Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Vaikams balandžio pirmoji – ištisus metus

 
2018 03 31 6:30
Kartais vaiko melas būna visai nekaltas, bet jums dėl to nesmagu ir liūdna, tad nebijokite vaikui to pasakyti./Tatjanos Kurganovos nuotrauka
Kartais vaiko melas būna visai nekaltas, bet jums dėl to nesmagu ir liūdna, tad nebijokite vaikui to pasakyti./Tatjanos Kurganovos nuotrauka

Mes, suaugusieji, melavimą įteisiname tik vieną dieną per metus – balandžio pirmąją. Vaikams melas yra duona kasdienė. Meluoja net kūdikiai. Kaip reaguoti? Pataria šeimos psichologė Erika Kern.

Įsivaizduojame, kad melavimas neatsiejamas nuo kalbos dovanos, nes apgauti galime tik žodžiais. Tai netiesa. Meluoti žmogus išmoksta ankstyvoje kūdikystėje. Kūdikis verkia tada, kai nepatenkinti jo poreikiai – valgymo, saugumo, ramybės, švaros, fizinio ir emocinio bendravimo. O tėvai mielai jį ima ant rankų ir nešioja – vos tik jis suniurna. Netrukus kūdikis išmoks apgauti, kad jam kas nors blogai, nes supras, kad vos pravirkus jį paima ant rankų. Taigi, meluoti pradedame labai anksti.

Erika Kern: „Pakanka pasakyti, kad jums labai nesmagu ir liūdna, jog vaikas melavo, ir dabar jūs visai nenorite su juo kalbėtis, kartu žaisti ar padūkti lauke.“

Melo „evoliucija“

Ketverių Gerda kasdien darželyje pasakoja nebūtas istorijas. Po savaitgalio ji aiškina, kad su tėveliais buvo prie jūros, kad ten žaidė su savo sesutėmis. Iš tikrųjų Gerda vienturtė, o prie jūros tą savaitgalį šeima nevažiavo. Gerda pradėjo fantazuoti vos išmokusi kalbėti. Mama nežino, ar bausti dukrą už melavimą, ar priešingai – džiaugtis lakia mergaitės vaizduote.

Nuo kada vaiko fantazavimus jau galima pradėti laikyti melu? „Visi manome, jog mažas vaikas tiesiog fantazuoja, o ūgtelėjęs, apie 5–6 metus, pradeda aiškiai suprasti, kad sako netiesą. Vis dėlto tokio amžiaus vaikas, sąmoningai surezgęs melą, vis dar gali ir pats patikėti, kad tai, ką jis sako, – tiesa. Gana ilgai vaikai meluoja ne tik kitiems, bet ir sau – jų mąstymas taip sudėliotas, kad jie sėkmingai gali tikėti tuo, ką sako. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, galite manyti, kad vaikas gyvena pasakų pasaulyje, kur viskas gali keistis, atsirasti ir dingti. Tad darželyje pripasakojusi istorijų apie seseris ir tuo patikėjusi, Gerda nenustebs, kad namuose tų sesių nėra...

Vaikai truputį anksčiau pradeda suvokti savo melo sąmoningumą, nei nustoja patys tikėję savo melu. Tarkim Gerda, pradėdama pasakojimą apie savo seseris, žino, kad jų nėra, tačiau pasakodama pradeda įtikėti savo istorija ir eidama namo visai teisėtai gali tikėtis ten rasti sesutes“, – sako šeimos psichologė.

Ar tai melas, ar ne

Daugybė vaikų pasakodami sutirština spalvas, perdeda, kad jais labiau žavėtųsi. Štai Simonas kieme aiškina, kad jo tėtis turi penkis džipus. Simono tėtis turi seną džipą, kuriuo šeima važiuoja į sodybą, tad Simono melas nėra visiškai nuogas – dalelė tiesos yra. Ar hiperbolizavimas yra melo forma?

„Ieškodami atsakymo, kas yra melas, o kas fantazija, tikimės „pagriebti melą už kojos“ ir su juo susidoroti. Tačiau turime nuliūdinti, o gal pradžiuginti – atsakymo ieškome ne ten. Juk dauguma meno rūšių yra visiškas melas ir absoliučiai sąmoningas! Tad jei uždrausime melą ar kaip nors kitaip su juo susidorosime, gali būti, kad apribosime laisvę kurti... Ieškodami atsakymo, kas yra melas, kas – ne, tiek pasiklystame, kad visai neaišku, ką gi daryti su tuo nuolat istorijas skeliančiu keturmečiu ar penkiamečiu“, – teigia specialistė.

Melo piktybiškumas

Suaugusieji savo melą vadina baltu ir juodu. Kai kada melas atneša tik naudos. Kuris nesame melavęs tėvams, kad išlaikėme įskaitą, pavalgėme priešpiečius, laiku nuėjome miegoti. Meluodami apsaugome artimuosius nuo neigiamos informacijos, vadinasi, toks melas – geras, nepiktybinis. O ar vaikų melas visada yra piktybinis? Štai 5 metų Lukas sumeluoja, kad suvalgė kotletą, nors jį mamai nematant išmetė pro langą. Mama patenkinta, o vaikas – irgi. Ar čia piktas melas, ar tik šiaip juokutis?

