Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Geriamajame vandenyje yra medžiagų, dėl kurių nerimaujame, bet iš tiesų jos net naudingos

 
pixabay.com nuotrauka

Dėl to, kad geriamajame vandenyje yra kalcio ir magnio jonų, Pasaulio sveikatos organizacija nemato problemos – kaip tik manoma, kad šių medžiagų trūkumas gali turėti neigiamos įtakos sveikatai. 

Taip LRT RADIJUI sako Lietuvos geologijos tarnybos Požeminio vandens išteklių poskyrio vedėja Jurga Arustienė. Be to, priduria ji, jei vandenyje yra ne per daug fluorido, taip pat gerai – nereikia fluoruotų dantų pastų.

– Sakoma, kad mes galime džiaugtis, nes turime dideles gėlo vandens atsargas. O kaip situaciją vertina specialistai?

– Taip, tikrai galime džiaugtis, kad turime daug gero požeminio vandens ir nereikia vartoti paviršinio vandens. Mes geriame tik požeminį vandenį, o požemis yra gana saugi saugykla, ją ne taip lengva užteršti, todėl ir pateikiant vartotojui reikia mažiau valyti – paprastai užtenka pašalinti geležį.

– Geriamo vandens trūkumo problema pastebima Europoje. Lietuvoje atsargos kur kas didesnės, bet pastebima, kad sunaudojimas auga. Ar turime nerimauti dėl būsimo trūkumo?

– Rūpintis tarsi nereikėtų, bet kiekviena vietovė pasižymi savo specifika. Bendrai skaičiuojant atrodo, kad išteklių daug, bet konkrečioje vietoje vandens gali tekti ir paieškoti. Be to, turime rūpintis ne tik savo gerove, bet ir aplinka. Taigi, eksploatuodami vandenį turime pasirūpinti, kad jo užtektų ir upeliui, ir pelkei. O jei šalia yra kelios vandenvietės, reikia pasižiūrėti, kad kaimyno nenuskriaustume.

– Kokiame gylyje yra požeminis vanduo?

– Hidrogeologai sako, kad jei iškasėme duobutę ir radome vandens, tai jau požeminis vanduo. Iš tikrųjų visas po žeme esantis vanduo yra požeminis. Ir tas, kuris metro gylyje, ir tas, kuris 3 km gylyje. Tik artimiausiame žemės paviršiuje esantį vandenį vadiname gruntiniu, jį naudojame šuliniuose.

– Skirtingose vietovėse ir vanduo yra skirtingame gylyje?

– Taip. Lietuvos žemės gelmes galime įsivaizduoti kaip sluoksniuotą pyragą. Vieni sluoksniai vandeningi, kiti – sausi ir vandens nepraleidžia. Dažnai galima rinktis iš kelių sluoksnių – gali būti du, gali netgi penki. Žinoma, ne visi vienodai vandeningi. Be to, kiekviename regione skiriasi vandens sudėtis.

– Tai – didelis šulinių kasėjų rūpestis?

– Reikia žinoti, kad negilus šulinių vanduo labai jautrus taršai. Ką išpilame šalia šulinio, tą rasime šulinyje. Viešai tiekiamas vanduo yra iš gilesnių sluoksnių, nes ten saugesni ištekliai ir yra 50–150 m gylyje.

– Ar nuo vamzdžių kokybės vandens kokybė priklauso?

– Taip, vandens kokybė priklauso ir nuo paruošimo, ir nuo to, kokiais vamzdžiais jis atiteka, ir netgi nuo namo vamzdynų. Bet yra bendras reikalavimas – visos grandys turi užtikrinti, kad vanduo būtų saugus.

– Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos vadovas Bronius Miežutavičius yra teigęs, kad vandentvarkos situacija šalyje gana gera, bet yra ir kur tobulėti. Ką reiškia „gana gera“? Kiek Lietuvoje yra blogų vandenviečių?

– Didžiausios problemos kyla dėl natūralių gamtinių priežasčių. Pavyzdžiui, vandenyje yra per daug geležies. Geležis pati savaime žmogaus sveikatai nekenkia, bet nudažo vandenį prasta spalva. Todėl dabar diegiama labai daug įrenginių, kad geležis būtų pašalinta.

Yra vietovių, kur vandenyje natūraliai per daug sulfato arba chlorido. Tai irgi nėra kenksmingi žmogaus sveikatai junginiai, bet jie suteikia papildomą skonį, galbūt nemalonų kvapą. Su chloridais ir sulfatais jau sunkiau, juos pašalinti nėra taip paprasta ir kol kas žmonės, gyvenantys tuose regionuose, tokį vandenį vis dėlto geria.

Šiaurės vakarų Lietuvoje (Skuode, Kretingoje, Klaipėdoje) vandenyje natūraliai daug fluorido. Jei fluorido ne per daug, labai gerai – nereikia fluoruotų pastų, bet kai per daug, jau negerai. Tuose rajonuose įdiegti gana brangūs įrenginiai ir žmonėms tiekiamas geros kokybės vanduo.

– O kas yra istorinė tarša?

– Dažniausiai istorinę taršą minime kalbėdami apie negilų gruntinį vandenį. Ją paliko sovietmetis. Pavyzdžiui, Vilniuje, Alytuje, buvusiose karinėse teritorijose, gamyklų teritorijose, kuro bazėse telkšojo naftos telkiniai. Ir dabar dar yra to likę, tarkim, Zoknių oro uosto teritorijoje. Ten buvo elgiamasi tikrai neatsakingai. O sutvarkyti, požemiui išsivalyti reikia labai daug laiko.

– Ar kenkia sveikatai vandenyje esantis kalcis ir magnis?

– Kalcis ir magnis formuoja bendrąjį vandens kietumą. Pasaulio sveikatos organizacija dėl to nemato problemos, nesieja su pablogėjusia sveikata. Kalcio ir magnio jonai nėra reglamentuojami higienos normose. Kaip tik manoma, kad jei kalcio ir magnio vandenyje per mažai, tai gali turėti neigiamos įtakos žmogaus sveikatai. Buitiniams prietaisams (katilams, arbatinukams) atrodo negražu, bet žmogui nekenkia.

– Kokiame Lietuvos regione vanduo kokybiškiausias?

– Labai sunku išskirti. Lengviau išskirti probleminius rajonus. Nuo šiaurės Lietuvos, Biržų ir Pasvalio, per Kėdainius iki Marijampolės rajonų natūraliai pereina prastesnio vandens juosta. Šiaurėje yra sulfatų, piečiau – chloridų. Jie truputėlį pagadina vandens skonį.

– Raseinių rajone buvo rasta arseno. Iš kur jis?

– Tiksliai atsakyti negalime, nes reikėtų atlikti tyrimus, tam hidrogeologai priemonių turi. Versijos kelios. Viena, kad galėjo būti užteršta iš viršaus. Antra – kad tai natūraliai gamtoje susiformavusi situacija. Greičiausiai taip ir yra. Gamta turi paslapčių, kurių mes dar neatskleidėme.

– Vis dėlto patartina vandenį tirti, nes jis gali labai skirtis.

– Tikrai taip. Ypač jei naudojame ne vandentiekio vandenį. Reikalavimai vandentiekiui gana griežtai reglamentuoti, nebent mes abejojame vamzdynais.

O jei vandenį gauname individualiai, turime savo gręžinį ar šulinį, būtinai reikia periodiškai ištirti. Vandens kokybė priklauso ir nuo valymo įrenginių. Be to, jei imame vandenį ir čia pat išleidžiame nuotekas, priežiūra tikrai reikalinga.

– Ką galvojate apie nuomonę, kad labai naudingi šaltinių vandenys, kad juos galima drąsiai gerti?

– Šaltinis šaltiniui nelygu, reikia pasidairyti, kas yra aplink. Jei šaltinis miškuose, nėra jokios gyvenvietės, kaimo, taip, galime semti ir, ko gero, drąsiai gerti. Bet jei netoli miesto teritorija, gyvenvietė, kaimas, o šaltinis pašlaitėje, arti upės, slėnyje, labai suabejočiau jo vandens sveikumu ir tyrumu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"