Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Motinos meilė: visus vaikus mylime kitaip

 
2018 05 06 6:00
Kiekvienas vaikas skirtingas, todėl jam tinka individualus bendravimas, savaip ir išskirtinai atskleidžiama meilė.
Kiekvienas vaikas skirtingas, todėl jam tinka individualus bendravimas, savaip ir išskirtinai atskleidžiama meilė. Jūratės Čiakienės nuotrauka

Motinos meilė – tauriausias žmogui duotas jausmas, neturintis nė krislo pavydo, nė lašo išskaičiavimo. Už vaikus atiduotume brangiausia, ką turime – jaunystę, sveikatą, gyvybę. Mes tai gerai žinome, bet oi kaip dažnai savo vaikus išbarame, pastumiame, pažeminame. Tai kokia gi ta motinos meilė? Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.

– Ar posakis, kad mama visus vaikus myli vienodai, yra išties neginčijamas?

– Abejonės pagrįstos. Kiekvienas vaikas mamai vis kitoks, kitaip elgiasi, kitokius dalykus mėgsta, kitaip kuria santykius su aplinkiniais. Vieni dalykai mamai labiau patinka, kiti – mažiau. Tad meilė kiekvienam vaikui susideda iš skirtingų mozaikos dalelyčių. Galima sakyti, kad motiniškoji meilė visiems vaikams yra tokia pati, tačiau jos išraiška tikrai skiriasi, mat prisideda simpatijos.

Kai mamos sako, kad sunku visus savo vaikus mylėti vienodai, iš to galima suprasti, kad ne visi vienodai patinka, ne vienodai kelia simpatijas, ir dar – kad mamos stengiasi su visais savo vaikais elgtis vienodai. To tikrai nereikia. Kiekvienas vaikas skirtingas, todėl kiekvienam jų ir tinka individualus bendravimas, savaip ir išskirtinai atskleidžiama meilė. Jei manote, kad vieną vaiką mylite labiau, o kitą – mažiau, pasvarstykite, kurias pirmojo savybes labiau vertinate, greičiausiai tokių tikitės ir iš kito. Tačiau juk kitas vaikas turi savo unikalių, nepakartojamų ir taip pat simpatijų vertų bruožų.

Meilė ir globa – ne tas pat

– Kokius vaikus mamos paprastai myli labiau: tuos, kurie į jas panašūs, jaunėlius, silpniausius ir labiausiai ligotus, o gal stipriausius ir daugiausia pasiekusius?

– Jei mama patenkinta savimi, myli save, tikėtina, kad jai patiks tokie patys ir jos vaikų bruožai bei vertybės. Tačiau jei mamai trūksta pripažinimo iš aplinkinių, jai gali nepakakti energijos mėgti tokius pačius savo vaikų bruožus. Jei mamai pačios savybės nepatinka ir dėl jų ji nuolatos išgyvena vidinį diskomfortą ar kaltę (tarkime, dėl to, kad ji nepakankamai tvarkinga ar panašiai), ji nemėgs ir šių vaikų bruožų, nes jie tiesiogiai primins jos silpnybes.

Jauniausiems ir sergantiems vaikams tenka daugiausia globos iš visų šeimos narių, tačiau globa ir meilė – ne tas pat. Mama lygiai taip pat stipriai gali mylėti ir kitus savo vaikus, nors labiausiai pagloboti sergantįjį. Dėl perdėtos globos dažnai atsiranda papildomų problemų.

Stipriausius ir daugiausia pasiekiančius vaikus labiau vertina mamos, kurios pačios orientuotos į pasiekimus ir kurių šie bruožai gana akivaizdūs. Tačiau dar kartą noriu pasakyti, kad tai – simpatija, ne meilė. Jei mamos sugeba atskirti šiuos du savo jausmus, iš karto ir vaikams, ir joms pačioms gyvenimas palengvėja.

Lygiava nereikalinga

– Ar psichologai palaiko visišką lygiavą šeimoje, kai visiems vaikams perkami tokie patys žaislai, skanumynai?

– Lygiava visai nereikalinga, tiksliau, visai nereikalingas vienodumas. Lygybės principas labai svarbus šeimoje ir kuo labiau jo paisote, tuo mažiau vaikai tarpusavyje konkuruoja. Kuo labiau pabrėšite vaiko unikalumą, tuo labiau jam padėsite. Jei perkate dovanas vaikams, svarbu, kad jas gautų kiekvienas, tačiau tiek pat svarbu, kad dovanėlės būtų individualios. Nebūtinai tai turi būti tos pačios srities daiktai, tačiau pritaikyti pagal amžių, lytį ir skonį. Jei kiekvienas gaus po dovaną – lygybės principą išlaikysime, o toliau galime elgtis, kaip išmanome. Jei baiminatės, kad vaikai dovanas lygins, kurio brangesnė, siūlyčiau susimąstyti, ar nederėtų nuoširdžiau pagalvoti, kokias vertybes ugdote vaikams ir kaip jūs prisidedate (gal ne netyčiomis) prie jų formavimosi.

Lygybės principas neretai tampa irgi perdėtas – „kad nė vienas nesijaustų nuskriaustas“. Taip nutinka ir per vaikų gimtadienius. Kad nesijaustų jaunėlis nuskriaustas, per vyresnio brolio gimtadienį ir irgi gauna šūsnį dovanų. Tačiau juk bus ir jo gimtadienis, o tada galės mėgautis tik savo švente ir dovanomis.

Psichologė Erika Kern: "Vaikai – suaugusiojo elgesio ekspertai, tad geriau pasistenkite ne kalbėti, bet mylėti."/Asmeninio archyvo nuotrauka
Psichologė Erika Kern: "Vaikai – suaugusiojo elgesio ekspertai, tad geriau pasistenkite ne kalbėti, bet mylėti."/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Jei kyla noras priglausti vieną vaiką, ar reikia čia pat glausti ir kitą?

– Ne, nereikia visą laiką tuo pačiu metu glaustyti visų vaikų. Kiekvienam vaikui svarbus individualus dėmesys. Tačiau stebėkite save, ar neignoruojate kitų vaikų, ar galite prisiminti, kada priglaudėte kitą? Jei manote, kad kitiems glaustymosi reikia mažiau, tai gali būti tiesa, tačiau dar negimė vaikas, kuriam fizinio artumo visai nereikėtų. Jei atrodo, kad jūsų vaikui visai to nereikia, ir jis jus atstumia, pasvarstykite, kaip jūsų elgesys ir jūsų santykiai skatina vaiką taip manyti, ir galbūt galėsite žengti vieną mažytį žingsnį, padedantį jums suartėti.

Glamonės ir bučiniai

– Iki kokio amžiaus tinka rodyti fizinę meilę vaikui – glaustis, bučiuoti, glostyti?

– Fizinis kontaktas duoda labai daug. Vaikai į šį pasaulį ateina nekalbėdami ir dar porą metų menkai tegali išreikšti savo jausmus žodžiais. Tad save jie išreiškia veiksmais, to paties tikisi ir iš kitų. Dar ilgai (gali net iki 6 metų) vaikui veiksmai reiškia daugiau nei žodžiai.

Tačiau jam augant fizinė meilė keičiasi nuolatos. Nėra griežtų normų, kaip, kada ir ką daryti. Kuo mažesnis vaikas, tuo glaudesnio reikia kontakto su mama ir tėčiu, tuo daugiau bučinių. Augdamas vaikas po truputį pradeda atsiskirti nuo tėvų, ir fizinis kontaktas retėja, nors pasitaiko atvejų, kai tėvai niekaip negali atsiplėšti nuo vaikų, o vaikai – nuo tėvų. Paprastai – tai santykio išraiška, vien sumažinti fizinį kontaktą nepakanka, reikia padėti tėvams paleisti vaikus, o vaikams – atsiskirti nuo tėvų. Paprastai tai daryti patiems gana sunku, jei jau esate pernelyg sulipę.

Dauguma vaikų patys padeda tėvams pajusti, kada fizinio artumo ir bučinių gana. Jie tiesiog rečiau nei anksčiau prieina prie tėvų, nenori bučiuotis ir glaustytis kitų akivaizdoje. Jei vaikas taip elgiasi, patogiausia taktika – stebėti jo poreikius ir bučiuoti bei glaustytis tiek, kiek prisileidžia. Tai netinka tais atvejais, kai vaikas niekada nemėgo fizinio kontakto, šiuo atveju siūlyčiau vis dėlto pasikonsultuoti su specialistu dėl jūsų tarpusavio santykių.

Instinktai – įgimti

– Kaip psichologai apibrėžia sąvoką „motinos meilė“. Apie kokią motiną sakote, kad ji tikrai myli savo vaiką?

– Aš taip sakau apie visas mamas, visos mamos myli savo vaikus. Tik ne visoms lengva tai parodyti, o kartais kiti jausmai, skausmas ar troškimai neleidžia meilei atsiskleisti. Meilė sunkiai apibrėžiama, o nusakyti šį jausmą bandė jau tūkstančiai žmonių, tačiau taip ir nesutarė dėl vieno vienintelio visa apimančio apibrėžimo.

Nėra formulės, pagal kurią apie mamą sakoma – stiprus jos motinystės instinktas. Galime kalbėti apie sąlygas, padėjusias arba trukdžiusias mergaitei tapti mylinčia mama. To, kokiomis mamomis tapome, nepakeisime, galime pakeisti tik savo elgesį, o tam, kokiomis mamomis taps mūsų dukterys, stengiamės daryti įtaką nuo pat jų gimimo.

– Ar motinos instinktas įgimtas, ar jo galima išmokti?

– Jei kalbame apie instinktus – jie įgimti, tačiau koreguojami. Ne per vieną kartą, tačiau po daugelio kartų instinktai gali pasikeisti. Tai, kaip auklėjate savo dukras, kiek meilės ir švelnumo joms rodote, padės ne tik jūsų dukrai, bet ir jos dukrai, net ir jos anūkei. Taigi, savo elgesiu galite paveikti keletą kartų, argi ne nuostabu?

– Žydų tauta turi paprotį. Jie kiekvienam vaikui slapta pasako, kad jis yra tėvų mylimiausias. Vaikas tai žino kaip didelę paslaptį. Tai žinodamas jis nepavydi broliams ar seserims, nesiekia aklai konkuruoti dėl tėvų meilės. Ką manote apie „šventą melą“?

– Šis posakis gana populiarus, kai mokome tėvus auklėti ir mylėti savo vaikus. Yra sakoma: mylėk kiekvieną savo vaiką taip, kad kiekvienas jaustųsi pats mylimiausias. Galima tai sakyti pašnibždomis savo vaikams, tačiau daug svarbiau, kad vaikui tai būtų ne žodžiai, o žinojimas, tvirtas įsitikinimas, kad mane tėvai myli labiausiai. Jei vaikui į ausį pasakysite, kad jį mylite labiausiai, o elgesiu rodysite ką kita, jokia gudrybė nepadės. Atminkite, vaikai – žmogaus elgesio ekspertai, tad geriau pasistenkite ne kalbėti, bet mylėti.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"