Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŠVIETIMAS

Bevaikės mokyklos: tarp iliuzijos ir realybės

 
2018 04 26 9:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Toje pačioje klasėje mokslus kremta penktokai ir aštuntokai. Tokio mokymosi rezultatai prasti, o kainuoja keliskart daugiau. Klasėse žiemą – vos 6–8 laipsniai šilumos, griūva krosnys ir ne tik. Taip realybėje atrodo nacionalinė švietimo politika išlaikyti kaimo mokyklas.

Kaimo vaikams bendraamžių iš Vilniaus rezultatų vidurkiui pasiekti prireiktų dvejų papildomų mokslo metų! Skirtumai tarp savivaldybių moksleivių – vieni didžiausių iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimuose dalyvaujančių šalių.

Jurgita Petrauskienė: „Svarbu turėti ne bet kokias, o geras mokyklas.“

Vakar savivaldybių vadovams Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) pristatytame Švietimo kokybės žemėlapyje matyti, kad kai kuriose savivaldybėse nuo trečdalio iki pusės mokinių nepasistiebia iki patenkinamo pasiekimų lygio. „Svarbu turėti ne bet kokias, o geras mokyklas“, – pabrėžė švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

Direktorius siūlo pabusti

Plungės Senamiesčio mokyklos Kantaučių skyriuje išėjus dešimtokų klasei, kitais mokslo metais gali telikti dešimt vaikų – penki pradinukai ir tiek pat penktokų-dešimtokų. „Bendruomenė nori išlaikyti mokyklą. Bet sprendimus lemia vaikų skaičius. Net jei susidarytų jungtinė klasė dalykinėje sistemoje, aš, kaip direktorius, neprišnekinčiau mokytojų dėl vienos ar dviejų pamokų važiuoti 17 kilometrų iš Plungės ir tiek pat atgal“, – realią situaciją vertino Senamiesčio mokyklos vadovas Algirdas Serva.

Anot jo, jei atsirastų ir daugiau mokinių, ugdymo įstaiga sunkiai galėtų veikti neatlikus kapitalinio remonto. „Šią žiemą temperatūra klasėse buvo neleistina pagal higienos normas – vos 6–8 laipsniai šilumos, nors sukūrenome devynias tonas kuro. Neįmanoma sušildyti patalpų, kai krosnys kūrenamos tik keliose klasėse. O ir tos krosnys griūva. Šviestuvas nukrito greta vaiko, per plauką išvengėme nelaimės“, – pasakojo A. Serva.

Plungės Senamiesčio mokyklos Kantaučių skyriuje kitais mokslo metais gali telikti dešimt vaikų, tačiau vietos bendruomenė nori jį išlaikyti. / lt.wikipedia.org nuotrauka
Plungės Senamiesčio mokyklos Kantaučių skyriuje kitais mokslo metais gali telikti dešimt vaikų, tačiau vietos bendruomenė nori jį išlaikyti. / lt.wikipedia.org nuotrauka

Direktorius abejojo, ar apskritai būtų įmanomas šiuolaikinis ugdymas, jei jungtinėje klasėje mokytųsi nuo penktoko iki dešimtoko. Ne vieno vaiko tėvai jau pasirinko mokyklas mieste, nes ugdymo jungtinėse klasėse rezultatai paprastai būna prastesni.

„Negaliu nei norėti, nei nenorėti, kad mokykla būtų uždaryta. Bet nesu lunatikas, šneku remdamasis faktais. Jei matau, kad vaikų nėra, sakau – nežaiskime ir nesudarykime iliuzijos“, – kalbėjo A. Serva.

Tačiau Kantaučių bendruomenė kovoja už savo mokyklą, atakuoja Plungės rajono savivaldybę ir merą. Bendruomenės pirmininkė Aušra Juškienė aiškino, kad mokinių yra, bet pusei jų teko pereiti į mokyklas Plungėje, nes jungtinės klasės, kuriose vaikai turėjo mokytis, nebuvo komplektuojamos, net jei iki ŠMM reikalaujamo dešimties mokinių skaičiaus tetrūko vieno.

