Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Jonas Sakalauskas: „Vaikai – gražus sodas, tačiau jame reikia sunkiai dirbti“

 
„Namuose stengiuosi vengti sudėtingų situacijų su mažaisiais, konfliktų, nors dėl to ir tenka jiems nusileisti. Turiu nuostabią žmoną, vaikų mamą, tad dažniausiai jai palieku darbus, kurie sunkiai sekasi man“, - prisipažįsta Lietuvos operos ir baleto teatro vadovo Jonas Sakalauskas.
„Namuose stengiuosi vengti sudėtingų situacijų su mažaisiais, konfliktų, nors dėl to ir tenka jiems nusileisti. Turiu nuostabią žmoną, vaikų mamą, tad dažniausiai jai palieku darbus, kurie sunkiai sekasi man“, - prisipažįsta Lietuvos operos ir baleto teatro vadovo Jonas Sakalauskas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos operos ir baleto teatro vadovo Jono Sakalausko (36 m.) paprašėme pasikalbėti apie atžalas – Vakarę ir Dobilą...

– Tėvystė reikalauja savos duoklės. Mažiems vaikams ne taip svarbu, kokį darbą dirba jų tėtis, tačiau aktualu, kiek laiko skiria jiems.

– Manau, dabar vaikai sulaukia daugiau dėmesio iš manęs nei tada, kai vadovavau Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui ir didžiąją laiko dalį leidau pajūryje. Kalbant apie dabartį, vaikai neturėtų justi laiko, kurį jiems skiriu, stokos, tačiau kitas klausimas – ar pakankama to mūsų pasibuvimo kartu kokybė? Į namus dažniausiai grįžtu labai pavargęs, galvoje vis dar sukasi mintys apie tai, kas liko nepadaryta, kas laukia rytoj. Būsiu atviras – kartais jaučiu, kad tik „atbūnu“ su vaikais. Deja.

– Kaip bėgate iš šio užburto rato?

– Galvoju, sveika jauniems tėvams tarpusavyje susitarti ir leisti vienas kitam pailsėti, pabūti atskirai nuo šeimynykščių. Pavyzdžiui, vienas gali išvažiuoti dienelei į Druskininkus, paskui sugrįžti ir pakeisti likusįjį. Juk kai skiri laiko sau, tuomet ir į šeimą pažvelgi naujomis akimis. Žaviuosi tėvais, kurie moka pailsėti šeimoje, nors ten ir zuja maži vaikai! Pats tuo pasigirti negaliu. Kad ir kokie nuostabūs vaikai būtų, kad ir kiek teiktų džiaugsmo, vis dėlto jie paima mūsų energiją, o ne jos suteikia.

Vaikai – tarsi gražus, išpuoselėtas sodas, tačiau norint jį tokį turėti reikia sunkiai dirbti, rūpintis kiekvieną minutę: jei žolė peraugs, sodas sunyks.

– Esate sakęs, kad galite visą dieną užsiimti su vaikais, bet buityje yra momentų, kurie jus absoliučiai nuginkluoja. Išduosite paslaptį, kas tai?

– Man sunku susitvarkyti su vaikų rūbeliais. Ir, tiesa pasakius, neskiriu, kuris drabužis – kurio! O jei kokio rūbelio trūksta, paskutinę minutę prieš išėjimą susitepė ar vaikas verkia – juos aprengti man tai kainuoja daugybę nervų, apima stresas. Kas dar baisiau – vaikai mano sąmyšį pajunta akimirksniu ir ima dar labiau siautėti, maivytis, bėgioti. Chaosas!

Namuose stengiuosi vengti sudėtingų situacijų su mažaisiais, konfliktų, nors dėl to ir tenka jiems nusileisti. Turiu nuostabią žmoną, vaikų mamą, tad dažniausiai jai palieku darbus, kurie sunkiai sekasi man (juokiasi).

– Skaičiau, kad savaitgalius išimtinai skiriate tik šeimai. Ką tuo metu veikiate?

– Taip, iš tiesų savaitgalius dažniausiai leidžiu su šeimyna. Pavyzdžiui, su dukra ar sūnumi išvažiuoju pasivažinėti dviračiu, keliaujame į teatrą, svečiuojamės pas mano mamą, vaikštinėjame prie upės. Būna, leidžiame laiką namuose: vaikai išdykauja kieme, aš – ką nors meistrauju. Kartais ir visiškai nieko neveikiu – tiesiog mėgaujuosi galimybe ištiesti kojas ant lovos.

