Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Jo­a­na Bi­kul­čie­nė: „Šio­je is­to­ri­jo­je aš – sraig­te­lis“

 
„Sveikatos apsaugos ministerija yra visiškai nusišalinusi nuo sprendimo, ką daryti su likutine kraujo plazma, visą atsakomybę paliekant Nacionalinio kraujo centro vadovui, kuris iš esmės turi priimti politinį sprendimą. Tegul tik neapsimeta, kad tai - ne politinis sprendimas. Tai juk - nacionalinis turtas“, - teigia buvusi Nacionalinio kraujo centro vadovė Joana Bikulčienė.
„Sveikatos apsaugos ministerija yra visiškai nusišalinusi nuo sprendimo, ką daryti su likutine kraujo plazma, visą atsakomybę paliekant Nacionalinio kraujo centro vadovui, kuris iš esmės turi priimti politinį sprendimą. Tegul tik neapsimeta, kad tai - ne politinis sprendimas. Tai juk - nacionalinis turtas“, - teigia buvusi Nacionalinio kraujo centro vadovė Joana Bikulčienė. lsveikata.lt nuotrauka

„Per vi­sus skan­da­lus, su­si­ju­sius su krau­jo cen­tru, po­li­ti­kai už­si­dir­bi­nė­jo rei­tin­gus. Bet ar nors vie­nas ėmė­si spręs­ti pro­ble­mas? Ne, šiek tiek kos­me­tiš­kai kai ku­rias sri­tis pa­tvar­kė. Bet tik tiek. Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jo­je – še­ši pa­ta­rė­jai an­ti­ko­rup­ci­jos klau­si­mais, bet kal­bė­tis nė­ra su kuo, nes mū­sų sri­ties nie­kas ne­iš­ma­no. Nuo­šir­džiai už­jau­čiu bū­si­mą Na­cio­na­li­nio krau­jo cen­tro va­do­vą. Jei dirbs ne val­diš­kai, kaip ban­džiau aš, bus blo­gas, jei sė­dės ir tik at­sa­ki­nės į raš­tus, ka­den­ci­jos pa­bai­go­je taip pat  bus blo­gas“, – sa­ko bu­vusi Na­cio­na­li­nio krau­jo cen­tro va­do­vė Jo­a­na Bi­kul­čie­nė.

– Pra­dė­ki­me nuo pa­reikš­tų įta­ri­mų, už ku­riuos, bent kaip bu­vo skel­bia­ma, jums gre­sia bau­da ar­ba lais­vės at­ėmi­mas iki sep­ty­ne­rių me­tų. Kaip pa­ti juos ver­ti­na­te?

– Kal­ti­na, kad vie­nai įmo­nei, šiuo at­ve­ju tur­būt „So­lis tri­bus“, su­da­riau są­ly­gas mo­no­po­li­zuo­ti rin­ką. Ne­va, nie­kas ki­tas ne­ga­lės steig­ti krau­jo do­no­rys­tės įstai­gų. No­rė­čiau pra­neš­ti, kad Lie­tu­vo­je krau­jo do­no­rys­tės įstai­gos yra dvie­jų ti­pų: pir­ma – ne­ pel­no sie­kian­ti vie­šo­ji as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­ga, ku­rią steigia tik Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja. Ki­tas ti­pas, nu­ma­ty­tas Far­ma­ci­jos įsta­ty­me. Šios ga­li bū­ti pri­va­čios, pel­no sie­kian­čios, ta­čiau joms yra už­draus­ta im­ti krau­ją ir nau­do­ti jį trans­fu­zi­joms tiks­lams. Tai­gi, jos ga­li im­ti tik plaz­mą plaz­mo­fe­re­zės bū­du ir nau­do­ti ją, kaip nu­ma­ty­ta li­cen­ci­jo­je, vais­ti­niams pre­pa­ra­tams ga­min­ti. Tie­sa, Lie­tu­vo­je nė­ra nė vie­no plaz­mo­fe­re­zės cen­tro. Po ki­lu­sių skan­da­lų ini­ci­ja­vo­me, kad šie cen­trai tu­ri va­do­vau­tis krau­jo do­no­rų ne­at­ly­gi­ni­mo prin­ci­pu. To­dėl jų ir nė­ra. O ne to­dėl, kad taip Bi­kul­čie­nė už­si­no­rė­jo.

Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras kaip vals­ty­bi­nė įstai­ga pri­va­lo tu­rė­ti as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros li­cen­ci­ją, ku­rią iš­duo­da Ak­re­di­ta­vi­mo tar­ny­ba. Taip pat ga­li, bet ne­pri­va­lo tu­rė­ti far­ma­ci­nes li­cen­ci­jas. Pa­vyz­džiui, iš krau­jo do­no­rys­tės įstai­gų tik Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras tu­ri plaz­mos, kaip pir­mi­nės ža­lia­vos krau­jo pre­pa­ra­tų ga­my­bai, li­cen­ci­ją. Anks­čiau ji bu­vo di­des­nės ap­im­ties dėl vais­tų ga­my­bos, bet pa­keis­ta, nes pas­ku­ti­niai vais­tai Lie­tu­vo­je pa­ga­min­ti 2006-ai­siais me­tais.

– Jau ne pir­mam krau­jo cen­trų va­do­vui pa­reiš­kia­mi įta­ri­mai ir vi­są­laik už­kliū­na li­ku­ti­nė krau­jo plaz­ma, ku­rios, jei ne­klys­tu, Lie­tu­vo­je yra ne­ma­žai su­kaup­ta – skai­čiuo­ja­ma to­no­mis. Su­si­da­ro įspū­dis, kad iš jos ga­li­ma pra­suk­ti mi­li­jo­ni­nį „biz­nį“.

– Čia mes sau at­ro­do­me di­de­li. Iki įsto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą Lie­tu­vo­je iš krau­jo plaz­mos bu­vo ga­mi­na­mas al­bu­mi­nas, ta­čiau ga­myk­la bu­vo už­da­ry­ta, nes ne­ati­ti­ko ge­ros ga­my­bos prak­ti­kos rei­ka­la­vi­mų. Ga­lė­jo­me sta­ty­ti nau­ją, bet per me­tus lie­ka ne dau­giau nei de­šimt tūks­tan­čių lit­rų plaz­mos. Vais­tų ga­min­to­jams tai – la­šas jū­ro­je. Pa­vyz­džiui, no­rint pa­ga­min­ti to­kio vais­ti­nio pre­pa­ra­to kaip imu­nog­lo­bu­li­nas, kad įmo­nė veik­tų ne­nuos­to­lin­gai, rei­kia dvi­de­šimt to­nų plaz­mos. Tai­gi di­de­liems ga­min­to­jams esa­me ne­pa­trauk­lūs dėl ma­žu­mo.

Be to, pas mus il­gą lai­ką bu­vo ne­ko­kia epi­de­mio­lo­gi­nė si­tu­a­ci­ja. O ir mū­sų plaz­ma yra li­ku­ti­nė, ki­taip, kad ir kaip ne­gra­žiai skam­bė­tų, – ant­ra­rū­šė. Vais­tų ga­myk­los yra lin­ku­sios pirk­ti plaz­mą iš plaz­mo­fe­re­zės cen­trų. Plaz­mą žmo­gus ga­li duo­ti kas dvi sa­vai­tes. Tai ga­ran­tuo­ja di­des­nį sau­gu­mą. To­dėl ir plaz­mo­fe­re­zės cen­trai sten­gia­si tu­rė­ti nuo­la­ti­nius do­no­rus. Krau­ją gi žmo­gus vi­du­ti­niš­kai duo­da du kar­tus per me­tus. Ir ga­li bū­ti taip, kad net mo­der­niau­sia įran­ga lan­go pe­ri­odu ga­li ne­ap­tik­ti vi­ru­so. Mū­sų plaz­ma nė­ra blo­ga, bet ją lai­ko pa­vo­jin­ges­ne, jos ma­žiau rei­kia, ji pi­ges­nė ir ma­žes­nė jos pa­klau­sa.

– Lie­tu­vo­je yra trys krau­jo cen­trai, ta­čiau iš ki­tų dvie­jų ne­si­gir­di, kad jie tu­rė­tų pro­ble­mų dėl li­ku­ti­nės krau­jo plaz­mos?

– Taip, yra dar du ne­di­de­li krau­jo cen­trai: vie­nas – San­ta­ros kli­ni­ko­se, ki­tas – Kau­no kli­ni­ko­se. San­ta­ros kli­ni­kos krau­ją daž­niau­siai ima afere­zės bū­du, tuo­met pa­ima­mi tik erit­ro­ci­tai, o vi­sa ki­ta grą­ži­na­ma žmo­gui, įskai­tant ir plaz­mą. Tai – ge­ro­kai bran­ges­nis krau­jo kom­po­nen­tų su­rin­ki­mas. Ta­čiau at­si­žvel­giant į tai, kad jie gy­do daug on­ko­lo­gi­nių pa­cien­tų gal­būt ir pa­tei­si­na­mas toks bran­gus krau­jo kom­po­nen­tų ga­mi­ni­mas. Kau­no kli­ni­kų cen­tras kol kas li­go­ni­nės krau­jo kom­po­nen­tų po­rei­kio pats ne­pa­ten­ki­na, to­dėl di­de­lę da­lį tie­kia Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras.