Psichologė E. Kern sako: „Čia iškyla esminis klausimas – koks yra melo tikslas? Visas melas skirtas tam, kad duotų naudos. Tik kiekvienam reikia vis kitokios naudos, tad ir meluojama pagal tai, ko tuo metu siekiama. Labai dažnai rūpestį kelia, kai vaikai meluoja siekdami išvengti bausmės. Ta pats ir dėl kotleto – jei mama sužinos, kad vaikas melavo išmesdamas kotletą pro langą, ji gali pradėti nerimauti, ar jos vaikas gauna pakankamai maisto medžiagų. Tokia situacija tampa juokučiu tik tada, jei mama į tai reaguoja kaip jį linksmą išdaigą, juokiasi kartu su vaiku ir išmoksta pamoką – ji ir toliau gali uoliai kepti kotletus, tačiau nėra apsaugota nuo to, kad jie neišlėks pro langą, tad pati gali rinktis, kaip pasielgti.

Situacija tampa sunkiai valdoma, kai mama užsispiria, kad vaikas valgytų kotletus (vietoj kotletų galite įrašyti bet ką – tarkim, laiku pareitų namo ir t. t.) ir dar nemeluotų, jei juos išsviedė pro langą. Vaikas meluoja vengdamas pasekmių, dažniausiai – tėvų reakcijos. Tad jeigu vaiką versime sakyti tiesą, o reakcija bus ta pati – nieko nepasieksime, kol visiškai susipyksime ir susigadinsime santykius. Vadinasi, jei vaikas meluoja vengdamas jūsų reakcijos – reikia daryti kažką iš principo kitaip, o ne pamokslauti, kad meluoti negražu. Sakykim, mama, kurios vaikas pro langą mėto kotletus, gali susitarti su vaiku, kad daugiau taip nedarytų, bet kartu ir neversti valgyti – leisti rinktis.“

Buitinis melavimas

Daugybė vaikų tingi valytis dantis, praustis, valyti dulkes ir t. t. Klasikinis pavyzdys, kai vonioje čiurlena vanduo, o vaikas išeina neva nusiprausęs, bet iš tikrųjų – sausas. Ilgainiui tėvai pajunta klastą, liepia išėjus iš vonios parodyti rankas, dantukus. Toks tikrinimas žemina ir tėvus, ir vaiką. Kodėl vaikai buityje taip nori mus apgauti?

„Klausiate, ar tokie epizodai vonioje – melas? Tikrai melas. Ne visi vaikai taip elgsis, bet tie, kurie linkę rizikuoti, dažniausiai elgsis taip. Labai skaudžiai į tai nebūtina reaguoti, gali būti, kad kūrybiškesnis ir labiau linkęs į riziką vaikas tiesiog jus dar kartą išbando, siekdamas savo gyvenimą padaryti paprastesnį ir patogesnį. Užtenka dažniau patikrinti, bet nebūtina bartis. Vaiko tikslas – patogumas. Jūsų tikslas – parodyti, kad tai privaloma. Patikrinę vaiką, galite ramiai pasakyti, kad jis nesiprausė, nes jūs tai matote, ir vėl siųsti praustis, ir vėl tikrinti.

Psichologė Erika Kern. Asmeninio archyvo nuotrauka
Psichologė Erika Kern. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tik nepykite. Kuo labiau sugebėsite į tai reaguoti kaip į žaidimą, tuo geriau. Nenustebkite, jei vaikas prieštaraus ir sakys: „Ne, aš prausiausi.“

Kiekvienas tėvas pats geriausias savo vaiko ekspertas. Jūs tikrai žinote, kada vaikas meluoja, o kada tikrai persistengėte įtarinėdami.

Jei esate tikras, kad vaikas nesiprausė, galite patylėti arba pasakyti, kad jūsų taip lengvai neapgaus, ir pakartoti, kad laukiate, kol jis nusipraus ir ateis pasirodyti. Po kelių tokių bandymų vaikui atsibos. Jam bus greičiau nusiprausti iš karto, nei vaikščioti į vonią ir ten leisti vandenį kelis kartus, kol vis tiek reikės praustis“, – pataria psichologė.

Melo „gydymas“

Mokėjimas virtuoziškai meluoti – talentas. Visi skaitome apie aferistus, kurie pameluoja močiutėms, neva į avariją pateko jų sūnūs ir reikia skubiai duoti pinigų. Piktinamės, kodėl žmonės ir vėl patiki tokiomis nesąmonėmis. Bet, reikia pripažinti, kad taip įtikinamai apgauti gali tik talentingi melagiai.

Ar galima teigti, kad vaikystėje linkęs meluoti vaikas užaugs melagis, sukčius, aferistas? Psichologai sako – NE. Yra du dalykai, kurie painiojami – melas ir asocialus, kitus žeidžiantis arba skriaudžiantis elgesys. Jei mokysite vaiką pagarbos, jei jūsų namuose vyraus susitarimai, o ne prievarta ar anarchija, jei parodysite vaikui, kada melas peržengia ribas, tai neatsitiks.

Maždaug nuo 5–6 metų nebijokite parodyti vaikui, kada jo melas jus įskaudino. Tačiau nebūtina rėkti, bartis ar kitaip jį skriausti. Pakanka pasakyti, kad jums labai nesmagu ir liūdna, jog jis melavo, ir dabar jūs visai nenorite su juo kalbėtis, kartu žaisti ar padūkti lauke. Tai – natūrali žmonių santykių pasekmė. Kai įskaudini kitą žmogų – jis nenori su tavimi bendrauti. Kartais melas būna visai nekaltas, bet jums dėl to nesmagu ir liūdna, tad nebijokite vaikui to pasakyti.

Geriausias pavyzdys vaikui – mūsų elgesys. Jei susitikusios su drauge meluojame apie save, o vaikas lyg niekur nieko žaidžia netoliese – tai puiki pamoka jam, jog meluoti verta ir net smagu. Gali būti, kad jums nepavyks pakeisti savęs, tačiau tada priimkite pasekmę – jūsų vaikui meluoti bus taip pat natūralu ir priimtina.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"