Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŠVIETIMAS

Kodėl Suomijoje vaikai nori eiti į mokyklą, o Lietuvoje – ne?

 
2018 07 26 14:40
pixabay.com nuotrauka

„Matau, kad mokinių ir mokytojų konfliktai dažniausiai kyla dėl to, jog mokytojai labai nori išlaikyti savo galią bausdami vaikus. O vaikai natūraliai nenori paklusti, ir šiuo atveju vaikai yra teisūs“, – LŽ teigė Suomijoje švietimo sferoje dirbanti ugdytoja Eglė Bogvilaitė-Aronen.

Tinklaraščio „Suomiškas ugdymas„ autorė į Suomiją išvyko 2004 metais, būdama studente, ir nesitikėjo, kad ten ir pasiliks. Toks pat netikėtas buvo posūkis į švietimo sferą. Šiandien moteris savo Suomijoje įgytą patirtį tekstais stengiasi perduoti švietėjams Lietuvoje.

Vaikų darželyje Suomijoje lyjant lietui auklėtoja galvoja ne apie tai, kad bus daug darbo aprengiant ir nurengiant vaikus, o apie tai, kad grynas oras ir susikaupusios energijos išliejimas lauke yra vaikui naudingesnis, nei buvimas viduje.

– Kaip jūs atsidūrėte Suomijoje?

– Į Suomiją atvykau studijuoti politikos mokslų pagal „Erasmus“ mainų programą. Nors studijos tęsėsi tik vieną semestrą, aš iš Suomijos nebeišvykau. Lietuvišką universitetą pabaigiau jau kaip ir gyvendama Suomijoje. Buvo išties nelengva, nes buvau turbūt vienintelė tokia nelankanti paskaitų, pasirodanti kartą per mėnesį ar rečiau. Ir tai truko pusantrų metų.

Tais laikais paskaitų nelankymas buvo baisiausias akademinis nusikaltimas, už kurį dažniausiai grėsė skolos. Man pasisekė, nes mokslus baigiau neturėdama nei vienos skolos. Mane labai slėgė neadekvatus studentų vertinimas ne pagal jų tikrąsias žinias, vargino sunki prieiga prie technologijų (kompiuterių ir interneto nebuvimas tuo metu buvo dažnas reiškinys), mokslinės literatūros stoka, atgyvenę dėstymo metodai. Tai apibūdinčiau kaip akademinio deguonies trūkumą. Negalėjau plaukti pasroviui tokioje sistemoje, todėl ir nebemačiau prasmės grįžti į Lietuvą.

– Kaip nutiko, kad pradėjote dirbti ugdomąjį darbą?

– Atvykusi į Suomiją pradėjau lankyti kalbos kursus. Pramokus kalbos Suomijoje toliau tobulinamasi praktikantų statusu įvairiose vietose. Visai netikėtai man buvo pasiūlyta mokytojos asistentės praktikos vieta. Nors niekada nebuvau dirbusi su vaikais pasiūlymą priėmiau. Būtent šis žingsnis apvertė visą mano gyvenimą ir ateities planus aukštyn kojomis. Iš arti pamačiusi, kaip smagu dirbti su vaikais, norėjau šį darbą tęsti. Pradžioje įsidarbinau neformalaus ugdymo vadove prailgintoje grupėje (darbas mokykloje su pirmokais ir antrokais po pamokų), vėliau perėjau dirbti į vaikų darželį.

– Ar kada nors prieš tai galvojote apie darbą su vaikais?

– Dabar pagalvojusi prisimenu, kad vaikystėje įsivaizdavau save dirbančią su vaikais. Tačiau tuo metu, kai baigus mokyklą reikėjo rinktis ką studijuoti, pedagogika nebuvo populiari. Mano mokyklos baigimo pažymiai buvo geri, todėl namiškių paskatinta pasirinkau politikos mokslų studijas.

– Su kokio amžiaus vaikų grupėmis jums teko dirbti Suomijoje?

– Teko dirbti darželyje nuo pačių mažiausių bei mokykloje su pirmokais ir antrokais.

– Su kokiais didžiausiais darbo iššūkiais susidūrėte?

