Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Žiūrėk į knygą, o ne pro langą

 
2018 02 12 15:56
Didelis privalumas gebėti susikaupti veiklai net ir tuomet, kai aplinka triukšminga ir blaškanti.mamaladepie.co.uk nuotrauka
Didelis privalumas gebėti susikaupti veiklai net ir tuomet, kai aplinka triukšminga ir blaškanti.mamaladepie.co.uk nuotrauka

Vaikai nebemoka sukaupti dėmesio. Psichologai ir pedagogai šį reiškinį vadina epidemija. Gyvenimo ritmas toks greitas, o aplinkos trukdžių tiek daug, kad vaikams sutelkti dėmesį darosi vis sunkiau. Pataria gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė.

Vaiko gebėjimas sukaupti dėmesį – tai įgūdis, be kurio tampa labai sunku išmokti naujų dalykų. Norėtume, kad darželinukas galėtų susikaupęs spalvinti, pradinukas – parašyti puslapį raidžių, paauglys – pasiruošti atsiskaitymui. Suaugusiesiems dėmesio irgi reikia: kai sunku susikaupti, studentas vargsta prieš egzaminus, o dirbantysis nesusidoroja su darbo užduotimis. Gebėjimas sukaupti dėmesį svarbus ir kruopščiam darbo atlikimui, ir jo užbaigimui laiku.

Psichologė-psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė.Asmeninio archyvo nuotrauka
Psichologė-psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė.Asmeninio archyvo nuotrauka

Jei XX amžiaus pradžioje daugumai vaikų užteko išmokti skaityti ir rašyti, šiuo metu reikalavimai visiškai kitokie, todėl šiuolaikiniai pradinukai praleidžia daug daugiau laiko su knygomis ir pratybomis, o kur kas mažiau laiko aktyviai judėdami ore, palyginti su savo bendraamžiais prieš 100 metų. Todėl dėmesio sukaupimo sunkumai daug greičiau išryškėja ir turi daugiau įtakos gyvenime, nei tuomet, kai dauguma žmonių dirbo fizinį, o ne protinį darbą.

Susikaupimo dėsniai

* Vaiko gebėjimas sukaupti dėmesį kokiai nors veiklai labai priklauso nuo daugybės aplinkybių: pavyzdžiui, ar vaikas išsimiegojęs, pavalgęs, ar nėra pavargęs, ar jam nėra laikas miegoti pietų miego, ar neserga, ar įdomi veikla, kuria jis turi užsiimti.

* Triukšmingoje, dėmesį blaškančioje aplinkoje (pavyzdžiui, esant įjungtam televizoriui ar dideliame prekybos centre) dėmesį sukaupti seksis sunkiau.

* Vaikams sunku susikaupti, kai jie išgyvena nerimą (pavyzdžiui, nesutariant ar skiriantis tėvams, kam nors sergant, persikrausčius į kitą gyvenamąją vietą).

* Svarbu ir tai, kaip pateikiamos užduotys: jeigu vaikas įsitraukęs į kokį nors jam įdomų žaidimą, o tėvai liepia jį nutraukti ir mokytis rašyti raides, natūralu, kad vaikas priešinsis ir bus labiau išsiblaškęs negu tuomet, kai užduotis jį iš tiesų sudomins.

* Jei tėvai užduotis pateikia, patys užsiimdami kitomis veiklomis, išsiblaškę, jie taip pat vaikui neparodys tinkamo pavyzdžio, kaip išlaikyti sukauptą dėmesį.

* Vaikų raidos specialistai teigia, jog reikėtų tikėtis, kad vaikas galės sukaupti dėmesį tiek minučių, kiek gausime prie vaiko metų pridėję 1. Tai yra, 5 metų vaikas galės susikaupti 5–6 minutėms, 7 m. vaikas – 7–8 minutėms.

* Kita metodika skelbia, kad 4–5 m. vaikai gali susikaupti po 2–5 minutes kiekvieniems metams (tai yra, iš priešmokyklinukų galima tikėtis, kad jie išlaikys sukauptą dėmesį iki 4–20 minučių, galbūt, jei užduotis bus įdomi, ir kiek ilgiau).

* Mažose grupelėse vaikai gali kartu žaisti 15 minučių; jei žaidimai ar užduotys nauji ir įdomūs, šis laiko tarpas gali pailgėti iki pusvalandžio.

* 6–7 m. vaikai gali išlaikyti dėmesį vienai įdomiai ar naujai užduočiai iki 30 minučių.

