto mokytojų protestai. Pernai jie nuvilnijo Serbijoje, Makedonijoje, Nyderlanduose, prieš porą metų – Latvijoje, Italijoje, Brazilijoje, dar anksčiau streikavo Italijos, Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių mokytojai.

Andrius Navickas: "Ar šaukštas medaus išspręs įsisenėjusias švietimo sistemos bėdas?"/Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos
Andrius Navickas: "Ar šaukštas medaus išspręs įsisenėjusias švietimo sistemos bėdas?"/Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Pagrindiniai streikuojančių Lietuvos mokytojų reikalavimai visuomet buvo susiję su algomis, bent iš dalies pavyko pasiekti rezultatų. Tačiau mūsų šalies pedagogų vidutinis atlyginimas vis dar yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje.

Nors profsąjungų atstovai neigia, kad protestų kalendorius derinamas prie politinių ciklų, du didžiausi mokytojų streikai vyko būtent Seimo rinkimų metais. Didžiausiame po nepriklausomybės atkūrimo pedagogų streike 2016-ųjų vasario 22-kovo 3 dienomis dalyvavo net trečdalis švietimo įstaigų. Vyriausybė, ŠMM iki paskutinės dienos tikėjosi, kad streiko pavyks išvengti, žadėjo iš dalies tenkinti reikalavimus, tačiau profsąjungos neatlyžo. Vyriausybė rado papildomų milijonų pedagogų darbo užmokesčiui jau nuo artimiausio rugsėjo.

Mokytojai streikavo ir 2008 metais. Konfrontacija buvo didelė. Tuometis premjeras Gediminas Kirkilas net įžeidžiai pareiškė, kad kai kuriems iš streikuojančiųjų sveika ir pabadauti. Kiti politikai pedagogams siūlė emigruoti, jei nepatinka mokytojo darbas. Vis dėlto, pripažįsta A. Jurgelevičius, tuomet jau prieš pat streiką profsąjungoms pavyko pasiekti susitarimą su valdžia dėl ilgalaikės mokytojų atlyginimo kėlimo programos. Tačiau pasirašius susitarimą po trijų dienų dalis profsąjungų vis tiek pradėjo streiką, o jo organizatoriai gyrėsi, kad būtent dėl jo padidėjo mokytojų atlyginimai.

Kelias savivaldybes streikai sudrebino ir 2000 metais – mokytojai protestavo, nes jiems buvo nemokami atlyginimai. Pirmieji mokytojų streikai nuvilnijo praėjus porai metų po nepriklausomybės atkūrimo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"