Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŠVIETIMAS

Istorikas: nieko neprarastume, jei nustotume dėstyti istoriją

 
Vytautas Toleikis./
Vytautas Toleikis./ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Nieko neprarastume, jei mokyklose nustotume dėstyti istoriją, kaip ji dėstoma dabar, LRT RADIJUI sako mokytojas ekspertas Vytautas Toleikis. Anot jo, dabar vaikams nėra ugdoma empatija ir suformuojamas suvokimas, kad istorijos įvykius nulėmė procesai, o ne žmonių pasirinkimas: „Dviejų genocidų teorija kalta, kad lietuviai dalyvavo žydų žudynėse, o ne tai, kad žmogus turėjo moralės problemų ir jo asmeninis pasirinkimas viską nulėmė. Netgi Hitleris yra procesas.“

Profesorius: reikia pripažinti, kad kai kurie nacių nusikaltimus pateisina

Anot Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Šarūno Liekio, viena pamatinių antisemitizmo problemų Lietuvoje yra ta, kad mūsų visuomenė nėra tolerantiška kitoniškumui. Jo teigimu, neigiamas požiūris į kitoniškumą pirmiausia atsispindi interneto portalų komentaruose, todėl ten dažniausiai susiduriama tiek su antisemitizmu, tiek su kitokiomis diskriminacijos formomis.

Kuo visuomenė būna mažiau tolerantiška kitoniškumui, tuo labiau tai pamatome tuose antisemitiniuose stereotipuose.

„Žmonės kitoniškumą dažniausiai supranta pagal tai, kaip jie istoriškai žino kitoniškumą. Tai visų pirma labiausiai besiskyrę nuo aplinkinių buvo žydai. Kuo visuomenė būna mažiau tolerantiška kitoniškumui, tuo labiau tai pamatome tuose antisemitiniuose stereotipuose. Jeigu visuomenė būtų tolerantiška apskritai kitokios odos spalvos, kitokios kultūros, kitokių religijų žmonėms, tada atitinkamai turėtų turbūt mažiau ir visokių tokių neigiamų komentarų“, – tvirtina Š. Liekis.

Jis priduria – vis dėlto reikia pripažinti, kad yra žmonių, kurie nacių nusikaltimus pateisina ir yra įsitikinę, jog tie veiksmai buvo geri: „Yra žmonių, kurie sako, kad nusikaltimai buvo geri, nes jie sukūrė vaizdinį tos visuomenės, kurią jie įsivaizduoja kaip teisingą. [...] Atitinkamai yra dalis žmonių, kurie vienaip ar kitaip tuos nusikaltimus teisina. Čia kaip ir visų nusikaltimų atžvilgiu, ar tai būtų nusikaltimai prieš žmogiškumą, ar kriminaliniai nusikaltimai, visą laiką atsiras tų, kurie teisina.“

Š. Liekio nuomone, priežastys, kodėl žmonės turi neigiamą požiūrį į tam tikrą visuomenės grupę, yra gana gilios. Kaip teigia profesorius, tam įtakos turi ir politikai, kurie, pavyzdžiui, pasisako prieš pabėgėlių atvykimą į Lietuvą.

„Dalis politinių jėgų pasisako prieš pabėgėlius, tvirtina, kad pabėgėliai čia užterš viską, su jais bus sunku tvarkytis. Tuo pačiu Lietuva neturi jokių integracijos programų tiems patiems pabėgėliams. Lietuvoje negali išmokti Lietuvių kalbos, jei tu esi užsienietis, atvažiavęs į Lietuvą, ir nori čia apsigyventi. Yra kompleksas problemų, kurios persidengia ir politiniame lauke“, – atkreipia dėmesį Š. Liekis.

Jo teigimu, nors žmonės iš politikų neretai tikisi lyderystės, ta lyderystė būna prieštaringa, o kartais ir nukreipia prieš žmogaus teises, prieš kitoniškumą.

Kita didelė su visuomene susijusi problema, anot Š. Liekio, – švietimas. Profesoriaus pastebėjimu, mažėjančios investicijos į švietimą ir švietimo kokybės kritimas gliaudžiai susijęs su žinių sklaida pačioje visuomenėje.