Išsiblaškymas buvo naudingas

Vaikų raidos specialistai teigia, jog reikėtų tikėtis, kad vaikas galės sukaupti dėmesį tiek minučių, kiek gausime prie vaiko metų pridėję 1.

Žvelgiant plačiau, gebėjimas atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui, kadaise buvo būtinas, kad žmogus išgyventų. Jei pirmykštis žmogus taip įsitraukdavo į savo veiklą, kad neišgirsdavo (nepamatydavo, neužuosdavo) atsėlinant laukinio žvėries ar priešo iš kitos genties, – jis paprasčiausiai žūdavo. Todėl gebėjimas naudotis savo akimis, ausimis, oda ir nosimi net ir tam tikros kryptingos veiklos metu buvo labai naudingas. Mes visi gimę dar turime tokių gebėjimų, todėl galima pastebėti, kaip kūdikiai nustoja žįsti ar ką kita daryti ir sukasi ten, kur išgirsta kažką neįprasta, ar sureaguoja į šviesos blyksnį arba naujus mamos kvepalus. Suaugusieji taip pat krūpteli, jei netikėtai išgirsta garsų šuns lojimą ar pamato blykstelint žaibą.

Šiuo metu vaikai anksti įtraukiami į veiklas, kur reikalingi intelektiniai gebėjimai, todėl didelis aktyvumas ir gebėjimas pastebėti visa, kas vyksta aplinkoje, tampa nenaudingi, kur kas svarbiau – gebėti susikaupti veiklai net ir tuomet, kai aplinka triukšminga ir blaškanti. Ne visiems tai paprasta!

Nesusikaupia, nes per sunkios užduotys

Vaikai gali nesutelkti dėmesio tuomet, kai gauna per sunkias savo amžiui užduotis. Kartais tėvai labai nori vaiką anksti išmokyti skaityti ar rašyti, taip pat rūpinasi, kad vaikas lankytų įvairias mokyklėles ar būrelius. Reikėtų stebėti, ar vaikui siūloma ne per daug veiklų, palikti laiko laisvam, nestruktūruotam (ne lavinančiam ir ugdančiam) žaidimui, kuris ypač svarbus priešmokykliniame amžiuje.

Jei vaikas nerodo susidomėjimo skaityti ar rašyti, nereikėtų jo versti, jei jis dar nelanko priešmokyklinės grupės: kartais 4–5 metų vaikas raidėmis arba skaičiais visiškai nesidomi, bet po metų puikiai išmoksta skaityti ir rašyti. Būna ir taip, kad tėvai labai stengiasi, skatina vaiką atlikti įvairias užduotis namuose, tačiau dėl to irgi būtų svarbu pasitarti su pedagogais: gali būti, kad vaikui visiškai pakanka to, ką išmoksta pamokėlių metu, o namuose būtų geriau suteikti galimybę pailsėti ir pažaisti.

Dar svarbu nepamiršti, kad kartais vienas kitą blaško broliai ir seserys. Jeigu taip nutinka ir jūsų šeimoje, pasirūpinkite, kad tuo metu, kai vienas iš jų (ypač tas, kuriam sunkiau susikaupti) atlikinės dėmesio sukaupimo reikalaujančias užduotis, kitas būtų kitame kambaryje ar virtuvėje ir tokiu būdu netrukdytų broliui ar sesei mokytis. Šį laiką net galite išnaudoti tam, kad kiekvienam iš vaikų skirtumėte individualaus dėmesio: vienam mokantis, su kitu pažaiskite, vėliau vaikai apsikeis vietomis, ir jūs vėl turėsite galimybę pabūti atskirai su kitu sūnumi ar dukra.

Pamokėlės nuo gimimo

Ugdant vaiko gebėjimą sukaupti dėmesį, galite tą pradėti daryti labai anksti, jau nuo pirmųjų gyvenimo metų.

Kai mažas vaikas žaidžia kokiu nors žaisliuku, galite padėti jam išlaikyti dėmesį, paprašydami, kad jis parodytų, kur yra meškiuko akytė arba ausytė, arba geltonas taškas ant kamuoliuko.

Domėkitės vaiko veikla ar žaidimu, nenutraukite jo ir neperimkite iš vaiko iniciatyvos žaidime – sekite paskui vaiką, o ne bėkite jam už akių.