Ar tikrai bendruomenė nori išsaugoti griūvančią mokyklą su jungtinėmis klasėmis, nors ugdymo jose rezultatai prastesni? „Kaip ugdymas gali būti blogesnis, jei moko tos pačios Senamiesčio mokyklos mokytojai? Miesto nejungtinėje klasėje yra iki 30 vaikų, tuo metu jungtinėje – tik 10, tad mokytojas kiekvienam jų gali skirti daugiau laiko“, – lygino A. Juškienė. Jos negąsdina ir antisanitarinės sąlygos. Esą nereikia lygintis su miesto mokymo įstaigomis.

Kodėl griūvančios mokyklos, turinčios saujelę mokinių, vis dar egzistuoja? Plungės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus laikinasis vedėjas Gintautas Rimeikis aiškino taip: „Eidama į rinkimus dabartinė valdančioji dauguma sakė, kad bus siekiama išsaugoti regionų kaimo mokyklas. Nematome jokių teisės aktų, kurie tai paneigtų. Suprantame tai kaip nacionalinės politikos uždavinį – siekti išlaikyti tas mokyklas.“

Gimstamumo lygis vėl krito. Mažėja ir grįžtančiųjų iš emigracijos. Taigi vilties, kad atsiras pagrindo reanimuoti nykstančias mokyklas, nėra.

Anot G. Rimeikio, savivaldybė stengiasi sudaryti sąlygas vaikams gauti kokybišką ugdymą arčiau namų, be to, reikia atsižvelgti į bendruomenės poreikius, o ji nori išlaikyti mokyklą. Todėl tokios pozicijos vietos valdžia ir laikosi. G. Rimeikio duomenimis, Kantaučiuose kitais mokslo metais mokinių gali būti ir per 20, o jei būtų suformuotos klasės, dar keli vaikai galbūt grįžtų ir iš miesto ugdymo įstaigų. Savivaldybės sprendimas, ar mokykla veiks, priklausys nuo moksleivių skaičiaus. Ieškoma galimybių Kantaučiuose atidaryti ir vaikų darželį.

Jurgita Petrauskienė / Alinos Ožič(LŽ) nuotrauka
Jurgita Petrauskienė / Alinos Ožič(LŽ) nuotrauka

Merijos atstovas nemano, kad jungtinės klasės užprogramuoja prastesnę ugdymo kokybę, nes viskas priklauso nuo mokytojo. Štai Didvyčių mokyklos jungtinėse klasėse atliktų standartizuotų testų rezultatai buvo net geresni nei bendraamžių vidurkis. Tačiau vertinant visos Lietuvos mokyklų duomenis, tai greičiau išimtis negu taisyklė.

Savivaldybės vengia atsakomybės

Ar tikrai regionuose tinkamai suvokiama nacionalinė švietimo politika dėl kaimo mokyklų? „Ši Vyriausybė prisiėmė įsipareigojimą suteikti pradinukams galimybę mokytis kiek įmanoma arčiau namų. Privalome to siekti, kad mažiems vaikams nereikėtų važinėti į mokyklą daug kilometrų. Vis dėlto sprendimus dėl aukštesnių klasių pagal konkrečią padėtį turi priimti merijos. Mokyklų tinklo klausimai – savivaldybių kompetencija, jos yra didžiosios dalies ugdymo įstaigų steigėjos“, – dėstė švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Arminas Varanauskas. Anot jo, ŠMM apie mokyklų tinklą kalbasi su savivaldybėmis, aiškina situaciją, rodo analizę, kad ugdymo rezultatai mažose mokyklose – prastesni.

A. Varanauskas atmetė kantaučiškių kaltinimus, jog būtent ŠMM neleidžia formuoti klasių, jei trūksta bent vieno vaiko. „Vieno vaiko paklaida nekeičia strateginių dalykų – sprendimai turi būti ne formalūs. Juos reikia priimti įvertinus visus duomenis ir prognozes. Nesvarbu, kiek kiekvienoje klasėje yra vaikų, ŠMM skiria dalį lėšų ugdymo planui įgyvendinti, o kitą dalį turėtų pridėti savivalda. Net tada, kai jungtinėje klasėje mažiau nei 10 vaikų, ji gali egzistuoti, jei savivaldybė prisiima finansinę naštą tokią mokyklą išlaikyti“, – sakė ministrės patarėjas. Jis pridūrė, kad toli gražu ne kiekviena savivaldybė, norinti išsaugoti tokių mokyklų tinklą, sutinka už tai mokėti.