– Ko­dėl tuo­met Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras ne­ga­li vi­sų do­na­ci­jų im­ti afe­re­zės bū­du, taip iš­veng­da­mas gal­vos skaus­mo, kur po to dė­ti li­ku­ti­nę krau­jo plaz­mą?

– San­ta­ros kli­ni­kos tu­ri apie dvi­de­šimt tūks­tan­čių do­na­ci­jų per me­tus. Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras – sep­ty­nias­de­šimt tūks­tan­čių. Jei vi­sos šios do­na­ci­jos bū­tų ima­mos afe­re­zės bū­du, pir­ma, pri­trūk­tu­me do­no­rų, an­tra, li­go­nių ka­sos tik­rai ne­mo­kė­tų už to­kius bran­gius krau­jo kom­po­nen­tus, o li­go­ni­nės jų ne­įpirk­tų. Ga­mi­na­me tai, ko rei­kia li­go­ni­nėms. O joms rei­kia erit­ro­ci­tų, ku­rie jau ke­le­tą me­tų yra leu­ko­fil­truo­ti, trom­bo­ci­tų, ku­riuos tie­kia­me su­kaup­tus, ir švie­žiai šal­dy­tos plaz­mos.

– Ko­dėl sa­ko­te, jog bū­tu­mė­te pri­trū­kę do­no­rų, jei erit­ro­ci­tus, ku­rių gy­dy­mo įstai­goms rei­kia dau­giau­siai, bū­tu­mė­te ėmę afe­re­zės bū­du?

– Do­no­ras (vy­ras – red.past.) krau­jo ga­li duo­ti kas du mė­ne­sius, jei ima­mas vi­sas krau­jas. Afe­re­zės bū­du krau­jo ga­li duo­ti kas ke­tu­ris mė­ne­sius, nes rei­kia dau­giau lai­ko, kad at­si­ga­min­tų ge­le­žies at­sar­gos. Tie­sa, ne vi­siems do­no­rams jis per tiek lai­ko pa­sie­kia nor­mą. Imant vi­są krau­ją tau­so­ja­mas do­no­ras.

– Kaip su­pran­tu, vais­tai, ku­rie ga­mi­na­mi iš krau­jo plaz­mos, gy­dy­mo įstai­goms bet ko­kiu at­ve­ju rei­ka­lin­gi. Jei mes pa­tys jų ne­ga­mi­na­me, va­di­na­si, per­ka­me iš ki­tų ša­lių?

– Vais­tus gy­dy­mo įstai­gos per­ka vie­šų­jų pir­ki­mų bū­du. Rin­kos ly­de­riai Lie­tu­vo­je – „Oc­tap­har­ma“, „Bax­ter“, gal dėl re­tes­nių pre­pa­ra­tų dar yra kas. Taip, šiuo at­ve­ju yra toks eti­nis kon­flik­tas, ko­dėl, tar­kim, Bul­ga­ri­jos do­no­ras tu­ri pa­si­rū­pin­ti, kad Lie­tu­vos pa­cien­tai gau­tų vais­tus, ga­mi­na­mus iš krau­jo plaz­mos.

– Per ket­ve­rius jū­sų va­do­va­vi­mo me­tus kas bu­vo da­ro­ma su krau­jo plaz­ma?

– Kai at­ėjau va­do­vau­ti, ma­no pro­gra­mo­je bu­vo nu­ma­ty­tas punk­tas, kad kai jau bus pa­siek­ta šim­tap­ro­cen­ti­nė ne­at­ly­gin­ti­na krau­jo do­no­rys­tė, la­bo­ra­to­ri­ja ak­re­di­tuo­ta, reiks im­tis plaz­mos klau­si­mų.

Prieš pen­ke­rius me­tus, Na­cio­na­li­niam krau­jo cen­trui tuo­met dar va­do­va­vo Vy­te­nis Ka­li­ba­tas, ki­lus skan­da­lui dėl par­duo­da­mos krau­jo plaz­mos su Lie­tu­va nė vie­nas tie­kė­jas ne­no­rė­jo tu­rė­ti rei­ka­lų. Pra­dė­ju­si va­do­vau­ti įstai­gai ra­dau ne­pa­si­ra­šy­tą su­tar­tį su slo­va­kų kom­pa­ni­ja „Imu­na“. Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja ne­lei­do jos pa­si­ra­šy­ti V.Ka­li­ba­tui, no­rė­da­mi, kad ją įver­tin­tų ir nau­jas va­do­vas. Ta­čiau ne­la­bai bu­vo ką svars­ty­ti, tiks­liau, ne­tu­rė­jo­me ki­tos iš­ei­ties – tik pa­si­ra­šy­ti. Pro­ble­mų bu­vo, nes slo­va­kai ma­ži­no kai­ną sa­ky­da­mi, kad plaz­ma – per „se­na“ ar­ba per „jau­na“, ta­čiau tai vis tiek bu­vo ge­riau, nei ją nu­ra­ši­nė­ti.

