Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Kaip įtraukia kompiuterinių žaidimų liūnas

 
Asociatyi nuotrauka / 
Asociatyi nuotrauka /  Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Jei bandydami kompiuteriu žaidžiantį asmenį atitraukti nuo prietaiso sulaukiate audringos neigiamos reakcijos, verta susirūpinti, ar ne laikas kreiptis pagalbos į psichikos ligų specialistą. Mat pirmą sykį potraukis žaidimams – įskaitant ir kompiuterinius – Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) bus oficialiai pripažintas kaip psichikos sutrikimas.

Naujojo amžiaus liga

PSO įtrauks „žaidimų sutrikimą“ į 11-ąjį leidinį „Tarptautinė statistinė ligų klasifikacija“. Juodraštiniame šio dokumento variante tokia būsena apibūdinama kaip sukelianti liguistą potraukį ir reguliarų poreikį žaisti, tokį stiprų, kad jis „užgožia svarbesnius gyvenime interesus“. Tiesa, nurodoma, kad nustatant tokią diagnozę kaip priklausomybė nuo žaidimų, ji turi būti stebima ne mažiau 12 mėnesių, tačiau šis laikotarpis gali būti ir mažesnis, „jeigu simptomai yra labai ryškūs“. Kai kurios šalys jau dabar įžvelgia žaidimų sutrikimus kaip rimtą problemą, daugelyje jų, tarp kurių – ir Didžioji Britanija, egzistuoja privačios klinikos tokio pobūdžio pacientams.

Pasak specialistų, priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų mechanizmas panašus į kitų priklausomybės ligų – pats žmogus nesugeba pripažinti, kad negali kontroliuoti potraukio. Todėl neretai problemų turinčius kompiuterių ir kitų IT technologijų mėgėjus į psichologų kabinetus atveda artimieji, vyrus – žmonos, draugai, tėvai. Sulaukiantys nemažai potraukio virtualiems žaidimams negalinčių nugalėti žmonių psichologai pabrėžia – daugiausiai nerimo kelia vaikų, ypač mažamečių, panirimas į kompiuterius ir kitas šiuolaikines technologijas.

Kas didina rizika?

Vis dėlto Vilniaus universiteto Psichologinio konsultavimo ir mokymų centro vedėja prof. dr. Roma Jusienė atkreipė dėmesį, kad negalima apibendrintai teigti, jog buvimas prie kompiuterio ar kitokių išmaniųjų technologijų ekranų ir visi kompiuteriniai žaidimai yra blogis bei formuoja priklausomybę. „Kaip ir visos veiklos, taip ir ši gali tiek teikti naudos, tiek ir tapti probleminė. Viskas priklauso nuo aplinkybių: ar pakankamai gerai vaikas sutaria su tėvais, artimaisiais, ar rodo socialinį interesą, norą bendrauti ne tik su šeimos nariais, bet turi draugų, su kuriais susitinka ir leidžia laiką gyvai. Tai – stiprus apsauginis veiksnys, kad vaikas netaps priklausomas.

Tuomet jis turi galimybę kitaip spręsti jam iškylančias problemas, ne tik užsimiršimu panirstant į virtualią erdvę“, – aiškino profesorė.Pašnekovės pastebėjimu, į didžiausią priklausomybės susiformavimo rizikos grupę patenka užsisklendę, uždari, nerimastingi, linkę į emocines problemas vaikai, tie, kurie neturi su kuo pasidalinti išgyvenimais.

„Kitas variantas – vaikai jaučiasi menki ir tą demonstruoja, yra užsisklendę, susirūpinę, nieko nedarantys ir nenorintys. Jiems būdingas mąstymas – „Nieko ir nedarysiu, kad nepasimatytų, ko esu vertas“. O tėvai, mokytojai tokius vaikus ima vadinti tinginiais. Didelė problema, kad nemokama atpažinti kenčiančio, save nuvertinančio vaiko, o tuo susirūpinama tik paviešinus skaudžius savižudybių atvejus“, – pridūrė profesorė.