– Dirbdama komandoje mokiausi iš savo kolegų. Pats pirmas dalykas, kurį supratau, buvo tai, kad suomiukai nėra skatinami varžytis tarpusavyje. Neformalaus ugdymo metu organizuodavome vaikams ir sporto užsiėmimus. Mano patirtis iš Lietuvos buvo tik įvairios estafetės, per kurias yra rungtyniaujama, kuris geresnis, greitesnis ir panašiai. Iš kolegų išgirdau, kad varžymasis nėra geras ugdymo metodas. Ugdyti vaikus geriausia yra per kitokio pobūdžio žaidimus. Pirmasis iššūkis man ir buvo išmokti žaidimų, kuriuose vaikai nejaustų spaudimo rungtyniauti.

– Kaip kilo mintis perduoti savo patirtį Suomijos švietimo sistemoje lietuviams?

Nenorėjau likti ten, kur klestėjo akademinis nesąžiningumas, niekinantis dėstytojų požiūris į studentus, netgi viešos patyčios paskaitų metu, kur mokomasi tik dėl diplomo (popieriaus), o ne dėl profesinės ar akademinės ateities.

– Atvykusi į Suomiją pamačiau, kokios puikios sąlygos čia sudarytos studentams. Ir su didele viltimi svajojau, kad vieną dieną ir Lietuvos studentai turės panašias sąlygas. Man labai norėjosi perduoti tas žinias, tą informaciją, norėjosi perkelti suomiškas bibliotekas į Lietuvą. Tokios buvo mano, jaunos ir maištingos dvidešimtmetės, mintys. Nenorėjau likti ten, kur klestėjo akademinis nesąžiningumas, niekinantis dėstytojų požiūris į studentus, netgi viešos patyčios paskaitų metu, kur mokomasi tik dėl diplomo (popieriaus), o ne dėl profesinės ar akademinės ateities.

Išvykusi iš Lietuvos niekada jos nepamiršau ir niekada nemenkinau. Priešingai – mano tikslas visada buvo noras pasidalinti suomiška patirtimi tam, kad Ir Lietuvoje kažką galima būtų pritaikyti dėl visuomenės gerovės. Nuo atvykimo į Suomiją praėjo 14 metų, o tas noras manyje vis dar rusena.

Prieš trejus metus pradėjau rašyti tinklaraštį apie suomišką ugdymą. Per jį Lietuvą pasiekė labai daug informacijos apie taip vertinamą Suomijos švietimo sistemą. Besidomėdama švietimu pastebėjau, kad prieš 30 metų Suomijoje vyravo gana panašios visuomenės švietimo ir ugdymo problemos, kokias šiandien galima regėti Lietuvoje. Suomiai susitvarkė. Optimistiškai tikiu, kad susitvarkys ir Lietuva, nors matau, kad šiandieninė valdžia krypsta į priešingą pusę. Nors idėjos, skambūs lozungai ir yra įvynioti į gražų popierėlį, tačiau jo turinys – lyg druska į sausą žemę. O taip norėtųsi kažko pozityvaus, kažko gero, teikiančio vilties ir svarbiausia – motyvuojančio dirbti toliau. Deja, visuomenės nepasitenkinimas tik didėja, o tai suprantama ir labai liūdina.

Eglė Bogvilaitė - Aronen / Asmeninio albumo nuotrauka
Eglė Bogvilaitė - Aronen / Asmeninio albumo nuotrauka

– Kaip galite pakomentuoti Lietuvos švietimo sistemą, galėdama ją vertinti per atstunmą?

– Sekdama švietimo reikalus Lietuvoje matau, kad joje nevyksta jokie visuomenę galintys pradžiuginti pokyčiai. Mokytojų atlyginimų didinimas sukėlė didžiulę pasipiktinimo ir nusivylimo bangą, mokslo metų pailginimas suteikė daug streso ir piktų emocijų.

Daug klaustukų ir neaiškumo dėl bendros akademinės Lietuvos ateities kelia ir aukštųjų mokyklų pertvarka. Tačiau labai svarbus yra ir gan į šešėlį nustumtas ankstyvasis ugdymas, kuris ir yra kertinis tolimesnės vaiko raidos akmuo. Lietuvoje jis daugiau nei apgailėtinos būsenos. Norint užtikrinti vaikų fizinį ir emocinį saugumą ankstyvojo ugdymo įstaigose yra būtina didinti ugdytojų skaičių grupėje. Dabartinis Lietuvoje veikiantis modelis neatitinka vaikų poreikių ir šiuolaikinių mokslo tendencijų.

