Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŠVIETIMAS

Korektiškumo maldelės prie kiekvieno teksto

 
2018 02 23 10:10
LŽ montažas

Pabalinti indų veidus, neatkreipti dėmesio į neįgaliuosius arba nepilnas šeimas, „Giesmę apie Gediminą“ galima mokyti tik aiškinant, kodėl joje minimi vyrai, o ne moterys, ir t. t., ir pan. Gal bus uždraustas net Kristijonas Donelaitis, nes „Metuose“ rašo, kaip mušami vaikai.

Mokykliniuose vadovėliuose draudžiama pastebėti tai, ko nepastebėti neįmanoma, o literatūros klasiką, atrodo, teks kupiūruoti, kad neliktų šiandienos politikai ir gyvenimo normoms neatitinkančių faktų. „Baltų lankų“ leidyklos direktorius Saulius Žukas interviu „Lietuvos žinioms“ sako, kad pribrendo būtinybė tai kelti į viešumą ir stabdyti absurdiškus draudimus.

Absurdiška, kad negalima kalbėti apie tokį vaiką. Juo labiau kad po kelerių metų specialiųjų mokyklų turėtų nebelikti.

– Kokie draudimai jus labiausiai nustebino?

– Rengdami pradinukų vadovėlius „Vaivorykštė“ susidūrėme su tokiais keistais draudimais, kad tik kraipyk pečiais. Pavyzdžiui, vadovėliuose yra vienas personažas – neįgalus, vežimėlyje sėdintis vaikas. Siužetuose pasakojama, kad jis – geriausias klasės dailininkas, be to, rankų lenkimo varžybas laimi net prieš porą klasių vyresnį berniuką.

Pasakojama, kad kiti vaikai jam padeda padaryti tai, ką sunku padaryti sėdint neįgaliojo vežimėlyje.

Tačiau vadovėlio vertintojai pareiškė, kad vaiko neįgaliojo vežimėlyje neįgalumo minėti nevalia, nes taip atkreipiame dėmesį į negalią. Taigi ir liko mūsų veikėjas Lukas tik piešinėlyje. Buvo galima suprasti, kad patariama apskritai vengti šios temos.

Absurdiška, kad negalima kalbėti apie tokį vaiką. Juo labiau kad po kelerių metų specialiųjų mokyklų turėtų nebelikti, o neįgalūs vaikai turės integruotis įprastinėse mokyklose. Tad kaip tik reikėtų apie tai su vaikais kalbėti. Klausiau psichologų – jie kraipo galvas, kad siūloma „nepastebėti“ tokių vaikų.

Negalima pastebėti ir žmogaus odos spalvos. Taip pat pradinukų vadovėlyje buvo siužetas apie tai, kad vienos mergaitės pusbroliai, gyvenantys Londone, atsiuntė savo nuotrauką. Pusbroliai turi indų kraujo, tad dailininkė juos nupiešė truputį bronziniais veideliais. Tačiau ekspertai liepė juos... pabalinti, nes negalima pastebėti odos spalvos. Ir mes balinome veidus.

Gal kas nors įsivaizduoja, kad vaikai nepastebi kitokios odos spalvos? Tačiau liepta vengti ir tokių temų, neva tai nekorektiška. Užsienio ekspertai varto mūsų vadovėlius ir stebisi, kad pas mus visi veikėjai – tik baltaodžiai, vos vienoje kitoje nuotraukoje – ir juodaodžiai.

Saulius Žukas: "Daug literatūros tuoj gali būti išmesta iš vadovėlių, nes visur gali įžvelgti stereotipus, agresiją ar patyčias."Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Saulius Žukas: "Daug literatūros tuoj gali būti išmesta iš vadovėlių, nes visur gali įžvelgti stereotipus, agresiją ar patyčias."Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Klasikus tenka redaguoti

– Nors ir absurdiška, bet naujai kuriamus siužetus dar galima pakeisti kitais. Tačiau negi redaguosite klasikus, kurių kūryboje kalbama apie vaikų mušimą, juokiamasi iš tinginių, minimas ir alkoholis?