Su didesniais vaikais žaiskite stalo žaidimus, „atminties“ žaidimus (tai stalo žaidimai, kur reikia įsiminti padėtas korteles su tam tikru paveiksliuku). Stalo žaidimai, žaidžiami kartu su kitais šeimos nariais, dar padeda ir išmokti sulaukti savo eilės, nenuliūsti pralaimėjus (arba susitvarkyti su ištinkančiais stipriais jausmais), be to, tai puikus laiko praleidimas.

Einant pasivaikščioti, galima su vaiku kartu ieškoti augalų, turinčių baltos (ar kokios nors kitos) spalvos, pastebėti apvalius arba ovalius akmenėlius, pajūryje – ieškoti baltų kriauklelių arba akmenėlių su skylutėmis.

Galima mokytis daryti įvairius rankdarbius – siuvinėti, nerti ar megzti, pinti, taip pat galima žvejoti, užsiimti daržininkyste ar sodininkyste (išrauti piktžoles, pasėti ar pasodinti augalus, juos laistyti, surinkti derlių).

Pabandykite ir patys su vaiku visiškai įsitraukti į veiklą, nejungdami tuo metu muzikos ar nekalbėdami telefonu, – tai puikus būdas ne tik lavinti dėmesingumą, bet ir pailsėti nuo didelio kasdienio gyvenimo tempo.

Didesni vaikai labiau domisi kokia nors veikla tuomet, kai patiria sėkmę, todėl pasistenkite, kad užduotys nebūtų per sunkios. Kad vaikas ilgiau išlaikytų dėmesį, daug kas priklauso nuo suaugusiųjų kūrybiškumo: bandykite rasti, kas vaikui būtų nauja ir įdomu. Kartais prireikia ieškoti nestandartinių sprendimų, užduotis kuriant taip, kad į jas būtų įtrauktos vaiko mėgstamos veiklos: pavyzdžiui, raides galima „sustatyti“ iš vaiko mašinėlių arba lėlyčių, skaičiuoti taip pat galima mašinėles arba jų ratus, o ne pagaliukus.

Ką rodo atlikti tyrimai

Tyrimai rodo, kad vaikams sukaupti dėmesį gali padėti fizinis krūvis. Jau seniai kalbėta apie tai, kad mokantis ir judant, bėgiojant aktyvinami skirtingi smegenų centrai, todėl pertraukėlės tarp mokslų, kurių metu vaikai gali pabėgioti ir pažaisti, gali padėti geriau susikaupti tolesniam mokymuisi. Svarbu, kad fizinis krūvis būtų laikomas prioritetu šeimoje, ir tėvai rodytų vaikams tinkamą pavyzdį, taip pat padėtų išsirinkti, kuri sporto sritis labiausiai patiktų.

Beje, tyrėjai yra pastebėję, kad tuomet, kai vaikas mokydamasis juda, sukiojasi ir mataruoja kojomis – nereikėtų jam to drausti, nes, kad kaip tai būtų keista, toks judėjimas jam... padeda susikaupti. Pabandykite užuot barę vaiką ir raginę jį sėdėti tiesiai ir ramiai, leisti jam mokytis mataruojant kojomis, – pamatysite, ar tai padeda.

Tyrimai rodo, kad, leidžiant laiką prie ekranų, gebėjimas išlaikyti sukauptą dėmesį trumpėja. Užuot leidę vaikui „mirkti“ ekranų rodomuose vaizduose, geriau pasiūlykite jam pasikalbėti, kartu ar atskirai paskaityti, sudėti dėlionę, padėti jums ruošiant vakarienę ir panašiai.

Gebėjimui sukaupti dėmesį įtakos turi ir vaiko mityba. Labai svarbu, kad vaiko mityboje būtų kuo mažiau rafinuoto cukraus ir vadinamųjų paprastųjų perdirbtų angliavandenių (saldėsių, baltos duonos, kepinių). Toks maistas skatina greitus gliukozės koncentracijos kraujyje šuolius, kurie didina vaiko aktyvumą ir negebėjimą nusėdėti vienoje vietoje. Todėl geriau rinktis sudėtinguosius angliavandenius, kuriuose daug skaidulų ir mažai cukraus (viso grūdo košes, makaronus, duoną).

Žinoma, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimo simptomus sustiprina dirbtiniai maisto konservantai bei spalvikliai, todėl skaitykite maisto produktų etiketes ir stenkitės rinktis „švarius“ maisto produktus. Geriausia, jeigu galite vaikui pasiūlyti šviežio, neperdirbto, nekonservuoto maisto, kuriame maisto priedų nebūtų.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“ (www.mamoszurnalas.lt)

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"