Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Irena Balčiūnienė: „Lenkiuosi prieš talentus“

 
lsveikata.lt nuotrauka

„Žaviuosi žmonėmis, kurie neužsisklendžia savo darbe. Labai gerbiu aukšto lygio amatininkus, chirurgus ir kitus specialistus, lenkiu prieš juos galvą. Bet žaviuosi tais, kurie sugeba dar daugiau. Išeiti iš pažįstamos zonos ir padaryti ką nors daugiau. Talentingam žmogui galiu daug ką atleisti“, – sako profesorė Irena Balčiūnienė, L.S. rengiamame konkurse „Metų vadovas“ apdovanota už gyvenimo nuopelnus.

„Mano nuomone, nereikėtų painioti nuopelnų Lietuvai, kuriuos žmonės padarė, su jų charakterio bruožais. Neteisinu, tai nėra gerai, bet, kita vertus, pas mus apie tai niekada nebuvo diskutuojama. Viskas buvo paslapčia po antklode: lyg ir girdi, kad kažkas vyksta, bet nežinai, ar tai gandai ar tiesa. Jei visuomenė būtų tam nepakanti, tokių dalykų nenutiktų“, – sako profesorė Irena Balčiūnienė.

– Prieš kelerius metus kartu su kolegėmis parašėte knygą apie moteris odontologes. Pamenu, per knygos pristatymą sakėte, jog moterys buvo nepelnytai nustumtos į antrą planą. Ar dabar joms pavyko išsikovoti vietą po Saule?

– Galbūt. Kaip moteris ir žmona artimoje aplinkoje kiekviena daugiau ar mažiau yra išsikovojusi vietą po Saule. Žinoma, dabar moterys ypač kovoja už savo teises, todėl manau, jog netrukus viskas pasikeis. Moterys bus lygiavertės su vyrais. Gerai tai ar blogai, nežinau. Bet bent jau į ją bus žiūrima su pagarba, kaip į lygiavertę ir lygiateisę partnerę, tad nebus dabar madingų priekabiavimų. O šeimoje, mano nuomone, moteris yra labiau nusipelniusi nei vyras.

Pavyzdžiui, vyras akademikas, profesorius, mokslininkas, talentingas žmogus... Bet jis dažniausiai gyvena savo darbo pasaulyje. Panyra į jį ir niekas aplink nerūpi. Moteris gi rūpinasi vaikais, namais, sodyba, užsiima absoliučiai viskuo, o vyras net nesuvokia, kartais net ir nesugeba tų darbų nudirbti. Net jeigu ir nori padėti žmonai. Jam tiesiog neišeina. Todėl ir tikiu, jog netrukus moteris išsikovos vietą partnerystėje – darbe, studijose. Vis dėlto manau, kad šeimoje kurį laiką tokios lygiavertės partnerystės dar nebus.

– Vadinasi, teigiate, jei vyras užsiėmęs moksliniu ar kūrybiniu darbu, moteris turi kompensuoti buitinius rūpesčius? Bet juk jos taip pat siekia karjeros, atlieka mokslinius tyrimus ir joms gerai sekasi. Tai kas būtų, jei atvirkščiai?

– O, pažiūrėkime, kokios moterys tų mokslo aukštumų pasiekia. Sveikos, geros atminties, drąsios, laimingos, organizuotos, kurios sugeba taupyti kiekvieną minutę. Ir namai, ir vaikai ant tos profesorės ar akademikės galvos, ir ji visur spėja. Jei šių savybių neturi, nieko nebus. Tiesa, ir vyrai, inteligentai, kalbant apie buitį gudrūs. Dažnai pasako: „Žinai man neišeina, gal tu pabandyk, tu geriau moki“. Ir pamalonina, ir randa pasiteisinimą, kodėl jie to negali padaryti.

– Kad jau užsiminėte apie kiekvienos minutės išnaudojimą, ar jums neatrodo, kad dažnai neįvertiname kitų žmonių laiko, skirto vienam ar kitam darbui?

– Tikra tiesa! Ir man dėl to skaudu. Mūsų žmonės nesugeba vertinti intelektualaus darbo. Pavyzdžiui, mokslininkai, kūrėjai parašo knygas, dažniau jas, beje, išleidžia vyra, ir kas iš to? Niekas negalvoja, kokią didelę gyvenimo dalį paskiria žmogus tam rašymui. Ir dar neatlygintinai, jam juk, tarkim, už mokslinius veikalus nemokama. Bet, neduok Dieve, į susitikimą pavėluosi penkias minutes – iš karto gausi pastabą, kad negerbi mano laiko. Taip jau yra, kad savo laiką kiekvienas branginame, gerbiame, o kito žmogaus?

– Jūs ir pati parašėte ne vieną mokslinę knygą. Kas jus skatino judėti pirmyn, jei tas darbas, kaip pati sakote, ne taip jau ir vertinamas?

– Oi, knygų parašiau daugiau kaip dvidešimt, pusė jų plačios apimties ir ne tik disertacijų, bet ir kitų, ne vienerius metus vykdytų tyrimų pagrindu. Kodėl rašiau? Nes man įdomu ir kitaip negalėjau. Aišku, kaip odontologė vietoj rašymo, kuriame matau didelę prasmę, prieš maždaug dvidešimt metų galėjau išeiti į privačią praktiką ir turėti daug pinigų. Bet nemačiau prasmės, o ir auklėjama buvau kitaip.

Turėjau gerus mokytojus: profesorius Tadas Ivanauskas, labai žavėjausi akademiku Jurgiu Brėdikiu, kuris buvo ir gydytojas, ir mokslininkas. Apskritai žaviuosi žmonėmis, kurie neužsisklendžia darbe. Labai gerbiu aukšto lygio amatininkus, chirurgus ir kitus specialistus, lenkiu prieš juos galvą. Bet žaviuosi tais, kurie sugeba dar daugiau. Išeiti iš pažįstamos zonos ir padaryti ką nors daugiau. Prieš talentą lenkiuosi ir jam daug ką atleidžiu.

– Šiandieniame kontekste, kalbant apie talentus ir atleidimą jiems, nuvilnijus priekabiavimo skandalui daugelis turbūt su jumis nesutiktų...

– Mano nuomone, nereikėtų painioti nuopelnų Lietuvai, kuriuos žmonės padarė, su jų charakterio bruožais. Neteisinu, tai nėra gerai, bet, kita vertus, pas mus apie tai niekada nebuvo diskutuojama. Viskas buvo paslapčia po antklode: lyg ir girdi, kad kažkas vyksta, bet nežinai, ar tai gandai ar tiesa. Jei visuomenė būtų tam nepakanti, tokių dalykų nenutiktų. Dabar staiga iškilo. Aišku, tie žmonės kūrėjai, menininkai truputuką „nukrypę“...

Apskritai žaviuosi žmonėmis, kurie neužsisklendžia darbe. Labai gerbiu aukšto lygio amatininkus, chirurgus ir kitus specialistus, lenkiu prieš juos galvą.

Ką jau čia ir bekalbėti, kultūringas žmogus taip nepasielgtų. Tačiau mūsų visuomenė aukšta kultūra niekada nepasižymėjo. Man truputį gaila, kad tie žmonės dabar skalpuojami, grasinama atimti ar neduoti Nacionalinių premijų. Tačiau jei visuomenė tai matė ir tylėjo, vadinasi, pritarė. Ar gi ne? Kodėl visa kaltė tenka jiems? Nesakau, kad juos reikia ginti, bet nereikia ir taip pulti, kol jų kaltė neįrodyta.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"