Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŠEIMA IR SVEIKATA

Atsargiai – paranoja!

 
2018 06 28 14:19
pixabay.com nuotrauka

Kai grįžau namo ir paskiau mamai, kad visą gyvenimą su ja negyvensiu, ji pasakė: eisiu į ministeriją, skundą rašysiu, kas per psichologai dirba poliklinikoje, kad ir taip žmogui durnam tokias nesąmones į galvą kala. Dabar iš viso jai nesakau, kur einu, kaip įpratau tylėti taip ir tyliu.

Nežinau ar pavyks išsikraustyti – ji manęs ramybėje nepaliks. Kai man buvo 19 metų, įsidarbinau siuvėja, bet nesakiau jai, kur dirbu. Po to pasakiau, tai ji kelis kartus per savaitę eidavo žiūrėti ar aš laiku iš darbo išeinu, ar aš bernų neprisivedu, laukdavo po langais. Kai buvau išėjusi su vyru gyventi, ji vis skambindavo telefonu, ne visada išgirsdavom, tai ji paima taksi ir atvažiuoja žiūrėti, kas darosi.

Ateina tos moterys iš vaikų teisių, tai ji sako: štai mano dukra, laksto su bernais, geria. Ji rašė skundus, kad pas mane vis kiti automobiliai važiuoja, tai mėlyni, tai geltoni. Kai priveda mane iki ašarų, tada jau aprimsta ir pradeda pataikauti.

Aš tai galvoju, jei išeisiu, tai bus skandalas ant visų Lazdynų. Man jau kartais dėl jos ir gyventi nesinori. Dar tas senis prišnekėjo, paslepia raktą nuo durų, niekur išeiti negaliu.

Praeitais metais aš ėjau pasivaikščioti ir norėjau vaiką kartu pasiimti. Ji traukia vaiką į save, aš į save, ji staiga jį paleido, griuvo ir stuktelėjo galvą į kampą. Kad pradės ant visos laiptinės rėkti, kad aš ją primušiau! Iškvietė policiją, surašė pareiškimą, mane dviem valandom patupdė į areštinę. Ji buvo ir greitąją išsikvietusi, parašė: dukra man davė per galvą. Aš tai pasiaiškinime nieko neberašiau, man rankos ir kojos drebėjo. