Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŠVIETIMAS

Ideali kontrolė reiškia tobulą griūtį

 
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Socialistiniame lageryje Šaltojo karo metais klaidžiojo toks anekdotas: ne juokais įniršęs Kremlius teiraujasi satrapų iš anuometinės Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos, kodėl ši įkūrė Jūrų ministeriją, jeigu neturi priėjimo prie jūros? Kam jums tokia ministerija? Iš Prahos nuaidi atsakomasis klausimas: o kam SSRS reikalinga Kultūros ministerija?

Demokratūros kemsynas

Dabar ypač tinkamas metas išsiaiškinti, kam Lietuvos Respublikai reikalinga Švietimo ir mokslo ministerija.

Apie tai, kur belaikiu porinkiminiu periodu valdančiosios partijos brėžiama linija nuves aukštąjį mokslą, šalies gynybą arba mokesčių politiką, buvo kantriai aiškinama žiemą vasarą nuo ryto iki vakaro.

Tačiau tai tik vienas iš daugybės klausimų, kuriuos mūsų krašte visais laikais (nors labiau tiktų apibūdinimas bet kada) galima sutraukti į glaustą dviejų klausimų sąvadą „kas kaltas“ ir „ką daryti“. Amžini černyševskiai karta iš kartos baisėsis sąstingiu šalyje, piktinsis vergiška inteligentijos padėtimi, liaudies užguitumu. Ir, žinoma, gobšių valdžiažmogių kuntskamera, keliančia dar didesnį egzistencinį nusivylimą. Abu Nepriklausomybės epizodai, įgavę efemerišką Pirmosios ir Antrosios respublikų pavidalą, tik patvirtina nesugebėjimą ištrūkti iš civilizacinio Rytų kemsyno. Pavyzdžiui, atsiverčiame Naujosios Romuvos 1931 m. spalio 4 d. numerį ir skaitome: „Jeigu Rusijoje būtų normalus ūkio gyvenimas, tai nieko nereiktų bijoti. Priešingai, toks turtingas kraštas, kaip Rusija, normaliai tvarkomas, galėtų tik padėti dabartinę pasaulio ekonominę depresiją nugalėti. Kad Rusija apie tai nė galvoti negalvoja, mes visi šiandien gerai žinome ir dėl to neabejoja nė vienas, galbūt, net iš tų, kurie su bolševizmu varo gešeftą.“(1) Nebent porą žodžių pakeistume, kad šiuolaikiškiau skambėtų, bet reikalo esmė kokia buvo, tokia ir liko: „Ar tik ne trečio įsikišimu (Maskvos) geriausiai išaiškinamas vieningas dešiniųjų ir kairiųjų ekstremistų frontas Vokietijoje? [...] Maskva, didindama pasaulio skurdą ir keldama pesimistišką nuotaiką, siekia savo politikos tikslų. [...] Nepraeinama pro faktą, kad Maskvoje yra susidaręs generalinis štabas pasauliniam perversmui ruošti; jis planuoja revoliucijas Europoje ir Azijoje.“ Tačiau autorius čia pat priduria: „Rusijos skurdas mums yra tolimas, o savo krašte mes jį matome savo akimis.“(2)

Žinoma, skirtumų irgi rastume – tame pačiame Naujosios Romuvos numeryje profesorius Eduardas Volteris aptaria, kodėl reikėjo ištirti Apuolės piliakalnį,(3) o mūsų dienomis jau galima lažintis dėl to, kaip greitai lietuviškame interneto žiniatinklyje pasirodys straipsnis „Kodėl neišgelbėjome Gedimino kalno?“ Antrosios Respublikos valdžios organus apėmusi tokia nekrozė, kad nieko keista, jei aplaidus neveiklumas įsimetė net į sistemingą paveldo naikinimą ir valstybės lėšų grobstymą. „Grupė draugų“ praranda užmojus. Nereikia smulkintis: duokite aiškų nurodymą – užbetonuoti visą Gedimino kalną! Patirties turime, juk sumūrijome nomenklatūrai gelžbetoninį kremlių minėto kalno papėdėje. Niekas nekliudo piliakalnį paversti vientisu monolitu su dviejų XX a. „šeimininkų“ – Antano Sniečkaus ir Algirdo Mykolo Brazausko – veidais per visą objekto aukštį (simetrijai išlaikyti reikėtų dar dviejų, bet neskubėkite, draugai, laikas parodys, kas vertesnis atsidurti panteone). Tuo perspjausime net Jungtines Amerikos Valstijas – jų nacionalinis Rašmoro kalno memorialas nublanks prieš lietuviško gelžbetonio monumentalumą!

Koks dar juodasis humoras, ką jūs? Čia tik tylus stenėjimas barake ant gultų.

Nekrozės apimtame pasaulyje kitaip nebuvo ir nebus. Švietimo sistema čia reikalinga ne tam, kad įpratintų pasikliauti sveiku protu. Sveikatos apsaugos sistema – ne tam, kad gelbėtų gyvybes ar sugrąžintų prarastą sveikatą. Kultūros... Na, šią sritį pagerbkime nekultūringo krizenimo minute moralinės krizės akivaizdoje. Tas pats galioja ir visoms kitoms reikšmingoms ar nelabai, o gal visai nereikšmingoms (nelygu, kaip valdžia tą išaiškins) sritims.

Po kiekvienų rinkimų apsiribojama vien audringa veiklos imitacija, nukreipiamas dėmesys į pašalinius, visiškai nereikšmingus klausimus, vengiama net prasižioti apie vis labiau gilėjančią ir besiplečiančią gangreną valstybės kūne.

Apie tai, kur belaikiu porinkiminiu periodu valdančiosios partijos brėžiama linija nuves aukštąjį mokslą, šalies gynybą arba mokesčių politiką, buvo kantriai aiškinama žiemą vasarą nuo ryto iki vakaro. Belieka nulenkti galvą prieš neišsemiamą viešai kalbančiųjų bei rašančiųjų ištikimybę viešajam interesui, vis primenant ir primenant tą patį, ko niekas nenori prisiminti. Visa tai buvo kuo puikiausiai žinoma valdžiai jau prieš daugelį metų, tačiau po kiekvienų rinkimų apsiribojama vien audringa veiklos imitacija, nukreipiamas dėmesys į pašalinius, visiškai nereikšmingus klausimus, vengiama net prasižioti apie vis labiau gilėjančią ir besiplečiančią gangreną valstybės kūne. Toks neveiklumas, lydimas menkų išteklių švaistymo, dar dažniau – banalaus grobstymo, nėra nei atsitiktinumas, nei likimo pokštas, nelemtai susiklosčius aplinkybėms, bet kryptinga nusikalstama veika.

Aukštąjį mokslą kolapsas ištiko būtent dėl to, kad kiekviena nauja politinė šalies vadovybė griebdavosi kažkur nusižiūrėtos reformos, nesvarstydama, ar tai bent kiek adekvatus atsakas į dabarties iššūkius. Visa švietimo sistema dabar primena išeiginį elgetos kostiumą, kuriame lopas ant lopo ir lope skylė. Nesmagu kartotis, bet ką nors naujo pasakyti, net ir prabėgus trylikai (ne veltui velnio tuzinas!) metų, liežuvis nebeapsiverčia, juo labiau beprasmiška ieškoti naujų žodinės išraiškos formų, kai kalbama vis apie tą patį: „Jokių jausmų nebesukelia vyriausybės pažadai bei „pastangos“ kelti algas, net ir, atsiprašant, mokslininkams. Kai kurie naivūs jaunuoliai ir nebe jaunuoliai patikėjo (... koks dar šurmulys kameros dugne? Ką, vyr. prižiūrėtojas nori maisto davinį pagerinti? Ko džiūgaujat? Supelijusius žuvies kaulus pakeis pašvinkusiomis žuvies galvomis. Ruhe!).“(4) Dešimtmečiai bėga, permainų nematyti, tačiau tęsiasi tokia audringa kova su mūsų gyvenime „vis dar pasitaikančiomis negerovėmis“, kad jau beveik nebelikę jokio „perteklinio turto“, nors giriamasi būsimu „pertekliniu biudžetu“.

Dešimtmečiai bėga, permainų nematyti, tačiau tęsiasi tokia audringa kova su mūsų gyvenime „vis dar pasitaikančiomis negerovėmis“, kad jau beveik nebelikę jokio „perteklinio turto“, nors giriamasi būsimu „pertekliniu biudžetu“.

Aukštojo mokslo įstaigos, visų pirma universitetai, kaip buvo, taip ir lieka leprozoriumais, apsuptais glaudaus stebėtojų žiedo – tam reikalui valdžia įsteigė kontrolės padalinius viešųjų įstaigų pavidalu, atliekančius sargybos bokštelių funkciją. Smegenuočiai ar pretenduojantieji tokiais tapti kelia ne kažin kokią grėsmę – kaip rodo patirtis, daryk su jais ką nori, į barikadas prie universitetų jie vis tiek neis. Atsižvelgiant į evakuacijos tempus, neutralizuoti tų, kurie taip ir netapo maištininkais, visai nereikės. Pavieniai nenutylantys (dar nenutildyti?) balsai, nors dūzgia įkyriai (kai kam dėl to įkyrumo ir su darbo vieta teko atsisveikinti), bet organizuotu protestu nepavirto. Vadinasi, galima tęsti. Finansinis uždavinys jau įgyvendintas, o nekilnojamojo turto užgrobimas netrukus bus sėkmingai baigtas.

Demokratūros sąlygomis atsitiktinumų nepasitaiko, šioje sistemoje viskas tarpusavyje yra glaudžiai susipynę. Antai, kad išspręstų parazitbankių (ir ne vien skandinaviškų) problemas, kurias jie patys susikūrė, sąmoningai gudraudami ir kryptingai godžiai veikdami, Lietuvos valdžia įkinkė vergauti čiabuvių šeimų ūkius ir tikrai nestambų verslą. Žinoma, nepamirštas ir mūsiškis aukštasis mokslas. Jau nebejuokinga kartoti, kad 2009 m. įvykdytas „įkrepšelinimas“ (beveik kaip prievartinis įkolūkinimas), pavadintas „švietimo reforma“, iš esmės buvo bankų reforma – tiesa, valdžia ne riebius banko katinus pričiupo, bet eilinį kartą apiplėšė eilinius šalies gyventojus. Vėl tenka kartotis: studentai rinkosi ne universitetus, bet bankus, kurių skolininkais buvo paversti. Kadangi iškart buvo aišku, kaip toliau rutuliosis įvykiai (ypač turint omenyje demografinę padėtį ir nesenkantį emigracijos srautą), šiandien dėsningai įžengėme į nekilnojamojo turto nuosavybės „reformavimo“ fazę, kuri ir vėl įžūliai vadinama „aukštojo mokslo reforma“. Pastaroji, visuotiniu pripažinimu, yra ne kas kita, o patalpų ir žemių užvaldymas.

Iškalbinga smulkmena: jei kurio nors banko kuriame nors padalinyje paklausite, ar yra Europoje dar nors viena šalis, kur indėlininkas, užuot gavęs nors ir simbolinius, bet vis dėlto procentus už įdėtus pinigus, turėtų pats susimokėti bankui už tai, kad laiko jame asmenines santaupas, jums atsakys vienodai: „Čia Lietuva.“

Ne, tai ne anekdotas.

Šviesaus atminimo Ričardas Gavelis, krimsdamasis dėl to, kas vyko jam dar gyvam esant ir kas dėsningai vyksta toliau, rašė: „Pirmiausia buvo Bebas. Norėdamas nors šiek tiek apibūdinti tarybinę sistemą, nejučia sugalvojau Bebą – atgijusį tos sistemos įvaizdį. Aprašinėjau jį tarsi gyvą žmogų su visu jo debilizmu, psichopatija ir manijomis. [...] Aš vis dailinau ir tobulinau jo portretą, bet juk galvojau ne apie žmogiškąjį tipažą, o apie sistemą. Tiesioginiai politologiniai samprotavimai man rodėsi banalūs ir neįdomūs, kurti tokį kvazipersonažą buvo kur kas įdomiau. [...] Turiu iš karto pasakyti, kad Bebas (i.e. tarybinė sistema) kenčia nuo visų tų psichopatijų susyk ir vienu metu.“(5) Tekstas baigiamas žodžiais: „Baisiausia ir nuostabiausia, kad Bebas tikrai serga visomis išvardytomis psichopatijomis susyk. Serga ir sirgs – neįsivaizduoju, kaip jį būtų galima pagydyti. Vargšė Lietuva! Kas benutiktų, lietuviška tarybinė psichopatija vienaip ar kitaip kamuos mano tėvynę ilgus dešimtmečius!“(6)

Norėtųsi turėti bent lašą gaveliškojo optimizmo, mat psichinių traumų ar negalių kamuojamam žmogui dar yra vilties atsigauti, bent jau rasti būdų būklei pagerinti. Apirusiam lavonui, kurį baigia suryti maitėdos, psichiatro pagalba nereikalinga. Kleptonomika, kurios net nebandyta rimtai pažaboti, tapo vienu iš valstybės autopsijos punktų. Pacientą reikėjo gelbėti, kol jis gangrenavo, visų pirma amputuojant atitinkamas dalis, o ypač peršviečiant vadinamojo „elito“ smegenis.

Gimei, kentėjai, numirei. Toks statistinio lietuvio curriculum vitae, jeigu jis (o tokių dauguma) nepriklauso bent kiek įtakingesnei giminei ar nusikalstamam klanui.

Saprofagams netinka jokios kitos maisto medžiagos, tik miręs, pageidautina, gerokai suiręs valstybės ir visuomenės kūnas. Čia ne kokia nors Afrikos savana, kad mūsų isteblišmentas kaip koks gepardas vaikytųsi laisvai laigančias gazeles. Mūsiškiai nariuotakojai, brazdėdami daugybiniais nepotizmo, korupcijos ir kriminalo čiuptuvais, darys viską, kad padėtis nesikeistų. Galima pasitelkti įvairius literatūrinius įvaizdžius – piktavalių nulaužtą ąžuolą, pūdomą stagnacijos pelkėje, ar Laisvės žirgą, nunuodytą kartu su raiteliu, tačiau jie atskleis greičiau graudžiojo vaizdo romantizavimo mastą, o ne reikalo esmę. Gyvybė, sveikata ir energija yra didžiausias maitvanagių priešas, reiškiantis, kad jie išnyks kaip biologinė rūšis. Vadinasi, negalima leisti, kad valstybė, visuomenė būtų gyvos, sveikos ir energingos.

Šiaurės Atėnų degėsiai

Gimei, kentėjai, numirei. Toks statistinio lietuvio curriculum vitae, jeigu jis (o tokių dauguma) nepriklauso bent kiek įtakingesnei giminei ar nusikalstamam klanui. Kitokios vegetavimo alternatyvos iš esmės nėra. Saviškiams leidžiama viskas, visiems kitiems griežtai taikomas įstatymas. Kad esi visiškas nulis, kasdien primena algõs (menkas) ir mokesčių (įspūdingas) dydis, baudos, informacijos apie „žmones“, kuriems tu nepriklausai, srautas...

Todėl sparčiai kepami nauji įstatymai ir poįstatyminiai aktai, vyriausybės nutarimai, griežtinantys tvarką, apribojantys laisvę, siaurinantys to, kas leistina, ribas.

Gyvenimas trumpesnis už vasaros atostogas. Maža to, kad saprofagai sugraužė valstybės kūną, jie pavogė ir mūsų vaikų ateitį. Šalis, kurioje vietinės rozos liuksemburg ir karlai libknechtai įstatymais nustato kišimosi į šeimos gyvenimą tvarką, likviduoja nekaltumo prezumpciją ir įveda kaltumo prezumpcijos pirmenybę, grindžiamą, pavyzdžiui, anoniminiais skundais be jokių įrodymų, pati sau pasirašo liūdnos baigties aktą.

Ideali kontrolė reiškia tobulą griūtį.

Todėl sparčiai kepami nauji įstatymai ir poįstatyminiai aktai, vyriausybės nutarimai, griežtinantys tvarką, apribojantys laisvę, siaurinantys to, kas leistina, ribas. Neabejokite, jokio šizoidinio ryšio tarp savo pačių nekompetencijos, korupcijos, neadekvatumo ir įstatymų drakoniškėjimo valdžiažmogiai neįžvelgs. Ne tiek svarbu, kokias kretinizmo žemumas pasieks alkoholio vartojimo reglamentavimas arba kada, įvedus visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, privalomų mokėti sumų kartelė bus iškelta taip aukštai, kad prasilenks su didelės gyventojų dalies finansinėmis galimybėmis. Viso to galėtų nebūti, jei kas nors pamėgintų apgręžti įstatymus stumiantį buldozerį ir iškuoptų teisėkūros Augijo arklides. Be to, puikiai žinoma, kad ES finansinei paramai po 2020 metų mažėjant, sparčiai artės laikas, kai Lietuvai pačiai teks finansiškai prisidėti – šiuo atžvilgiu kaip ir daugybėje kitų sričių irgi nieko nebus daroma.

Padorūs, aktyvūs piliečiai vis skelbia, skelbia ir skelbia tekstus apie apverktiną šalies padėtį, apie tylius susidorojimus su visuomenininkais, neįtikusiais valdžiai ar su ja susijusiam verslui. Jau niekas nebesistebi, kad daugybė aktyvių žmonių užsidarė savo kiaute, emigravo arba tyliai daro tai, kas dar gali būti naudinga šaliai, nesvarbu, ar tie darbai dideli, ar maži. Vis dar tikimasi – gal pavyks susišnekėti, atverti akis „elitui“, kontroliuojančiam padėtį šalyje, kad išvengtume visiško žlugimo.

Štai taip ir driekiasi, tęsiasi, pasak rusų istoriko Jurijaus Afanasjevo, daugiaveidė ir negailestinga tuštuma, kurios pagrindas – klaidžiojimo istorijos ratu tradicija. Įstrigusieji „rusiško nekintamumo matricoje“(7) pasmerkti rašyti iš esmės vis tokius pačius tekstus ir vis apie tą patį, tarkime, apie „gerus darbus, mažus ir didelius“, bet su vis ta pačia dilema, kaip išlikti žmonėms, valdomiems nežmonių. Galima tik stebėtis, kad „išnaikintųjų visuomenėje“ vis dar atsiranda žodį parašančiųjų ar ištariančiųjų, užuot stebėjusis, kaip mikliai tie asmenys užujami ir nutildomi. Šis procesas buvo nutrūkęs, kai griuvo Rytų imperija, bet dabar viskas jau sugrąžinta į rusiškos istorijos įprastinį (velnio) ratą, – tiesa, dangstomasi jau ne socializmo statybų, o kitais šūkiais, aktualizuotais pagal šio akimirksnio poreikius. Visuomenės sankloda griaunama, naikinant viską, kas žmogiška. Grąžinama sistema, kurią Afanasjevas apibūdino taip: didėjanti visuomenės atomizacija ir chaotizacija, kai kiekvienas yra tik už save, nes valdžia jį laiko už trumpo pavadžio, tokiu pavadžiu laikytina ir alga, neatitinkanti net minimalių gyvenimo poreikių.(8) Kažin ar verta smulkiai aptarti ir sugretinti dar Aukso Ordos į Rusiją, o iš ten ir pas mus įdiegto, taikant pavergtos populiacijos genocidą, civilizacinio modelio ypatumus, nes galiausiai vis tiek grįšime prie to paties teiginio, kurį suformulavo minėtas rusų istorikas: „Iš tiesų tęsti tokią raidos imitaciją reiškia užsitikrinti labai greitą galą...“(9)

Didėjanti visuomenės atomizacija ir chaotizacija, kai kiekvienas yra tik už save, nes valdžia jį laiko už trumpo pavadžio, tokiu pavadžiu laikytina ir alga, neatitinkanti net minimalių gyvenimo poreikių.

Korupcija, valdžios kriminalai, nebaudžiamumas viso labo tėra išorinė daug gilesnių priežasčių išraiška. Pagal degeneracijos tempus netrukus galėsime prizines vietas dalytis su Kabardino-Balkarija ir Dagestanu, būdami ten pat, t. y. Rusijos Federacijos „sudėtyje“. O jeigu mažajam stebuklui ir vėl įvykus (juk Lietuva tapo ir ES, ir NATO nare), vis dėlto liksime Europos Sąjungoje, jai teks sukti galvą, ką daryti su ištuštėjusia pasienio provincija. Tačiau nenukabinkime nosies, vis tiek turėsime į ką lygiuotis. Žinoma, tikrai ne į Liuksemburgą (nebent pagal gyventojų skaičių, bet ne pagal gyvenimo kokybę) ir ne į Graikiją, net jeigu ją nuvarytų dugnan dar vienas bankrotas.

Bus lengva ir malonu keisti statistinių duomenų atrankos kriterijus bei vertinimo principus, antraip prastai atrodysime jau ne tik Latvijos su Estija, bet ir Bulgarijos su Rumunija fone.

Decivilizacijos lenktynių priešaky kol kas šmėžuoja Somalis ir Zimbabvė. Bijau, kad tiek jį, tiek ją ne tik pavysim, bet ir aplenksim.

1 Fr. Muckermann. Bolševizmas žygiuoja. Naujoji Romuva. 1931 m. spalio mėn. 4 d., Nr. 40, p. 945.

2 Ten pat, p. 946–947.

3 Prof. E. Volteris. Kodėl reikėjo ištirti Apuolės piliakalnis? Naujoji Romuva. 1931 m. spalio mėn. 4 d., Nr. 40, p. 949–950.

4 Ramūnas Trimakas. Fundamentinė gerantologija. Stagnacinės elegijos. Naujasis Židinys – Aidai. 2004, nr. 7–8, p. 390.

5 Ričardas Gavelis. Vilniaus džiazas. Vilnius: Vaga. 1993, p. 379–381.

6 Ten pat, p. 383.

7 Юрий Афанасьев. Мы – не рабы? Журнальный зал. Internete: http://magazines.russ.ru/continent/2008/138/af11.html [žiūrėta 2017–11–26].

8 Ten pat.

9 Ten pat.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"