– Atsiprašau, bet jau redaguojame. Pavyzdžiui, prisiminimuose apie tarpukario Lietuvos mokyklą iškarpėme vietas, susijusias su, kaip šiandien pasakytume, tautinės nesantaikos kurstymu, ir nurodėme, pagal patogią cenzūravimo formulę, kad tai „parengta pagal...“

Pusbroliai turi indų kraujo, tad dailininkė juos nupiešė truputį bronziniais veideliais. Tačiau ekspertai liepė juos... pabalinti, nes negalima pastebėti odos spalvos.

Taip, galima sakyti, daug literatūros tuoj gali būti išmesta iš vadovėlių, nes visur gali įžvelgti stereotipus, agresiją ar patyčias. Pavyzdžiui, literatūros vadovėliuose penktai klasei kalbame apie juokų pasakas. Ekspertai liepė pašalinti žodį „šaipėsi“, tokio žodžio apskritai negali būti, nes siejasi su patyčiomis, su kuriomis dabar aktyviai kovojama.

Pritariu šiai kovai, bet noriu apginti minėtą žodį – juk tai satyrinės raiškos forma. Ką daro Žemaitė – juokiasi iš Vingių Jono? Kažin, ji šaiposi iš jo tingumo, kitų nepriimtinų savybių. Neišsiversi be žodžio „šaipytis“, nebent nekalbėtum apie tai. Aštuntoje klasėje kalbame apie juoką, komiškumo atmainas, ir čia yra atskiras skyrelis, kuriame aiškinama, kur riba tarp juoko ir patyčių – kad gali pajuokauti, bet nevalia tyčiotis.

Kovojant su patyčiomis, reikia apie jas kalbėti. Kai tiek draudžiama, nori nenori ima veikti autocenzūra, o tai tikrai nėra gerai, nepadeda spręsti problemų.

K. Donelaičio „Pavasario linksmybėse“ pasakojama: „Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna, kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą męža.“

Korektiškumo reikalavimai priveda prie anekdotų. K. Donelaičio „Pavasario linksmybėse“ pasakojama: „Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna, kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą męža.“ Šalia to ekspertai reikalavo surašyti visą tiradą, kad tai – smurtas prieš vaikus.

Jei to nepadarysime, ekspertų manymu, tai reikš, kad smurtas normalizuojamas, jam pritariama.

Taip pat reikalaujama pateikti klausimus apie suaugusiųjų smurtavimą prieš vaikus, nurodyti, kur reikia kreiptis, jei prieš vaiką smurtaujama.

Bet juk K. Donelaitis rašo apie ponų ir būrų vaikus, „męžančius į patalus“, norėdamas pasakyti, kad jie tokiu būdu yra lygūs. Tačiau dabar viską reikia kišti į rėmus ir rašyti standartines, nieko bendra su tema ar net disciplina nesusijusias tiradas, kitaip sakant, negali žengti žingsnio be neva korektiškumą garantuojančių frazių.

Pradinukų vadovėlyje buvo siužetas, kad mergaitei jos pusbroliai, gyvenantys Londone, atsiuntė savo nuotrauką. Jie turi indų kraujo, tad dailininkė juos nupiešė bronziniais veideliais. Tačiau ekspertai liepė juos ... pabalinti, nes negalima pastebėti odos spalvos.
Pradinukų vadovėlyje buvo siužetas, kad mergaitei jos pusbroliai, gyvenantys Londone, atsiuntė savo nuotrauką. Jie turi indų kraujo, tad dailininkė juos nupiešė bronziniais veideliais. Tačiau ekspertai liepė juos ... pabalinti, nes negalima pastebėti odos spalvos.

Arba australų rašytojo Alano Marshallo „Aš moku šokinėti per balas“ rašoma apie neįgalų vaiką, kuris kaunasi dėl savo statuso mokykloje ir, tėvo pamokytas, lazdomis daužosi su kitu berniuku bei laimi. Ekspertai sako – blogai, nes šiandien konfliktus reikia kitaip spręsti. Bet mes vadovėlyje ir buvome parašę, kad reikia pasvarstyti, ar gerai aiškintis tokiais būdais. Visur reikia pridėti „maldelę“, kad elgiamasi neteisingai. Ją copy paste gali imti ir dėti visur. Bet taip, manau, tik diskredituojama tema.

