Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Edgaras Diržius: „Nerimas – šiuolaikinės visuomenės rykštė“

 
Edgaras Diržius
Edgaras Diržius lsveikata.lt nuotrauka

Jaunųjų psichiatrų asociacijos prezidentas Edgaras Diržius (29 m.) teigia, kad šiuolaikinis pasaulis turi ydų, kenkiančių žmogaus psichinei sveikatai. „Mūsų gyvenimo ritmas sukelia nuolatinį mikrostresą. Kartais net jeigu žmogus randa kitą darbą, užaugina vaikus ir ima gyventi ramesnį gyvenimą, nerimas vis tiek lydi dar metų metus, nes smegenys įpranta būti nuolatinėje įtampoje“, – sako E.Diržius.

– Esate užsiminęs, kad prieš tapdamas psichiatru svarstėte apie neurologiją. Kodėl psichiatro duona sužavėjo labiau?

– Psichiatro profesija tikrai turi savito žavesio. Man patinka, kad darbas reikalauja ne tik tvirto mokslinio pagrindo, bet ir savotiškų kūrybinių gebėjimų. Net ir chirurgui kartais reikia pasitelkti kūrybiškumą, o ką jau kalbėti apie psichiatrą, kuris dirbdamas prisiliečia prie žmonių emocinės būsenos ir psichinės sveikatos. Dažnai žmogus atvyksta labai sutrikęs ir išsigandęs, tad norint, kad jis tave prisileistų, reikia sugalvoti, kaip prie jo prieiti. Skiriasi ir žmonės, ir jų problemos. Devyniolikos metų mergaitė, kuri nepritampa universitete ir paslapčia alkoholiu piktnaudžiaujantis verslininkas yra du absoliučiai skirtingi žmonės, tad negali taikyti tų pačių bendravimo, diagnostikos ir gydymo modelių.

– Psichiatrija domisi nemažai jaunųjų specialistų – dideli konkursai vyksta į psichiatrijos rezidentūrą, daug jaunų psichiatrų vienija ir asociacija, kuriai vadovaujate. Ar pastebite skirtumų tarp jaunosios ir vyresnės kartos psichiatrijos atstovų?

– Kartų skirtumai turbūt panašūs kaip ir kitose medicinos specialybėse. Nesu tikras, ar jie ryškūs, tačiau matau, kad jaunesni specialistai laisviau ir atviriau žiūri į naujoves. Vyresnioji karta visgi turi daugiau patirties ir aptakumo dirbant. Nepaisant skirtumų, visų mūsų misija nepriklausomai nuo amžiaus yra ta pati.

– Esate Jaunųjų psichiatrų asociacijos prezidentas ir kartu su kitais jaunais specialistais tobulinate Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemą. Kokias būdais tai darote?

– Dažniausiai organizuojame renginius, kuriuose keliame psichiatrams aktualius klausimus – nuo pagalbos teikimo pacientams, iki psichinės sveikatos priežiūros vadybos. Netrukus vyks konferencija „Perspektyvos“, kur kalbėsime apie bendruomenės psichiatrijos problemas. Matome didelių bendruomenės psichiatrijos įgyvendinimo trūkumų ir tikimės, kad šis renginys motyvuos psichiatrus į tai atsižvelgti. Žinoma, klausimų yra ir daugiau ir juos spręsdami stengiamės vienyti ne tik jaunuosius psichiatrus, bet ir ekspertus iš užsienio bei patyrusius vyresnės kartos mokytojus.

– Pasikalbėkime apie jūsų darbą. Ar šiuolaikiniam žmogui lengva prisiversti ateiti į psichiatro kabinetą ir prabilti apie savo problemas?

– Turbūt nustebinsiu pasakydamas, kad kai kurie žmonės ateina labai noriai, nes supranta, kad reikia rūpintis savo sveikata. Dažnai lankosi ir tie, kuriuos paskatina artimieji. Tokių pacientų daugėja ir tai rodo, jog stigma, susijusi su lankymusi pas psichiatrą nyksta. Galbūt kaltas mano optimistiškas būdas, bet man atrodo, kad požiūris tikrai yra palankesnis negu prieš dešimtmetį ar dar seniau. Aišku, toji stigma nemažėja taip greitai, kaip norėčiau, bet čia jau reikia spręsti kitus klausimus – papildomų resursų naudojimo, visuomenės švietimo.

– Ar darbo su pacientais metu pagrindinis jūsų ginklas yra griežtos diagnostikos ir gydymo metodikos, ar būna ir šioks toks emocinis atspalvis?

– Kai kalbame su žmogumi, mes, psichiatrai, analizuojame ne tik pacientą, bet ir savo paties reakciją į tą žmogų. Psichiatrai, lygiai taip pat kaip ir pacientai jaučia tam tikrus jausmus ir emocinis atspalvis tikrai yra. Aišku, reikia išlaikyti pusiausvyrą ir žiūrėti, kad tos emocijos nesuklaidintų.

– Sutiktumėte, kad šiuolaikinė visuomenė vis dažniau serga tik šiam laikmečiui būdingomis ligomis?

– Tam tikrų sutrikimų, kurių priežastimi tampa mus supanti aplinka, iš tiesų daugėja. Tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje vis daugiau žmonių keliasi į didmiesčius. Greitas gyvenimo tempas, prasta mityba, aktyvumo trūkumas – visa tai dedasi į vieną krūvą ir formuojasi nerimo sutrikimai, kurių pasaulyje sparčiai daugėja. Tai – šiuolaikinės visuomenės rykštė. Dėl nuolat patiriamos įtampos daugėja ir šizofrenijos spektro bei nuotaikos sutrikimų.

Įsivaizduokite: didmiestyje gyvenančio žmogaus smegenys per dieną gauna tiek informacijos, kiek Viduramžių žmogus gaudavo per visą gyvenimą.

Šiuolaikinis gyvenimo tempas sukelia nuolatinį mikrostresą. Mes atsikeliame ryte, skubame į darbą, dar reikia suspėti pasirūpinti šeima, tada susidoroti su darbais, spėti pavalgyti pietus, vėl grįžti į darbą. Žmonės vis bėga ir bėga. Įtampa nėra drastiška ir nereikia būti įsitempus taip, tarsi vytųsi vilkas. Tačiau nuolatinis, „kabantis“ stresas lydi visuomet. Kartais net jeigu žmogus susiranda mažiau streso keliantį darbą, užaugina vaikus ir ima gyventi ramesnį gyvenimą, nerimas vis tiek išlieka dar metų metus, nes smegenys įpranta būti nuolatinėje įtampoje. Tai, kas anksčiau mobilizuodavo organizmą ir padėdavo susitvarkyti su gyvenimo iššūkiais, dabar atneša žalą.

– Ne tik vadovaujate asociacijai, bet ir dirbate ligoninėse, užsiimate moksline veikla. Kaip jūsų gyvenimas atrodo anapus su psichiatrija susijusių veiklų?

– Prižiūriu save ir savo sveikatą – būnu su šeima, sportuoju. Aišku, asociacija ir mokslinė veikla suryja daug laiko. Ypač, kai reikia staigiai reaguoti – tai konferencijos organizavimas, tai kiti reikalai... Tada dalį laisvalaikio paaukoju darbui. Visgi būna dienų, kai galiu pasakyti sau: „šiandien nieko nedarysiu“ ir tada ilsiuosi.

– Ar įsivaizduotumėte save kokiame nors kitame – ne psichiatro kailyje?

– Jeigu nuoširdžiai – nežinau. Kadaise svajojau būti biologijos mokytoju, tad šiame kailyje gal ir įsivaizduočiau. Bet jis man būtų per ankštas ir kur kas mažiau tinkamas negu psichiatro bei mokslininko. Aš nė karto nesigailėjau, kad pasirinkau tokį kelią ir sakyčiau, kad tai yra mano pašaukimas. Tai darbas, kuris mane papildo. Nepaisant trūkumų sistemoje, aš išnaudoju visas esamas galimybes ir padedu žmonėms.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"