– Nu­ra­šo­ma, pa­pras­tai kal­bant, iš­me­ta­ma į šiukš­lia­dė­žę...

Taip, šiuo at­ve­ju yra toks eti­nis kon­flik­tas, ko­dėl, tar­kim, Bul­ga­ri­jos do­no­ras tu­ri pa­si­rū­pin­ti, kad Lie­tu­vos pa­cien­tai gau­tų vais­tus, ga­mi­na­mus iš krau­jo plaz­mos.

– Oi, ne! Nu­ra­šo­ma – ly­gu bran­giai uti­li­zuo­ja­ma. Jos taip pa­pras­tai ne­iš­me­si, čia gi me­di­ci­ni­nė at­lie­ka ir uti­li­zuo­ja­mas ki­log­ra­mas plaz­mos kai­nuo­ja dau­giau kaip eu­rą. Ta­čiau iš kar­to jos ne­ga­li uti­li­zuo­ti. Pri­va­lai tre­jus me­tus ją iš­lai­ky­ti mi­nus tris­de­šim­ties laips­nių šal­dy­tu­ve. Tam rei­ka­lin­gos mil­ži­niš­kos elek­tros ener­gi­jos są­nau­dos, san­dė­liai ir tik po to ji uti­li­zuo­ja­ma. Ar tai pro­tin­ga?

Su­pran­tu, žmo­nės pik­ti­na­si, kai iš­girs­ta apie krau­jo plaz­mos par­da­vi­mą. Tie­sa, daž­nai su­mai­šo sa­ky­da­mi, kad do­no­rų krau­jas par­duo­da­mas. Bet iš da­lies jų pyk­tis su­pran­ta­mas. Kas da­vė tei­sę vals­ty­bei im­ti ir par­duo­ti li­ku­ti­nę krau­jo plaz­mą, kaip ko­kiai ne­ci­vi­li­zuo­tai ša­liai?

– O koks ki­tas va­rian­tas, jei ne par­duo­ti? Sta­ty­ti sa­vo ga­myk­lą, ku­ri, kaip iš­si­aiš­ki­no­me, bū­tų nuos­to­lin­ga?

– Ki­tos ša­lys, tiek krau­jo kom­po­nen­tais, tiek vais­ti­niais pre­pa­ra­tais iš plaz­mos ap­si­rū­pi­na pa­čios. Tai ne­reiš­kia, kad sta­to ga­myk­las. Ne, tie­siog vals­ty­bė su­da­ro su­tar­tį su tie­kė­ju pen­ke­riems ar net de­šim­čiai me­tų, kad jam at­si­pirk­tų in­ves­ti­ci­jos į plaz­mos cen­trų įren­gi­mą, do­no­rų ap­rū­pi­ni­mą. Už tai vals­ty­bė iš sa­vo gy­ven­to­jų gau­na ža­lia­vos, šiuo at­ve­ju krau­jo plaz­mos, pa­ga­min­ti vais­tus, ku­rie tie­kia­mi li­go­ni­nėms. Tai lai­ko­ma ci­vi­li­zuo­tu ke­liu. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos re­ko­men­da­ci­jo­se nu­ro­do­ma, kad kiek­vie­na ša­lis tu­ri ap­si­rū­pin­ti ne tik krau­jo kom­po­nen­tais, bet ir vais­ti­niais pre­pa­ra­tais.

– Li­ku­ti­nės plaz­mos pro­ble­ma eg­zis­tuo­ja ke­le­rius me­tus. Ban­dė­te šį klau­si­mą spręs­ti su Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja?

– Siū­liau, kad bū­tų įsteig­ta krau­jo ta­ry­ba, į ku­rios su­dė­tį įei­tų ir mi­nis­te­ri­jos, ir krau­jo cen­trų at­sto­vai, do­no­rai bei pa­cien­tai, tu­rin­tys spren­džia­mą­jį bal­są. Da­bar gi mi­nis­te­ri­ja yra vi­siš­kai nu­si­ša­li­nu­si nuo spren­di­mo, ką da­ry­ti su li­ku­ti­ne krau­jo plaz­ma, vi­są at­sa­ko­my­bę pa­lie­kant Na­cio­na­li­nio krau­jo cen­tro va­do­vui, ku­ris iš es­mės tu­ri pri­im­ti po­li­ti­nį spren­di­mą. Te­gul tik ne­ap­si­me­ta, kad tai – ne po­li­ti­nis spren­di­mas. Tai juk – na­cio­na­li­nis tur­tas. Vi­suo­se kon­gre­suo­se plaz­mos per­dir­bė­jai įspė­ja, kad sep­ty­nias­de­šimt pro­cen­tų vais­tų iš plaz­mos pa­ga­mi­na­ma JAV. Įvy­kus epi­de­mio­lo­gi­nei ka­tast­ro­fai be vais­tų pir­miau­sia liks tos ša­lys, ku­rios ne­tu­ri sa­vo ža­lia­vos ir su­tar­čių jai per­dirb­ti į vais­tus. Jei vals­ty­bei ne­rū­pi jos pa­cien­tai, te­gul vis­kas lie­ka, kaip da­bar yra. Skam­ba lyg fan­ta­zi­ja, bet prieš pen­ke­rius me­tus ka­ras Uk­rai­no­je ir­gi at­ro­dė ne­įti­kė­ti­nas.

– Ke­lis kar­tus vie­šo­jo­je erd­vė­je mi­nė­jo­te vais­tų ga­min­to­ją „Oc­tap­har­ma“. Esą pa­gal jos at­sto­vo Lat­vi­jo­je skun­dą jums bu­vo pa­reikš­ti kal­ti­ni­mai. Ar Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras ka­da nors yra dir­bęs su šia įmo­ne?

– Taip, yra. Per vie­šuo­sius pir­ki­mus, dar tais lai­kais, kai li­go­ni­nės tiek krau­jo kom­po­nen­tų, tiek ir pa­ga­min­tų vais­tų iš plaz­mos pir­ki­mui skelb­da­vo kon­kur­sus. (Taip krau­jo kom­po­nen­tai bu­vo per­ka­mi iki 2010 me­tais pa­keis­tos tvar­kos – red. past.) NKC yra pir­kęs iš „Oc­tap­har­ma“ pa­ga­min­tus vais­tus ir ban­dė da­ly­vau­ti li­go­ni­nių skel­bia­muo­se kon­kur­suo­se. Bai­gė­si nuos­to­liu. Nes „Oc­tap­har­ma“ pa­siū­ly­da­vo ma­žes­nę kai­ną. Ši kom­pa­ni­ja yra ne­ma­žai ben­dra­dar­bia­vu­si su bu­vu­siu pri­va­čiu Kau­no krau­jo cen­tru ir jo va­do­vu Ven­slaus­ku. Be to, ši kom­pa­ni­ja Lat­vi­jo­je yra su­kū­ru­si plaz­mos pir­ki­mo mo­no­po­lį. Ka­dan­gi, jau man va­do­vau­jant įstai­gai, su­tar­tis su slo­va­kais dėl plaz­mos pir­ki­mo bai­gėsi, „Oc­tap­har­ma“ no­rė­jo ją pirk­ti. Ta­čiau mes no­rė­jo­me ne vien pir­ki­mo, bet ir kom­plek­si­nės pa­slau­gos.

– Ką tu­ri­te ome­ny­je, sa­ky­da­ma ne pir­ki­mo, o kom­plek­si­nės pa­slau­gos?

Ka­dan­gi, jau man va­do­vau­jant įstai­gai, su­tar­tis su slo­va­kais dėl plaz­mos pir­ki­mo bai­gėsi, „Oc­tap­har­ma“ no­rė­jo ją pirk­ti. Ta­čiau mes no­rė­jo­me ne vien pir­ki­mo, bet ir kom­plek­si­nės pa­slau­gos.

– Kad įmo­nė įsi­pa­rei­go­tų ne tie­siog nu­pirk­ti li­ku­ti­nę krau­jo plaz­mą, bet iš jos pa­ga­min­tų ir par­vež­tų at­gal vais­tus. Tas tie­kė­jų, įskai­tant „Oc­tap­har­mą“, ne­do­mi­no. Vi­si mums siū­lė pa­ga­min­ti vais­ti­nius pre­pa­ra­tus, bet už mū­sų pi­ni­gus. Ko­dėl to ne­da­rė­me? Pir­ma, tam ne­tu­ri­me pi­ni­gų. An­tra, ga­myk­la pa­ga­min­tų vis­ką, kas ga­mi­na­ma iš krau­jo plaz­mos, ta­čiau ne­bū­ti­nai tų vais­tų, ku­rių mums rei­kia. Pa­gal to­kį pla­ną Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras tu­rė­tų im­ti pa­sko­lą iš ban­ko, iš­vež­ti plaz­mą, kad iš jos bū­tų pa­ga­mi­na­mi vais­tai, ta­da par­si­vež­ti ir da­ly­vau­ti gy­dy­mo įstai­gų vie­šuo­siuo­se pir­ki­muo­se ban­dy­da­mas juos re­a­li­zuo­ti. Ban­kro­tas ga­ran­tuo­tas, nes tarp­tau­ti­nės kom­pa­ni­jos, ku­rių ap­im­tys ge­ro­kai di­des­nės nei krau­jo cen­tro, bent dviem cen­tais pa­siū­lys ma­žes­nę kai­ną ir lai­mės vi­sus kon­kur­sus.