Arba kalbame apie anksčiau mokykloje veikusius mokymo metodus – rykštę. Pirmame iliustruotame lietuviškame Kajetono Nezabitauskio elementoriuje yra šiek tiek ironiška „Odė rykštei“. Komentare kritikavome tokius mokymo metodus. Tačiau ekspertai pasakė, kad tai – agresija prieš vaikus, ir to negalima dėti į vadovėlį. Jei to neįmanoma įdėti į vadovėlį net su komentaru, vadinasi, negali pasakoti, kaip anksčiau atrodė mokykla.

Užsiimame savicenzūra ir net nededame kai kurių klasikos kūrinių, jei juose rašoma apie smurtą. Bet kaip tada vaikams papasakoti apie Aną Frank, Romą Kalantą?

Bet juk K. Donelaitis rašo apie ponų ir būrų vaikus, „męžančius į patalus“, norėdamas pasakyti, kad jie tokiu būdu yra lygūs.

Tokiu atveju pasakos turėtų būti draudžiamos, nes ten pasitaiko ohoho kokio smurto.

– Iš istorijos vadovėlio ekspertai liepė išimti kai kurias iliustracijas neva kaip „perteklines“, kuriose pavaizduoti viduramžių žiaurumai, nors tuo tikrai nesimėgavome. Kalbėta apie inkviziciją, viduramžių bausmes raganoms. Tai įdomu jau vien dėl to, kad supranti, iš kur tie žiaurumai atsirado mūsų ir viso pasaulio pasakose. Pavyzdžiui, kai grįžęs iš karo brolelis Sigutę skriaudusios raganos vieną ranką ir koją prilipdo prie vieno arklio, kitą – prie kito ir arklius paleidžia.

Tokių žiaurumų mūsų pasakose yra. Bet juk su vaikais aptari jų kontekstą! Apskritai pasaka apie Sigutę žiauri, o literatūrinė Marcelijaus Martinaičio tos pasakos versija „Pelenų antelė“ (šis tekstas yra pradinukų programoje) nėra koks nors palengvintas jos variantas: ir Sigutę sudegina, ir raganą žiauriu būdu baudžia.

Užsiimame savicenzūra ir net nededame kai kurių klasikos kūrinių, jei juose rašoma apie smurtą. Bet kaip tada vaikams papasakoti apie Aną Frank, Romą Kalantą?

Iš istorijos vadovėlio ekspertai liepė išimti šiurpę – šiuolaikinio vaikų tautosakos žanro apie baisybes pavyzdį. Istorijos vadovėlio autorius į šį folklorą žvelgia iš senosios lietuvių pagonių religijos perspektyvos. Kas kadaise buvo šventa, virto vaikų žaidimais, pagąsdinimais, draudimais.

Tačiau pasakojimai apie šiurpes vertintojams netiko iš principo, nors šiurpių žanro pagrindas yra tai „kad kuo daugiau gąsdini, tuo didesnis juokas pasakojimo pabaigoje, kai istorija „išrišama“.

– Tačiau istorija, kaip turgaus prekeivė supyko ant mergaitės, mėlynai nusidažiusios nagus, o paskui jos mama rado nagučius mėsoje, pirktoje pas tą turgaus prekeivę, tikrai šiurpi.

– Prie bet kokio aštresnio siužeto vadovėliuose pridedamas komentaras, mokome tai skaityti ir vertinti. Beje, psichologė recenzijoje dėl šiurpės apie nagučius pripažįsta, kad vaikai mėgsta siaubo istorijas, bet jai užkliuvo ne pats siužetas, o du stereotipai. Mergaitė, apie kurią pasakojama, auga nepilnoje šeimoje – tik su mama. Antra, žiauriai elgiamasi su neįprastai atrodančiu ar besielgiančiu žmogumi, tad neva kyla pavojus, kad gali būti užkabinta vaiko trauminė patirtis. Tačiau stereotipus reikėtų išviešinti, apie juos kalbėti, o ne apsimesti, kad jų nėra.

Beje, psichologė recenzijoje dėl šiurpės apie nagučius pripažįsta, kad vaikai mėgsta siaubo istorijas, bet jai užkliuvo ne pats siužetas, o du stereotipai.

