Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŠVIETIMAS

Aurelijus Katkevičius: kaip Lietuvos švietimo sistemą padaryti ne gerą, o bent normalią

 
2018 02 07 11:06
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Aurelijus Katkevičius, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius, kiekvieną savo viešą pasisakymą baigia fraze, kad atlyginimai mokytojams turi būti pakelti dabar ir bent dvigubai. Pasak jo, tai būtų pirmas žingsnis gelbėjant Lietuvos švietimo sistemą. O atvesti ją „į normą“, kaip pabrėžia A. Katkevičiaus, galėtų tik visų politinių jėgų susitarimas, panašus į tą, koks buvo prieš stojant į Europos Sąjungą ir NATO.

– Kiekviename jūsų redaguojamo žurnalo „Verslo klasė“ numeryje būna bent vienas tekstas apie švietimą. Taip pat kiekvieną savo pratarmę žurnale ir viešą kalbą baigiame fraze apie mokytojų atlyginimus. Iš kur tiek rūpesčio dėl švietimo?

Ko man labiausiai trūksta šioje sferoje, tai konkretumo. Konkretumo valstybiniu mastu.

– Iš gyvenimo. Mūsų nesusikalbėjimas, mūsų agresijos, mūsų nesusivokimas, mūsų nesugebėjimas atskirti, kur yra melas, kur nėra melas, – kai pradedi galvoti, kur viso to šaknys, vis tiek pareini į mokyklą. Į švietimo sistemą, pas mokytoją. Suvoki, kad, jeigu čia ką ir gali pakeisti, tai gali pakeisti per daug metų, tobulindamas, keisdamas švietimo sistemą. Čia kaip su tomis britiškomis pievelėmis: kai britų klausia, kodėl tokia graži veja, jų atsakymas yra paprastas – reikia ją pjauti kokius 200 metų ir tada viskas susitvarko.

Ko man labiausiai trūksta šioje sferoje, tai konkretumo. Konkretumo valstybiniu mastu. Pinigai pigūs – eikit, skolinkitės ir kelkit algas arba parduokite nekilojamąjį Edukologijos universiteto turtą ir kelkit mokytojams algas. Turėtų būti kažkokie labai aiškūs, lengvai apčiuopiami ginčai.

Privačiai diskutavome su dr. Austėja Landsbergiene prieš pusmetį. Jos koncepcija yra pirma padaryti kažkokią atestaciją, o tada kelti algas. Mano koncepcija buvo padaryti dideles algas – tada atsiras konkursas, bus iš ko rinktis, ir tik tada darome atestaciją.

– Bet ar tikrai atsiras didesnis konkursas? Mokytojai dirba mokykloje po 40 metų, jiems pakels atlyginimus ir jie dirbs toliau – tol, kol galės.

– Esu girdėjęs, kad Vilniaus universitete, kur buvo įvesti edukologinės pakraipos mokslai, buvo konkursas – po 10 žmonių į vieną vietą. Būtent į edukologinę pakraipą. Dabar tai [mokytojo atlyginimas – red.] geru atveju yra 700 eurų per mėnesį. Jeigu būtų dvigubai, manau, būtų dar didesnis konkursas.

Puikiai suprantu, kad tai yra didžiulė, kompleksinė problema. Švietimo sistema yra begalinė, kiekvienas žmogus prie tos sistemos prisiliečia nuo pat darželio iki sidabrinio plauko. Reikia pradėti bent nuo kažko ir dėl to „idėja Lietuvai“ apie mokytojų prestižą iki 2025-ųjų yra OK. Bet tai yra tiek generalizuotas tikslas, kad gali būti visaip. Gali baigtis ir naujo prezidento lozungu 2025 metais, kad va, dabar jau mokytojas bus prestižinė profesija.

Pats realiausias žingsnis į tą prestižą, man atrodo, būtų piniginė kompensacija mokytojams, tuo pat metu susijusi su investicijomis į juos, kaip į žmones.

Nežinau, kaip tai padaryti ir kurioje vietoje, bet kaip mes turėjome visų partijų sutarimą dėl Europos Sąjungos ir NATO, taip ir dabar turėtų būti aptartas blokas veiksmų, kurie nesikeistų pasikeitus partijoms.

– Bet ar tai įmanoma Lietuvos politinėje sistemoje?

Pats realiausias žingsnis į tą prestižą, man atrodo, būtų piniginė kompensacija mokytojams, tuo pat metu susijusi su investicijomis į juos, kaip į žmones.

– Nežinau, ar įmanoma. Bet kitaip nebus. Nes švietimo sistema yra tokia, kad kokius nors rimtesnius permainų rezultatus galima pamatyti po 10–15 metų. Per 4 metus tu nieko nepamatysi.