Kaina didelė – rezultatas menkas

Jau nieko nebestebina, kai mažose mokyklose pradinukai mokosi drauge. Bet Lietuvoje yra apie 100 mokyklų, kuriose ir 5–8 klasių mokiniai mokosi jungtinėse klasėse. Tokių ugdymo įstaigų vis daugėja. Pavyzdžiui, Telšių rajono Janapolės pagrindinėje mokykloje bedraklasiais teko būti penktokams ir aštuntokams. Valstybės kontrolės (VK) pateiktas vertinimas rodo, kad sujungus klases vaikų pasiekimai dar labiau prastėja, nė vienoje sričių jie nesiekia šalies vidurkio. Todėl VK pataria keisti mokyklų tinklo kriterijus ir neleisti jungti 5–8 klasių. EBPO ekspertai savo rekomendacijose taip pat pabrėžia mokyklų tinklo konsolidaciją siekiant švietimo efektyvumo ir kokybės.

Pasvalio rajono savivaldybės nuotrauka
Pasvalio rajono savivaldybės nuotrauka

Lietuvoje yra apie 80 nykštukinių mokyklų, kurios neturi nė 60 vaikų, net skaičiuojant su ikimokyklinukais ir priešmokyklinukais. Telšių, Mažeikių, Vilniaus rajonuose tokių mokyklų – po šešias. Mokyklose-daugiafunkciuose centruose Šerkšnėnuose (Mažeikių r.) – devyni vaikai, Paluobiuose (Šakių r.) – dešimt, Vilniaus rajono Veriškių pradinėje mokykloje – devyni.

Gintautas Gegužinskas: „Mokyklėlės uždarymas visuomet skaudus. Tai ir kultūros židinėlis.“

Mažų mokyklų mokinių pasiekimai – vieni prasčiausių Lietuvoje. Tarp tokių ugdymo įstaigų – Vilniaus rajono Rakonių pagrindinė mokykla, kurios klasėse yra vos po tris mokinius, nors vidutiniškai Lietuvoje, įskaitant ir kaimo mokyklas, – po 10–18 vaikų. Iki gretimos mokyklos – 8 kilometrai, šį atstumą galima įveikti per 10 minučių automobiliu.

Prasti ir Mažeikių rajono Krakių pagrindinės mokyklos moksleivių pasiekimai, nors jos išlaikymas kainuoja rekordiškai daug: vien ūkio išlaidos siekia per 5 tūkst. eurų vienam mokiniui (vidutiniškai miesto mokykloje – apie 570 eurų, kaimo – maždaug 1140 eurų). Iki gretimos mokyklos – 6 kilometrai.

Tarp 15 proc. mokyklų, kuriose vaikų standartizuotas apibendrintas pasiekimų lygis yra žemiausias, – ir Marijampolės rajono Šunskų pagrindinė mokykla. Beje, čia vienam mokiniui tenka beveik 100 kv. m ploto (Lietuvoje kaimo mokyklose – vidutiniškai apie 20, miesto – apie 12 kv. m), ūkio išlaidos vienam vaikui siekia 4663 eurus. Mokykloje nėra nė vienos laboratorijos, nė vienos interaktyvios lentos. Daug mokyklėlių neturi nei sporto salės, nei stadiono, nei aikštyno.

Jurbarko rajono Vadžgirio pagrindinėje mokykloje vos 17 proc. mokytojų dirba visu krūviu. Iki gretimos mokyklos – 7 kilometrai. Kita mokslo rezultatais negalinti pasigirti ugdymo įstaiga – Varėnos rajono Vydenių pagrindinė mokykla, nors joje mokytojai su vaikais dirba kone individualiai: vienam pedagogui tenka 3,4 mokinio (Lietuvos vidurkis – 8,2, Europos Sąjungos – 12,7). Iki gretimos mokyklos – 5 kilometrai.

Maža to, pastarąjį dešimtmetį uždaryta daugiau kaip 30 atnaujintų mokyklų. Dvi jų buvo renovuotos Valstybės investicijų programos lėšomis. Už europinius pinigus atnaujintos mokyklos penkerius metus negali būtų uždaromos arba reorganizuojamos, tačiau pasibaigus šiam laikotarpiui kelios jau reorganizuotos ar pamažu nyksta. Pavyzdžiui, neseniai pastatyta nauja Pagėgių savivaldybės Lumpėnų kaimo mokyklos katilinė, uždengtas stogas, pakeisti langai, įrengti nauji bėgimo takai stadione, krepšinio aikštelė, net teniso kortai. Nieko netrūksta, tik – vaikų. Vos už 6 kilometrų esančioje Vilkyškių gimnazijoje nėra valgyklos, o sporto salė – avarinės būklės.