– Kokios, jūsų nuomone, yra didžiausios Lietuvos mokyklų problemos ir ko galima pasimokyti iš Suomijos?

– Lietuvos mokyklose didžiausia problema yra nenuoseklumas ir bendro sutarimo nebuvimas, kai nei mokytojai, nei vadovai iki galo nežino, kas ir kaip turi būti, kas vaikui yra geriausia. Labai trūksta šiuolaikinių pedagoginių žinių, arba toms žinioms yra neleidžiama pasklisti.

Iš Suomijos galima pasimokyti stipraus visuomenės noro gauti ir suteikti kokybę, jausti atsakomybę už savo darbus ir sprendimus bei suprasti tų darbų ir sprendimų tolimesnę ateities seką.

– Prieš 10 metų Suomijos Sveikatos gerovės instituto daryto tyrimo metu paaiškėjo, kad net 60 procentų vaikų mano, jog mokytojai nesidomi jais, jų gyvenimu. Dabar atlikus analogišką tyrimą paaiškėjo, kad taip manančių vaikų skaičius sumažėjo dvigubai – siekia vos 30 procentų. Kokia to priežastis? Juk kažkas švietimo sistemoje turėjo smarkiai pasikeisti, kad vaikų mąstyme įvyktų toks lūžis.

– Suomijoje esminis vaikų ugdymo faktorius yra vaiko gerovė. Yra toks terminas „nauda vaikui“ (suomiškai lapsen etu) , kuris yra svarbiausias kriterijus ieškant problemų sprendimų, renkantis ugdymo metodus, planuojant veiklą. Mokytojas ar ugdytojas stengiasi kuo geriau pažinti vaiką, jo poreikius tam, kad šiuos įvertintų ir jį nukreiptų būtent vaikui naudinga linkme.

Vaikų darželyje Suomijoje lyjant lietui auklėtoja galvoja ne apie tai, kad bus daug darbo aprengiant ir nurengiant vaikus, o apie tai, kad grynas oras ir susikaupusios energijos išliejimas lauke yra vaikui naudingesnis, nei buvimas viduje. Arba mokykloje mokytojas jaučia atsakomybę, kad jo mokinys pats atrastų ir pažintų savo talentus, kuriuos panaudos ateities profesijos pasirinkime, o ne tuščiai bandytų pritraukti iki kažkokių standartų. Vaikų mokymas ir ugdymas per „naudos vaikui“ prizmę sukelia daug pozityvių emocijų tiek vaikui, tiek mokytojui. Todėl Suomijoje ir mokytojai ir mokiniai noriai eina į mokyklą.

Optimistiškai tikiu, kad susitvarkys ir Lietuva, nors matau, kad šiandieninė valdžia krypsta į priešingą pusę.

– To paties instituto duomenimis, 70 procentų vaikų nori eiti į mokyklą. Lietuvoje šis skaičius neabejotinai būtų mažesnis. Kokios, jūsų nuomone, yra to priežastys?

– Suomijoje visose mokyklose yra dirbama vienodai, atsižvelgiant į vaiko individualius poreikius, sugebėjimus ir gerovę. Visi mokytojai yra paruošti pagal naujausius ir geriausius mokslo pasiekimus, taiko pažangiausius, į pozityvų ugdymą orientuotus metodus. Vaikų problemomis domimasi, nuoširdžiai stengiamasi jiems padėti. Vaikai tą jaučia, todėl ir į mokyklą eina noriai.

Lietuvoje tiek ugdymo metodai, tiek požiūris į vaiką ar jo poreikius yra labai nenuoseklūs, jaunosios ir vyresnės kartų pedagogai dažnai nesutaria tarpusavyje, be to, daugelis Lietuvoje galvoja, kad vaikas ar mokinys turi būti paklusnus.

Dažnai girdžiu pasisakant, kad anksčiau mokytojo buvo bijoma ir viskas buvo neva gerai. Tačiau šiandien jau žinoma, kad baime grįstas paklusnumas trukdo vystytis individualiam mąstymui. Girdėdama atgarsius iš Lietuvos ugdymo įstaigų matau, kad mokinių ir mokytojų konfliktai dažniausiai kyla dėl to, jog mokytojai labai nori išlaikyti savo galią bausdami vaikus. O vaikai natūraliai nenori paklusti, ir šiuo atveju vaikai yra teisūs.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"