Korektiškumo maldelės prie kiekvieno teksto

– Gal ekspertai kritikuoja ne patį kitos odos spalvos ar nepilnos šeimos paminėjimą, bet netinkamus komentarus?

– Visuomet pateikiame tam tikrą kontekstą, užduotis ir klausimus, kuriais išryškinami vertybiniai momentai. Žinoma, gal galima rasti dar korektiškesnių paaiškinimų, tartis dėl formuluočių. Bet tai neturėtų reikšti, kad iš principo apie tai negalima kalbėti.

– Kokie dar „stereotipai“ draudžiami vadovėliuose?

Vertintojai prikibo ir prie Balio Sruogos „Giesmės apie Gediminą“, kad joje rašoma, jog vien vyrai kažką nuveikė istorijoje.

– Istorijos vadovėlyje palyginome, kaip skirtingai vilkėjo įvairių epochų žmonės, kaip skiriasi senoji skudurinė Onutė ir šiandieninė Barbė. Buvome apkaltinti, kad skatiname stereotipus. Tačiau toks ir buvo tikslas – palyginti stereotipus, kokia seniau buvo skudurinė Onutė ir šiandien yra plastikinė Barbė, paaiškinti, kad tai – stereotipiniai modeliai.

Vertintojai prikibo ir prie Balio Sruogos „Giesmės apie Gediminą“, kad joje rašoma, jog vien vyrai kažką nuveikė istorijoje. Reikalauta kelti klausimus, kodėl statant Vilnių nekalbama apie moteris, duoti užduotis, kurios leistų mokiniams susipažinti su moterimis – istorinėmis herojėmis ir ugdyti supratimą, jog „herojiškumas neturi lyties, tik istorinės aplinkybės nebuvo palankios, kad moterys pademonstruotų savo lyderystę ir galią“. Cirkas, ne kitaip, bet kokį tekstą apkabinėti tokiomis tarsi korektiškumo frazėmis.

Kartais imi galvoti, gal yra kokie slaptieji aplinkraščiai, verčiantys ekspertus taip vertinti vadovėlius, ar iš didelio rašto išeita iš krašto, ar iš tikrųjų tokios didelės baimės akys? Man atrodo, pribrendo rimtas pokalbis, jau reikia apsitvarkyti mūsų kieme, diskutuoti, ar tokia masė draudimų yra pagrįsta.

Mes konsultuojamės su Vaikų ir jaunimo psichologų asociacija. Siūlome bendrame leidėjų ir Ugdymo plėtotės centro (UPC) seminare pristatyti ginčytinus pavyzdžius kompetentingiems vaiko raidos psichologams ir susitarti dėl kai kurių principų.

Pasak pradinukų vadovėlio vertintojų, vaiko neįgaliojo vežimėlyje neįgalumo minėti nevalia, nes taip atkreipiame dėmesį į negalią, tad jis liko tik piešinėlyje.
Pasak pradinukų vadovėlio vertintojų, vaiko neįgaliojo vežimėlyje neįgalumo minėti nevalia, nes taip atkreipiame dėmesį į negalią, tad jis liko tik piešinėlyje.

Slepiamasi nuo gyvenimo realybės

– Kas tie ekspertai?

– Ekspertus parinkti – UPC kompetencija. Kartais bandome ginčyti jų nurodymus. Pavyzdžiui, Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų istorijos vadovėlio atveju recenziją skundėme. Paaiškėjo, kad ekspertė dirbo kitai vadovėlius leidžiančiai leidyklai. Tada paskyrė naują ekspertą. Šiam kilo noras nurėžti dar kitus dalykus. Pamačiau, kad Bumblauskų vadovėlyje neliko Bumblauskų, ir nutarėme jį išleisti be ekspertų reikalavimų, bet ne kaip vadovėlį, o kaip mokymo priemonę.

– Kas būna, jei neatsižvelgiate į ekspertų išvadas?

– Kaip ir Bumblauskų „Istorijos“ atveju, toks vadovėlis neįtraukiamas į Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių duomenų bazę, iš kurios mokyklos renkasi vadovėlius.