„Ko, pavyzdžiui, vaikai išmoksta mokyklose? Ar juos tinkamai moko? Ar yra pakankamai laiko skiriama vienoms ar kitoms temoms? Jeigu, pavyzdžiui, vaikas formaliai išmoksta į vieną ar kitą klausimą atsakyti, bet ta pati mokytoja pamokų metu ar po pamokų šaiposi iš kitoniškumo ir sako – va, pas mus juodukas klasėje sėdi – tai visi tie darbai nueina šuniui ant uodegos“, – tvirtina Š. Liekis.

Jis apibendrina, kad ilgalaikės švietimo problemos, valstybės neinvestavimas į švietimą yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės ignoruoja ar net nepastebi tokių problemų, kaip antisemitizmas.

Komentarų internete siūlo nesureikšmintų

Su Š. Liekio mintimis sutinka mokytojas ekspertas V. Toleikis, tačiau, jo nuomone, nederėtų sureikšminti internetiniuose dienraščiuose lankytojų paliekamų komentarų. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad dalis komentarų gali būti parašyti specialiai, o ne siekiant išreikšti tikrąjį požiūrį.

J. Toleikio tvirtinimu, iš tiesų mokytojai pirmiausia turėtų mokyto jautrumo, atjautos empatijos, suvokimo, o ne statistikos ir datų.

„Žinome, kad dalis komentatorių yra vadinamieji troliai, kurie dirba savo darbą. Jie netgi turi ant darbastalio pasidėję tam tikras klišes, žydų komunistų pavardes. Jie kartais tą patį savo tekstą meta kokių 20 kartų per dieną, kad kuo labiau kiršintų. Tai jų darbas, už tai jiems moka pinigus. Tai viena visuomenės pusė“, – tvirtina V. Toleikis.

Jis priduria, kad neretai komentarus internetiniuose dienraščiuose ar socialiniuose tinkluose palieka ir neišsilavinę žmonės: „Į ką galbūt visiškai institucijos nekreipia dėmesio – „Facebook“ ar „Delfi“ atsiverčia ir gana daug beraščių. [...] Šitie beraščiai taip pat sugeba parašyti, neskirdami ilgųjų ir trumpųjų balsių, komentarus. Toje vietoje per daug nuogąstauti nereikėtų.“

V. Toleikis sutinka – dalį interneto komentarų parašo ir išsilavinę žmonės, tačiau, jo nuomone, tai tėra būdas savo išsilieti: „Tai tas pats, kaip sovietiniais laikais žmonės tualetuose užrašus rašydavo, išraiška tokia. [...] Turiu pasakyti, kad mūsų visuomenė savaime modernėja. Malonu ar nemalonu, bet žmonės emigruoja, po to grįžta į Lietuvą. Mano mokykloje yra vaikų, kurie gimę Airijoje, Anglijoje ir dabar gyvena Lietuvoje. Žmonės labiau matę pasaulį, labiau emancipuoti. Lietuviai nėra tokia ksenofobiška, homofobiška tauta. Man taip atrodo, ypač jaunimas.“

Kaip teigia V. Toleikis, viena iš problemų yra ta, kad Lietuvoje itin sureikšminamos įvairios dėstymo programos. Jo tvirtinimu, iš tiesų mokytojai pirmiausia turėtų mokyto jautrumo, atjautos empatijos, suvokimo, o ne statistikos ir datų.

„Čia mano asmeninė nuomonė, supraskite. Man atrodo, kad yra didelė problema, kad mes per daug krauname ant pečių istorijos mokytojams. Istorijos mokytojai yra programos ir egzaminų įkaitai. Iš esmės istorijos dėstymas yra ydingas. Mes nieko neprarastume, jeigu nustotume dėstyti istoriją tokiu būdu, kaip dėstoma iki dabar“, – sako V. Toleikis.

V. Toleikio aiškinimu, dėstant istoriją, nėra pateikiamas naratyvas, todėl mokytojams sunku ugdyti empatiją, geresnį mokinių suvokimą: „Jeigu panaikintas naratyvas, vadinasi, istorijos dėstymas jokios empatijos net negali įteigti, nes ten yra datos, įvykiai, karikatūros, kažkokie klausimai, spaudos iškarpos ir t. t. Viskas į protą sufokusuojama, o ne į širdį.“ Pedagogo teigimu, tik jauni, guvūs, įdomūs istorikai sugeba vaikus patraukti ir sukurti naratyvą, nors tam sąlygos visiškai netinkamos.

„Iš esmės istorijos dėstymas yra ydingas. Mes nieko neprarastume, jeigu nustotume dėstyti istoriją tokiu būdu, kaip dėstoma iki dabar“, – sako V. Toleikis.

V. Toleikio tvirtinimu, dėstant istoriją tokiu būdu, suformuojamas suvokimas, kad istorijos įvykius nulėmė procesai, o ne žmonių pasirinkimai: „Dviejų genocidų teorija kalta, kad lietuviai dalyvavo žydų žudynėse, o ne tai, kad žmogus turėjo moralės problemų ir jo asmeninis pasirinkimas viską nulėmė. Netgi Hitleris yra procesas. Jeigu taip absurdiškai pagal marksistinio determinizmo teoriją dėstome istoriją, tai atsiprašau. Tai ką mes veikiame? Tada į švietimą aš nededu per daug vilčių, bet į mokytojus – taip. Būtent asmeniškai reikia dirbti ne su švietimo sistema, bet su mokytojais konkrečiai.“

Antisemitizmo problemai dėmesį skyrėme stodami į ES ir NATO

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinės okupacijos režimų nusikaltimams įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje didelis dėmesys antisemitizmo problemai buvo skiriamas, kai Lietuva ruošėsi stoti į Europos Sąjungą (ES) ir NATO.

„Tikrai buvo skiriamas dėmesys tiems klausimams, nes tiek ES, tiek NATO yra ne tik ekonominė, karinė, bet visų pirma vertybinė sąjunga. Tai yra būtent požiūris į žmogų, žmogaus teises, į tai, kas įvyko Antrojo pasaulinio karo metais. Tai tikrai svarbus dalykas, tačiau pasaulėžiūros, suvokimo, supratimo negali pakeisti per kelerius metus, kad ir kokias programas diegtum“, – nurodo R. Račinskas.

Jo pastebėjimu, egzistuoja atotrūkis tarp istorikų, akademinės bendruomenės žinių ir to, kaip istoriją prisimena visuomenė. Anot R. Račinsko, visuomenė susiskirsto į grupes. Daliai žmonių istorija nerūpi arba jie valstybę suvokia tik tam tikrame istoriniame procese, tačiau suvokimas gana silpnas. Tačiau yra ir grupė žmonių, kuriems istorija itin svarbi.

Žmonės tam tikra prasme gyvena tokiuose atminties getuose. Sovietmetis mūsų tą mąstymą, istorinę atmintį užkonservavo, apie tai buvo draudžiama kalbėti.

„Kas įdomiausia, kad nuomonės tų žmonių grupėse dažnai yra priešingos. Pavyzdžiui, galime girdėti diskusijas, susijusias su Antru pasauliniu karu, sovietų okupacija, nacių okupacija, vėl sovietine okupacija, partizaniniu pasipriešinimu, lietuvių dalyvavimu holokauste. Kai pasišneki su vienais žmonėmis, su kitais, tai jų pasakojimai dažniausiai juodai balti, t. y. skirstoma į gerus ir blogus, jokių atspalvių nėra“, – atkreipia dėmesį R. Račinskas.

Kaip apibūdina R. Račinskas, skirtingą istorijos suvokimą turintys žmonės istorijos įvykius gali pateikti visiškai skirtingai: „Paklausai vienų žmonių, paklausai kitų ir tie du pasakojimai yra kaip tos pačios nuotraukos negatyvas ir pozityvas. Žmonės tam tikra prasme gyvena tokiuose atminties getuose. Sovietmetis mūsų tą mąstymą, istorinę atmintį užkonservavo, apie tai buvo draudžiama kalbėti.“

R. Račinskas atkreipia dėmesį, kad sovietinės okupacijos metu nebuvo kalbama apie Holokaustą. Jis primena, kad net ir holokausto aukoms skirti paminklai dažniausiai skelbdavo, jog paminklas skirtas nužudytiems taikiems Sovietų Sąjungos piliečiams, nors iš tiesų žydai taip pat buvo tremiami sovietmečiu.

„Tarp 1941 m. tremtinių žydų, skaičiuojant nuo jų skaičiaus visuomenėje, buvo procentaliai dukart daugiau nei kitų tautybių. To lyg nematoma, nežinoma ir gyvenama tokiame uždarame gete, kur kultivuojamas tam tikras pasakojimas. Manau, mūsų tikslas iš tiesų iš to geto išeiti. Tai nėra lengva“, – tvirtina R. Račinskas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"