Esu tingus tėtis! Mėginu pratinti vaikus, kad kartais aš noriu tiesiog pabūti ramiai, kad manęs nereikia tampyti į visas keturias puses taip siekiant dėmesio.

– Su penkiamete Vakare dalyvavote muzikiniame projekte. Kokios emocijos užvaldo, kai lipate į sceną laikydamas dukros ranką savojoje?

– Jutau jauduliuką! Ne tiek už dukrą, kiek – už save... Vienintelis blogumas, kad Vakarės brolis taip pat norėjo eiti į sceną. Pats projektas labai nuoširdus, „teisingas“, mat vietoj to, kad eičiau į sceną vienas, leisčiau laiką atskirai nuo šeimos, gavau tarsi susivienyti, kol mokomės naują kūrinį, ruošiamės pasirodymui.

Gyvenu gana aktyviai, tad sunkiai sekėsi rasti laiko gerai išmokti tekstą. Buvo neramu, kad nesugadinčiau dukrai pasirodymo savo netobulu buvimu šalia (juokiasi). Neįtikėtina stebėti, kaip mažoji žodžius išmoksta per keletą valandų, o man prireikia net keleto dienų! Įsivaizduokite – ji, penkerių metų vaikas, sugeba staigiai išmokti naują dainą angliškai, lietuviškai. O aš...

– Mėgindama rasti laiko pokalbiui supratau, kad esate užimtas žmogus. Ar kartais pasakote sau „stop“, išjungiate mobilųjį telefoną?

– Kartais tikrai išjungiu mobilųjį, nes fiziškai nebelieka jėgų. O kai neturi laiko, nesinori atsiliepti į skambutį, mat kiekvienas skambinantysis turi prašymą, klausimą, į kurį atsakyti paprastai reikia prieš tai gerai pagalvojus. Nesinori elgtis skubotai. Kai kada pačios smegenys sako „stop“. Manau, tokią situaciją išgyvena kiekvienas vadovas, o ypač jaunas, koks esu aš.

– Kolegos minėjo, kad prieš darbų pradžią randate laiko užtraukti keletą arijų, pralavinti balsą. Taip atsipalaiduojate? O gal net jaučiatės tarsi gerai pasportavęs?

– Taip, muzika tam tikra prasme artima kūno treniruotei: mankštinami krūtinės, pilvo raumenys. Be to, dainavimo metu suaktyvėja kvėpavimas, tad tai gali būti tolygu jogos pratimams. Nors tai nėra visavertė mankšta, žvelgiant iš kitos pusės – kiekviena treniruotė sporto klube vėlgi lavina ne visas raumenų grupes. Tad, sakyčiau, muzikos ir sporto santykis idealiai lavina kūną!

Beje, pastebėjau, kad tapti žvalesniu, atstatyti miego trūkumą man padeda ne kava, o dainavimas.

– O tikrasis sportas?

Visų pirma, lankau treniruotes sporto klube. Dažnai pietums pasirenku lėkštę „lengvo“ maisto: sriubos, salotų. Kartais papietauti man pakanka 10 minučių. Skrandis neapsunksta, tad dar spėju pasportuoti šalia darbovietės esančiame sporto klube.

– Ar valdininko kėdė neužmigdys jumyse menininko?

– Koks opus klausimas... Dar dirbdamas Klaipėdoje jaučiau, kad slopinu poreikį dainuoti. Dabar yra pats mano žydėjimas, reikėtų daug dainuoti, „rodyti“ balsą. Esu pats sau įdomus, kai stoviu ant scenos. Deja, nespėju to daryti. Manau, apiplėšiu save...

Vis dėlto manau, kad su tokiomis problemomis susiduria daugybė meno pasaulio žmonių: dailininkų, rašytojų, muzikantų, aktorių. Visi sprendžia klausimą, kaip būti ir kūrėju, ir mokėti administruoti veiklą. Man svarbus meno užgimimo procesas, naujų projektų „užsukimas“, o tai ir galiu daryti būdamas teatro vadovu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"