– Kodėl, jūsų manymu, taip skiriasi UPC ir vadovėlių autorių bei leidėjų nuomonės?

– Man atrodo, todėl, kad mes, diegdami pasaulines švietimo tendencijas, atsižvelgdami į vaikų pokyčius, norime būti žingsniu priekyje. Tai kelia problemų ir vertinant mūsų vadovėlius. Pavyzdžiui, Bumblauskų istorijos vadovėlio atveju nelaukėme naujos programos, kurios, beje, lig šiol taip ir nėra. Arba niekas neprašė rengti integruoto kelių dalykų „Vaivorykštės“ vadovėlio, nors jau prieš dešimt metų Švietimo ministerijos dokumentuose kviečiama mokyti integruotai.

Arba mums priekaištaujama, kad literatūros vadovėliuose šalia programinių tekstų esame pridėję papildomų. Tačiau argumentuojame, kad programiniai tekstai apžvelgia kokį nors vieną temos aspektą, o mūsų tikslas, kad tema būtų išnagrinėta iš įvairių pusių ir vaikai galėtų lyginti aptariamos temos variantus, taigi išsamiau suvokti tą temą. Pavyzdžiui, Jameso Matthew Barrie Piteris Penas nenori suaugti – nori visą laiką likti vaikas. Šalia duodame kitą tekstą, kuriame pasakojama, kad dėl nemirtingumo gyvenimas netenka prasmės. Kai sugretiname du požiūrius į laiko stabdymą, tai galima įvertinti iš įvairių pozicijų. Mūsų vadovėlių 5–10 klasėms principas ir yra kiek įmanoma įvairiapusiškiau pažvelgti į svarstomą dalyką ir taip provokuoti moksleivio kritinį mąstymą, mokyti argumentuoti. O kai užduotyje – keli sprendimo variantai, vadinasi, reikia atidžiau skaityti.

Saulius Žukas: „Kai tiek draudžiama, nori nenori ima veikti autocenzūra, o tai tikrai nėra gerai, nepadeda spręsti problemų.“

– Jau buvo skelbta, kad pradinukų vadovėliuose liepta skaičiuoti, kiek knygų galima nusipirkti už kiek rūkalų pakelių, ar „Giesmė apie Gediminą“ tapo netinkama moksleiviams dėl alkoholio paminėjimo. Ar toks draudimų vadovėliuose paūmėjimas prasidėjo jau dirbant šios kadencijos valdžiai?

– Tai – sena problema. Bet keičiasi vadovėlių vertinimo, jų įsigijimo tvarka, o kartu atsiranda įvairių naujų draudimų dėl lyčių lygybės, rasės, kitų dalykų. Galbūt simptomiška, kad šiandieninis gyvenimas vis siūlo naujų temų, šiuolaikinė pedagogika kviečia bet kurį klausimą probleminti, o čia – draudimai. Jie rodo mūsų baimes ir nepasitikėjimą vaikais, su kuriais šnekame.

O dėl alkoholio, tai, Ericho Marios Remarque'o „Trijų draugų“ herojai visą laiką rūko, geria ir girtoki važinėja automobiliu. Tad ar jį uždrausime skaityti? Galime viską uždrausti, Bibliją – taip pat.

Tie draudimai arba vadinamosios korektiškumo maldelės – ant pajuokos ribos. Apie gyvenimą reikia atvirai ir viešai kalbėti. Tačiau siūlomas metodas – kišti kaip stručiams galvas į smėlį, lyg vaikai nematytų, kas vyksta realybėje – nematytų kitokios spalvos odos žmonių, neįgaliųjų ar nepilnų šeimų, apie tai nekalbėtų.

Turiu vilties, kad į edukacijos procesą aktyviau įsitraukus Vilniaus ir kitiems universitetams, jų psichologams ir sociologams, kurie lig šiol aktyviai nedalyvavo kuriant vadovėlius, mokymo programas, atsiras platesnis požiūris. Reikia naujų pajėgų, autoritetų. Dabartinių draudimų aibė tereiškia intelektinį ribotumą. Gyvenimas kelia naujų klausimų, o mes stengiamės jų išvengti, bet ne juos spręsti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"