Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Ūgtelėjusiems vaikams taip pat labai reikia tėvų dėmesio ir laiko

 
2018 03 11 15:12
pixabay.com nuotrauka

Kas pasakė, kad tėvų dėmesio reikia tik mažiems vaikams? Tačiau tėvai labai dažnai visą savo dėmesį ir laiką skiria vaikui tik tol, kol jis dar nėra savarankiškas, kol jį reikia prižiūrėti ir jam padėti. O su kiekvienais savarankiškesniais metais to dėmesio lieka vis mažiau.

Augantiems vaikams reikalingas ne mažesnis tėvų dėmesys, nei „rankinukams“ (ant rankų nešiojamiems vaikams). Taip, didesnis vaikas gali pats pavalgyti, apsirengti, išeiti į lauką, bet vaikams neretai būna sunku priimti svarbius sprendimus. Auklėjimo ir vaiko vystymosi procesas negali vykti savaime, tad ir didesniam vaikui būtina skirti pakankamai dėmesio. Ne itin sveikintina pozicija, kad vaikui reikalingi sunkumai ir savarankiška patirtis, kad susiformuotų jo charakteris.

Neretai mama galvoja: „aš dirbu, skalbiu, perku ir gaminu valgį, tvarkau namus, kokio dar dėmesio reikia vaikui ir iš kur atrasti tam laiko – jis jau didelis ir gali pats kuo nors užsiimti.“ Čia ir iškyla problema – vaikas tikrai gali k a ž k u o užsiimti, tik ar tai jam reikalinga, prasminga ir vertinga veikla?

Suprantama, kad darbo metu negalite skirti vaikui laiko, tačiau grįžus iš darbo tai padaryti būtina. Tiesiog reikia visiems kartu pamąstyti, kaip tai padaryti? Galbūt vaikai jau galėtų padėti atlikti namų ruošos darbus, kol jūs pagaminsite vakarienę? O galbūt vaikas galėtų jums padėti nulupti bulves, kol kalbėsitės apie tai, kaip prabėgo diena – po to tikrai atliks laiko sužaisti kokį stalo žaidimą ar pavartyti knygelę. Tuo būdu nušausite du zuikius: greičiau paruošite vakarienę ir pabendrausite su vaiku, aptardami jo dieną ir mokysite vaiką namų ruošos.

Net vykstant į parduotuvę didesnis vaikas gali tapti puikiu pagalbininku – padės jums išrinkti produktus bei pats įgis patirties, kaip reikia apsipirkti. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai galėsite vaiką vieną išleisti į parduotuvę nupirkti kelių maisto produktų – o jis jau žinos, kokia grietinė ar duona jūsų šeimoje mėgiama bei kuriame skyriuje rasti dantų pastos.

Net ir ūgtelėjusiam vaikui reikia jūsų dėmesio, švelnumo, patarimo. Jis neretai nori būti lygiai taip pat pamyluotas kaip mažasis šeimos pagrandukas. Žinoma, yra tikimybė, kad daugiausia pats savimi besirūpinantis vaikas išaugs gerokai savarankiškesnis, tačiau pastebėta, kad vaikai, su kuriais tėvai su kiekvienais metais bendrauja mažiau (su ta intencija, kad augantis vaikas pats savimi gali pasirūpinti), paprastai turi daugiau bendravimo problemų, yra uždaresni. Tai ypač akivaizdu tampa paauglystėje – tada tėvai jau stebisi, kaip taip staiga jų vaikas tapo svetimas ir uždaras. Bet, deja, tai neįvyksta staiga.

Ne tik vaikams, bet ir tėvams turi būti įdomu kartu leisti laiką. Jei jums vaikų stalo žaidimai atrodo nuobodoki ar per vaikiški, galbūt jau laikas vaiką išmokyti žaisti ir jums patinkantį žaidimą? Ir knygas skaityti bei vartyti galima ne tik vaikiškas. Ir kalbėtis ne tik apie klasės draugų madas. Tiesiog atraskite, kas įdomu jums patiems ir pasakokite tai vaikams, kalbėkitės. Čia ne mažiau reikšmės turi ir savaitgalių, atostogų leidimas kartu. Kaip vaiką sudominsite tuo, kas jums įdomu, – ar tai būtų žvejyba, ar savaitgalinis poilsis sodyboje, ar gėlyno priežiūra, ar aistra kelionėms – jei jis tame nedalyvaus? Tik asmeninis pavyzdys ir buvimas kartu gali tai paskatinti. Net jei vaikas vakare nori pasivaikščioti, o jums atrodo, kad nesaugu jį išleisti vieną ar su draugu – galima griebti dviračius ir visiems kartu pasivažinėti. Maršrutą tegu parenka „jaunimas“.

Kai bendra veikla, bendravimas, laiko leidimas visiems kartu vyksta nuo mažų dienų ir tęsiasi, vaikui nėra reikalo to priimti kaip vertimo kažką daryti. Tai, kokie vaikai užgaus, priklauso ne tik nuo mokyklos, gatvės ar draugų. Didžiąja dalimi viskas priklauso nuo tėvų. Vaikai, kaip tos kempinės – viską traukia į save. Tai, ką jie mato vykstant savo šeimoje, jie priima kaip natūralų ir savaime aiškų procesą. Todėl atraskime daugiau laiko ir ūgtelėjusiems vaikams.

Pagal užsienio spaudą parengė JLK

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"