Pagalbos prireikia visai šeimai

Specialistė pabrėžė, kad priklausomybės – vieni iš sunkiausiai gydomų sutrikimų. „Čia neužtenka vieno specialisto pagalbos, jei priklausomybė pakankamai rimta, paprastai dirba komanda. Tėvų vaidmuo šiuo atveju svarbus tiek, kad pripažintų, kad tai yra problema ir vieni susitvarkyti nebegali. Lengvesnių atvejų gydymas minimaliai trunka nuo pusmečio iki net kelių metų. Taikoma tiek grupinė terapija, tiek individualios konsultacijos. Neretai prireikia dirbti ne tik su vaiku, bet visa šeima, ypač kai joje būna sutrikusi komunikacija, nemokama kitaip leisti laisvalaikio“, – kalbėjo R.Jusienė.

Verta žinoti

Jei vaikui, tiek pradinukui, tiek vyresniam, yra labai sunku sustoti, nutraukti žaidimą, kai prašoma, drastiškai išjungus priemonę audringai reaguojama – tai stiprus signalas, kad reikia susirūpinti dėl galimos priklausomybės. Kitas aspektas, kurį reikėtų įvertinti, ar vaikas turi draugų ir kitų veiklų, kurios domintų lygiai taip pat kaip ir žaidimai.

Paskatina ligas?

Kalbėdama apie šiuolaikinių technologijų poveikį vaikams Vilniaus universiteto Psichologinio konsultavimo ir mokymų centro vedėja prof. dr. Roma Jusienė pabrėžė, kad jau dabar fiksuojama per ilgo naudojimosi jomis pasekmės ne tik psichinei, bet ir fizinei sveikatai.

Kaip tik dabar atliekame Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimą, kurio tikslas – kuo anksčiau identifikuoti, kada buvimas prie įvairių ekranų tampa probleminiu, kokie yra rizikos veiksniai. Tiriame vaikus nuo 1,5 iki 5 metų amžiaus. Tyrimas dar įpusėjęs, esame apklausę netoli tūkstančio žmonių, bet jau galima įžvelgti tendencijas: vaikui prie ekranų per dieną vidutiniškai išbūnant daugiau nei 1–2 val. (o tokių vaikų labai daug), išauga jų nerimastingumas, daugėja fizinės simptomatikos – didėja sergamumas ūmiomis ligomis – virusinėmis, bakterinėmis infekcijomis, taip pat dėl neaiškių priežasčių atsirandančių virškinimo sistemos sutrikimų. Taip pat vaikų maitinimas prie ekrano ilgainiui veda į antsvorio problemas“, – kalbėjo R. Jusienė.

Tačiau kartu pašnekovė apgailestavo, kad matomas užburtas ratas – kuo daugiau vaikai serga, tuo tėvai dar daugiau laiko leidžia naudotis šiomis technologijomis. Panaši ydinga situacija: nerimastingus, prislėgtus vaikus tėvai „nusiraminti“ sodina prie ekranų.

„Naujųjų technologijų nereikėtų vienareikšmiškai drausti, bet formuoti saikingą naudojimą, padėti ugdyti skaitmeninį raštingumą, – aiškino psichologė. – Be to, kaip tik prieš Naujuosius metus gavome finansavimą dar vienam naujam tyrimui kartu su mokslininkais iš Taivano. Jie turi patirties, instrumentų, kurie leidžia atpažinti netgi labai mažus vaikus, taip pat ir pradinukus, paauglius, kurie turi priklausomybę nuo naudojimosi socialiniais tinklais, t.y. atpažinti vadinamąjį probleminį naudojimąsi internetu.“

Kuria depresiškos mamos įvaizdį

Taip pat pašnekovė įvardijo dar vieną svarbų rizikos veiksnį vaikams labiau įnikti į ekranus – pačių tėvų prie jų leidžiamas laikas, taip pat – foninis buvimas prie ekranų (pvz., įjungto televizoriaus).

„Vis dėlto ekranų ne tik nepatariama naudoti „fonui“, bet ir nereikėtų vaikų akivaizdoje mamoms ar auklėms leisti laiko panirus į išmanųjį telefoną. Japonų tyrimai parodė, kad net kelių mėnesių amžiaus vaikas į tokią mamą reaguoja kaip į depresišką. Ne paslaptis – susikoncentravus į telefoną žmogaus veidas tampa bejausmis, atsiribojęs“, – sakė R.Jusienė.Todėl pirmiausia, prieš kalbant apie vaikų problemas, profesorė patarė pradėti nuo savęs, ar patys be darbo ir ekrano turi pakankamai kitų veiklų. „Beatodairiškas įnikimas į ekranus ilgainiui ima trukdyti kurti santykius arba griauna juos“, – įspėjo pašnekovė.

Publikaciją galite rasti čia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"