– Tai į 10 metų „tilptų“ pora prezidento kadencijų. Gal prezidentas galėtų kažkiek užtikrinti reformos tęstinumą?

– Sutikčiau net ir su karaliumi, jeigu tik jis tuo užsiimtų. Manęs klausia, o kaip tada gydytojai, policininkai, gaisrininkai ir visi kiti? Mano supratimu, švietimas yra tai, nuo ko turėtų keistis gyvenimas ir kitose sferose. Jeigu sutvarkysime švietimą, galbūt koks nors greitosios pagalbos gydytojas turės mažiau metilo spiritu apsinuodijusių pacientų, galbūt gydytojas kosmetologas, plastinės chirurgijos chirurgas neturės tiek rūpesčių su pašėlusiomis supermamytėmis, galbūt mes gebėsime sumažinti savo agresiją kitose srityse ir tai, pavyzdžiui, padės palengvinti policijos darbą – galbūt bus mažiau smurto artimoje aplinkoje. Viskas telpa į švietimą.

Reikia visų politinių jėgų nacionalinio sutarimo dėl kompleksinių veiksmų švietimo sistemai atvesti „į normą“. Net nepagerinti, bet atvesti „į normą“, nes tai dabar yra nenormalu.

Kitas dalykas – labai gerai [“Idėjos Lietuvai“] konferencijoje sakė suomis [dr. Pasi Sahlbergas, Suomijos švietimo ekspertas] – ne bėkit, o eikit. Mūsų tautinis charakteris jau 100 metų yra toks, kad lietuviai yra labai užsispyrę ir jų „nepatampysi“. Kai kurie judesiai gali būti per staigūs, pavyzdžiui, kai aš dirbau Vytauto Landsbergio patarėju, vyko kolūkių reforma, 3 hektarų reforma – iš tikrųjų dabar pradedame suvokti, kad galbūt tai buvo per staigus judesys. Aiškiai politiškai apibrėžtas, bet galbūt per staigus ir tautos mentalitetui nesuvokiamas.

Dabartinė valdžia jau pradeda erzinti dėl to, kad veikia per greitai. Mes nesame tokie, mes negalime [pakęsti] prievartos. Reikia ilgai, kruopščiai dirbti su šitais užsispyrusiais individualistais.

Jeigu sutvarkysime švietimą, galbūt koks nors greitosios pagalbos gydytojas turės mažiau metilo spiritu apsinuodijusių pacientų

– Viena vertus – švietimo sistemai pertvarkyti reikia laiko, kita vertus – rezultatų norisi kuo greičiau.

– Mes negalime jos greitai sutvarkyti. Suomiams tai užtruko 10–15 metų nuo suvokimo, kad tai darys, iki tol, kol jie staiga patys netyčia pastebėjo, kad yra pirmi pasaulyje. Mes visų pirma turime sutarti dėl to, kad tai bus ilgalaikis procesas, ir turime visi į tai eiti, o ne taip, kad vėl atbėgs kita ministrė su nupaišytais antakiais ir vėl padarys ką nors atvirkščiai, negu susitarėme.

– Bet gal suomiai savo reformą padarė tinkamesniu laiku, nes pasaulis tada keitėsi truputį lėčiau?

– Taip. Dabar yra dar didesnė problema, nes keičiasi visa paradigma. Iš principo yra tiek daug įtakų ir poveikių, kad tai tampa labai sudėtinga. Viskas užsidaro į kvailą, ydingą ratą. Vakaruose mokykla, ypač – aukštoji mokykla, keičiasi taip, kad viskas yra verčiama nuo programinio mokymo į žmogų, kuris pats tampa centru, aplink kurį vienaip ar kitaip koncentruojasi mokslo moduliai.

– Ar nebus taip, kad per 10–15 metų įgyvendinsime reformą ir tuo metu, kai ji jau turėtų pradėti duoti rezultatų, viskas bus pasikeitę?

– Šioje paradigmoje, kurioje dabar atsidūrėme, yra visas pasaulis. Visi taip gyvena. Tu nuolat gyveni esant neapibrėžtumui ir dėl to baisoka. Yra tas saugumo noras, dėl to ateina visokie populistai, kurie žada žmonėms saugumą, uždarumą ir apsaugą. Bet kitaip nebus – mes turėsime gyventi tame baisumų pilname ir nepatikimame pasaulyje. Ir turime išmokti valdyti procesus būtent tokioje neaiškioje, chaotiškoje aplinkoje. Yra sugalvota, kaip tai daryti, kaip keistis besikeičiančiame pasaulyje.

– Žinių monopolis šiandien nebepriklauso mokytojui. Kaip turėtų keistis jo vaidmuo?