– Bet kon­kur­se kai­nos vie­šai ne­skel­bia­mos...

– Ne­skel­bia­mos, bet vie­šo­ji įstai­ga pa­gal įsta­ty­mus pri­va­lo vie­šai skelb­ti vi­sas su­tar­tis. Tai­gi, jie leng­vai ap­skai­čiuo­tų sa­vi­kai­ną. Tuo­met sa­vą­ją te­rei­kė­tų ke­liais cen­tais su­ma­žin­ti. Mes vais­tų ne­par­duo­tu­me, pa­si­baig­tų jų ga­lio­ji­mas ir tek­tų juos uti­li­zuo­ti. Tuo­met tik­rai ga­lė­tu­me kal­bė­ti apie Jo­a­nos Bi­kul­čie­nės pa­da­ry­tą ža­lą vals­ty­bei.

Ne­no­riu ti­kė­ti, kad šiuo at­ve­ju kon­ku­ren­tas, pa­si­nau­do­da­mas Lie­tu­vos spe­cia­lio­sio­mis tar­ny­bo­mis, tie­siog iš­eli­mi­na­vo ki­tą kon­ku­ren­tą vi­sais ly­giais. Ne­gra­ži ko­va, bet far­ma­ci­nin­kų pa­sau­ly­je tai – nie­ko nau­jo. Lie­ka ste­bė­ti, ar vis­kam ap­ri­mus, ne tos ap­skun­du­sios kom­pa­ni­jos atstovas ar jos part­ne­riai nu­pirks li­ku­ti­nę plaz­mą.

– Vie­šo­jo­je erd­vė­je mi­ni­ma, jog pa­si­ra­šė­te su­tar­tį ir par­da­vė­te krau­jo plaz­mą kom­pa­ni­jai, ku­ri ne­tu­ri li­cen­ci­jos.

– At­virkš­čiai, nei esu kal­ti­na­ma, Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras plaz­mos nie­kam ne­par­da­vė, o pa­si­ra­šė su­tar­tį su tie­kė­ju „So­lis tri­bus“, ku­ris įsi­pa­rei­go­jo į Lie­tu­vą par­vež­ti ir už­re­gist­ruo­ti iš lie­tu­viš­kos plaz­mos pa­ga­min­tus vais­tus. Ma­ža to, NKC kaip par­tne­ris, da­ly­vau­tų šių vais­tų pla­ti­ni­me gy­dy­mo įstai­goms, o už di­stri­bu­ci­ją už­si­dirb­tų pa­pil­do­mų lė­šų, pa­vyz­džiui, at­ly­gi­ni­mams di­din­ti. Juk Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja al­gas ke­lia gy­dy­mo įstai­gų me­di­kams, o įkai­nis už krau­jo kom­po­nen­tus ne­si­kei­čia jau ko­ne dešimt me­tų.

Bet grįž­tant prie te­mos, pa­si­ra­šėm su­tar­tį, kad jei­gu įmo­nės veik­lai rei­kės ko­kios nors li­cen­ci­jos ar lei­di­mo, ji pri­va­lės jį tu­rė­ti.

– Ar su skun­du, ku­rį pa­tei­kė „Oc­tap­har­ma“ at­sto­vas, te­ko su­si­pa­žin­ti anks­čiau?

– Vi­si man pa­reikš­ti įta­ri­mai su­ra­šy­ti pa­gal kom­pa­ni­jos „KEDRION Biop­har­ma“ kon­ku­ren­tų, vais­tų ga­min­to­jos „Oc­tap­har­ma“ at­sto­vo Lat­vi­jo­je, skun­dą. Mums tą skun­dą bu­vo per­siun­tu­si Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja. At­sa­kė­me, kas skun­de bu­vo pa­ra­šy­ta, tei­kė­me vi­są in­for­ma­ci­ją mi­nis­te­ri­jai, ta­rė­mės, klau­sė­me, ką da­ry­ti, nes Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras pats už­si­dir­ba pi­ni­gus, jis at­sa­kin­gas už sa­vo tur­tą. Mes – ne biu­dže­ti­nė įstai­ga, nie­kas ne­duo­da jo­kių pi­ni­gų. Tu­rė­da­vai ieš­ko­ti ko­mer­ci­nių spren­di­mų, nau­din­giau­sių įstai­gai. Kai pa­ma­čiau, kad yra to­kie įta­ri­mai, pa­ti pa­ra­šiau į STT raš­tą ir pa­pra­šiau, kad at­ei­tų ir iš­tir­tų ši­tą su­tar­tį an­ti­ko­rup­ci­niu po­žiū­riu.