Ne vienas atvejis rodo, kad ugdymo įstaigos tvarkomos pagal politinį žemėlapį – valdančiųjų rinkimų apygardas. Į „bevaikes mokyklas“ investuojami didžiuliai valstybės ir Europos Sąjungos pinigai. Tuo metu Vilniuje, kuriame vaikų daugėja, visiškai sutvarkytas ugdymo įstaigas galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais, o paremontuotų iš vidaus ar išorės – tik apie 20 procentų.

Ar mokyklai užtenka būti arti

Dabar į mokyklas ateina karta, išvydusi pasaulį vos per kelerius metus trukusį didesnio gimstamumo bumą. Tačiau gimstamumo lygis, kaip rodo statistika, vėl krito. Mažėja ir grįžtančiųjų iš emigracijos. Taigi vilties, kad atsiras pagrindo reanimuoti nykstančias mokyklas, nėra. Mažų mokyklų atstovai tikina siekiantys gero mokiniams, švelninantys socialines problemas. Bet ar suteikiant prastesnį išsilavinimą neužprogramuojama dar didesnė socialinė atskirtis? Galbūt socialines problemas provincijoje vertėtų spręsti kitais būdais, neaukojant kokybiško išsilavinimo, kuris ateityje žmonėms garantuotų gerovę

Bendruomenės mūru stoja už mokyklėlių išsaugojimą – esą jas uždarius kaimuose gesinami kultūros židiniai. Bet net ir nutraukus ugdymo veiklą židinys neužgęsta, jeigu yra kas jį kursto. Pavyzdžiui, buvusiame Tauragės rajono Šakviečio pradinės mokyklos pastate veikia Lomių pagrindinės mokyklos mišri priešmokyklinė grupė, biblioteka, medicinos punktas.

„Mokyklėlės uždarymas visuomet skaudus. Tai ne tik klasės, tai ir kultūros židinėlis. Vaikai išvažiuoja, ir kaime nelieka jaunystės šurmulio“, – apgailestavo Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas.

Tačiau mokinių mažėja, tad kitos išeities nėra, kaip tik uždaryti nedideles mokyklas ar jungti jas prie didesnių. Mero žodžiais, Pasvalio savivaldybėje mokyklų tinklas jau kiek pakeistas, procesas vyksta toliau. Mažas mokyklėles padarius didesnių ugdymo įstaigų padaliniais, joms rūpi ir filialų kaime mokytojai, o kai ten nelieka darbo, galbūt atsiranda pamokų pagrindinėje mokykloje. Taip geriau panaudojami žmogiškieji ištekliai. Vis dėlto dalis pedagogų netenka darbo.

Bet svarbiausia – vaikai. Meras mato, jog nemažai tėvų, norinčių, kad jų atžalos pasiektų geresnių rezultatų, patys veža vaikus į miestą, nelaukdami, kol kaimo mokykla bus uždaryta. Taip daro net kaimo mokytojai.

G. Gegužinskas prisiminė pirmą mokyklą, kurią jam, kaip merui, teko uždaryti. 1996 metais Skrebotiškio mokykloje mokėsi gal 80 mokinių, bet vietinis buvo tik vienas, kiti – iš aplinkinių kaimų. Atrodė logiška – geriau vieną vaiką vežti kitur, nei 79 – į Skrebotiškį. „Pirmą kartą mus, atvykusius ir pranešusius tokią žinią, žmonės pasitiko ne pačiais geriausiais žodžiais. Po metų mokyklą vis tiek teko uždaryti. Tačiau supratome – reikia su visais kalbėti ir ieškoti sutarimo, o ne sakyti, kad tokia yra savivaldybės politinė valia“, – tvirtino meras.

Nors vietos ir nacionalinės valdžios politikai dėl kaimo mokyklų uždarymo baiminasi prarasti rinkėjų palaikymą per rinkimus, jų pareiga ir atsakomybė aiškinti žmonėms, jog mokykla – ne pastatas arti namų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"