– Greičiau į mentorių, į mokytoją, kuris moko mokytis ir pirmiausiai pažadina norą mokytis, nes mes ateiname į tą epochą, kur mokytis bus pamatinis viso gyvenimo procesas. Žmogus bus ir mokytojas, ir mokinys. Jis, pavyzdžiui, turės 10 žmonių, kuriems dėstys, kaip dirbti su lygtimis, ir pats vaikščios ir mokysis, kaip rašyti straipsnius. Tai dabar vyksta su mumis – aš dabar lankau vienų pamokų kursus ir dėstau kitas pamokas. Tai bus natūralus gyvenimo būdas per artimiausius 5–10 metų. Mes visi būsime vienas kitam mokytojai.

Plius mes dar nelabai suvokiame, ką iš tikrųjų reiškia lėtas, bet nuoseklus gyvenimo trukmės ilgėjimas ir ką reiškia tai, kad dabartiniai 60-mečiai iš principo yra 40-mečiai prieš 20 metų. Būsena, socialinis aktyvumas, socialinis veiklumas – taip, kaip nepriklausomybės pradžioje atrodė 45-erių metų žmogus, dabar jaučiasi 65-erių metų žmogus. Galbūt šis sidabrinis potencialas su visa savo patirtimi turi atsidurti švietimo sistemoje?

– Bet kol kas to sidabrinio potencialo mokyklose yra nemažai. Lietuvoje apie pusė mokytojų yra vyresni nei 50-ies metų.

Iš tikrųjų aš šitą reformą pradėčiau nuo kalbų. [...] Pakelti mokytojams algas yra viena, o antra – pabandyčiau įvesti kalbų mokymąsi vos ne privalomą ir pakankamai geru lygiu.

– Bet jų kvalifikacija dažnai yra XX amžiaus, o ne XXI.

– Ar įmanoma išjudinti tą žmogų, kuris regiono mokykloje dirba 40 metų, nekeisdamas savo darbo metodų?

– Greičiau bus taip, kad jaunesnės kartos žmonės važinės į sustambintas mokyklas. Žmonės, kuriems dabar jau link 70-ies, retas moka įsijungti kompiuterį ir nemoka kalbų, kas yra blogiausia.

Iš tikrųjų aš šitą reformą pradėčiau nuo kalbų. [...] Pakelti mokytojams algas yra viena, o antra – pabandyčiau įvesti kalbų mokymąsi vos ne privalomą ir pakankamai geru lygiu.

– Ką manote apie mokytojo pašaukimą – ar tai įgimtas dalykas, ar būti mokytoju išmokstama? Profesorius Vytautas Landsbergis kaip pirmą dalyką keliant mokytojų prestižą įvardijo tai, kad mokytojauti turi ateiti žmonės, kurie, kaip ir kunigai, turėtų tam pašaukimą.

– Bet kaip mes juos atrinksime? Kas bus tas detektorius, kuris nustato, ar turi tu pašaukimą, ar ne? Taip, aišku, intravertas gali sunkiau bendrauti su žmonėmis negu ekstravertas. Kažkokie minimalūs psichologiniai sietai, matyt, turėtų būti tame pačiame konkurse į mokytojo vietą. Visgi, įsivaizduoju, tai nėra šventa dvasia – yra ir tam tikri amato dalykai, kurie išmokomi ir išmokstami.

– Mokytojo specialybės prestižo sugrąžinimas iki 2025-ųjų – misija įmanoma?

– Viskas šiame pasaulyje įmanoma. Vienintelis dalykas, dėl kurio aš abejočiau, – ar iš tikrųjų įmanoma pramušti tą buką savimylą ir tą buką mūsų politikų narcisizmą, kad jie bent dėl kažkokio vieno aspekto, kur kalbama apie mūsų ateitį (kaip kad buvo su ES ir NATO), susitartų ir nebesidraskytų.

– Kiek laiko dar planuojate savo viešąsias kalbas baigti fraze apie mokytojus?

– Kol jiems dvigubai nepakels atlyginimo. Jau nuo rugsėjo 1-osios turėtų kažkiek didėti. Atsiranda įdomūs procesai su šia Švietimo ministerija, kuri visgi sugebėjo atsisakyti savo perteklinio nekilnojamojo turto. Iki šiol buvo milijonai kišami į sienas, o ne į žmonių smegenis. Jeigu mes pasuksime mąstymą ir vadybą taip, kad kišime milijonus nebe į sienas, o į žmones, tada galbūt mums kas nors ir išeis. Matau požymių, kad atsiranda bent jau noro tai daryti. Ar tai pavyks, ar mes sutarsime dėl to, – čia jau visai kitas klausimas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"