O mi­nis­te­ri­jo­je yra še­ši pa­ta­rė­jai ko­rup­ci­jos kau­si­mais, ta­čiau kal­bė­tis nė­ra su kuo. Nes nė­ra iš­ma­nan­čių šią sri­tį. Mi­nist­ras – po­li­ti­nė fi­gū­ra, bet ne tas žmo­gus, su ku­riuo ga­li ūki­niais klau­si­mais kal­bė­ti. Bet ne­la­bai kas ir sku­ba spręs­ti. Kad pa­tal­pų nė­ra, vi­si ži­no pen­ke­rius me­tus. Pa­tys nuo­mo­ja­me pa­to­gio­se vie­to­se, kad do­no­rai at­ei­tų. Bū­tent pa­to­gių vie­tų at­si­ra­di­mas ir lė­mė pen­kias­de­šimt pro­cen­tų sėk­mės, kad pa­siek­ta šim­tap­ro­cen­ti­nė ne­at­ly­gin­ti­na krau­jo do­no­rys­tė.

Tre­jus me­tus ra­šė­me vals­ty­bės in­ves­ti­ci­niams pro­jek­tams, pra­šė­me pi­ni­gų, kad di­de­lė­se re­gio­ni­nė­se li­go­ni­nė­se ga­lė­tu­me pa­sta­ty­ti va­di­na­muo­sius pro­tin­gus šal­dy­tu­vus, idant ne­rei­kė­tų su vie­nu mai­šiu­ku krau­jo kom­po­nen­tų laks­ty­ti iš vie­no Lie­tu­vos kraš­to į ki­tą. At­sa­ky­mas, ku­rį gau­da­vo­me: pro­jek­tas ge­ras, bet, at­si­pra­šo­me, pi­ni­gų vi­siems ne­už­ten­ka.

– Krau­jo cen­tras gy­ve­na iš įkai­nio už krau­jo kom­po­nen­tus, ku­ris, kaip mi­nė­jo­te ne­keis­tas be­veik de­šimt­me­tį. Kiek maž­daug per me­tus kai­nuo­ja krau­jo punk­tų iš­lai­ky­mas, ki­tos iš­lai­dos?

– Po­li­ti­kus aš su­pran­tu, jiems rei­kia rei­tin­gų. Man va­do­vau­jant su Na­cio­na­li­niu krau­jo cen­tru nė­ra bu­vę jo­kių pro­ble­mų, tie­siog bu­vo­me kaip ga­myk­la, ūkis­kai­ti­nė įmo­nė, pro­ble­mas tu­rin­ti spręs­ti čia ir da­bar.

Nuo va­sa­ros su ministerija su­si­ra­ši­nė­jo­me raš­tais, nes Na­cio­na­li­nis krau­jo cen­tras ne­tu­ri su­tar­ties su li­go­nių ka­sa, nors yra vals­ty­bi­nė įstai­ga, to­dėl jai ne­pri­klau­so 5 pro­cen­tų PVM prie­mo­nėms pirk­ti, rei­kia 21 pro­cen­to. Aiš­ku, Na­cio­na­li­niam krau­jo cen­trui tai bū­tų la­bai di­de­lė fi­nan­si­nė naš­ta, nes be­veik vis­ką per­ka­me kaip vien­kar­ti­nes prie­mo­nes. Su­si­ra­ši­nė­ji­mas vyks­ta nuo va­sa­ros, bet spren­di­mo kol kas nė­ra jo­kio.

Vien PVM ta­ri­fo pa­kė­li­mas, skai­čiuo­jant šių me­tų kai­no­mis, iš­augs maž­daug tri­mis šim­tais tūks­tan­čių eu­rų. Už krau­jo punk­tų pa­tal­pų iš­lai­ky­mą per me­tus iš­lei­džia­me sep­ty­nias­de­šimt tūks­tan­čių eu­rų. Tie­sa, Kau­ne vis dar ne­tu­ri­me pa­tal­pų, to­dėl ti­kė­ti­na, kad ki­tą­met ši su­ma iš­aug­tų ir iki šim­to tūks­tan­čių. O dar rei­kia ne­pa­mirš­ti ir ge­gu­žę ke­lia­mų at­ly­gi­ni­mų, nors mū­sų įkai­nis ne­si­kei­čia. Nuo­šir­džiai ne­pa­vy­džiu nau­jam va­do­vui, ku­riam vi­sas šias pro­ble­mas, ne­lei­du­sias man mie­go­ti, teks spręs­ti.

Komentarai

Kau­no kli­ni­kų Krau­jo cen­tro va­do­vė dr. Dia­na Re­mei­kie­nė:

– Da­lis plaz­mos Kau­no kli­ni­kų Krau­jo cen­tre nau­do­ja­ma pa­cien­tams gy­dy­ti, per­pi­lant ją švie­žiai šal­dy­tos plaz­mos ar­ba kriop­re­ci­pi­ta­to pa­vi­da­lu. Iš krau­jo, skir­to pa­ten­kin­ti erit­ro­ci­tų po­rei­kį, pa­ruoš­ta ir ne­pa­nau­do­ta gy­dy­mui plaz­ma šiuo me­tu sau­go­ma ir kau­pia­ma tam skir­tuo­se šal­dik­liuo­se.

VUL San­ta­ros kli­ni­kų He­ma­to­lo­gi­jos, on­ko­lo­gi­jos ir trans­fu­zio­lo­gi­jos cen­tro Krau­jo cen­tro va­do­vė dr. Li­na Kry­žaus­kai­tė:

– Vi­si gau­na­mi kom­po­nen­tai, taip pat ir plaz­ma, skir­ti tik pa­cien­tams. VULS SK at­lie­ka­mos įvai­rios krau­jo su­rin­ki­mo iš do­no­ro pro­ce­dū­rų rū­šys, to­kios kaip afe­re­zės (erit­ro­ci­tų, trom­bo­ci­tų), kas lei­džia rink­ti tik tuos kom­po­nen­tus, ku­rių la­biau­siai rei­kia.

SAM atsakymas

Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja Svei­ka­tos stra­te­gi­nės plėt­ros sky­rius Ry­šių su vi­suo­me­ne pro­jek­tų va­do­vė Ali­na Ži­li­nai­tė:

– Pir­miau­sia svar­bu ži­no­ti, kad kai žmo­gui bū­na per­pi­la­mas krau­jas, plaz­ma yra bū­tent tas kom­po­nen­tas, ku­ris lie­ka ne­pa­nau­do­tas. Nors plaz­ma ne­tin­ka­ma krau­jo per­py­li­mui, ji vis tiek yra la­bai ver­tin­gas ir svar­bus kom­po­nen­tas, ku­rį ga­li­ma pa­nau­do­ti ki­toms reik­mėms, pvz., vais­tų ga­my­bai. Bū­tent taip ir nu­ma­to­ma Plaz­mos pa­nau­do­ji­mo ir kon­tro­lės 2016–2020 me­tais stra­te­gi­nių kryp­čių ap­ra­še. Ja­me nu­sta­ty­ta, kad krau­jo do­no­rys­tės įstai­ga gy­dy­mui ne­pa­nau­do­tą švie­žiai šal­dy­tą plaz­mą pir­miau­sia sie­kia per­dirb­ti į krau­jo vais­ti­nius pre­pa­ra­tus pa­gal ga­my­bos su­tar­tį ki­to­se EEE vals­ty­bė­se ir į Lie­tu­vos Res­pub­li­ką įvež­ti re­gist­ruo­tus krau­jo vais­ti­nius pre­pa­ra­tus. Šiuo me­tu Lie­tu­va ne­tu­ri ga­li­my­bių pa­ti per­dirb­ti plaz­mos, to­dėl yra ben­dra­dar­biau­ja­ma su už­sie­nio įmo­nė­mis.

Krau­jo do­no­rys­tės įstai­gai ne­pa­vy­kus su­da­ry­ti Kryp­čių ap­ra­šo pa­punk­ty­je nu­ro­dy­tos ga­my­bos su­tar­ties, švie­žiai šal­dy­ta plaz­ma par­duo­da­ma pa­gal su­tar­tį, kai už pa­teik­tą plaz­mą at­si­skai­to­ma pi­ni­gi­nė­mis lė­šo­mis ar re­gist­ruo­tais krau­jo vais­ti­niais pre­pa­ra­tais. Mi­nist­ro įsa­ky­mu yra nu­ma­ty­ta, kad krau­ją ar­ba jo kom­po­nen­tus įvež­ti ar iš­vež­ti iš ša­lies ga­li­ma tik ga­vus ra­šy­ti­nį mi­nis­te­ri­jos lei­di­mą. Tuo tiks­lu yra su­da­ry­ta spe­cia­li ko­mi­si­ja.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"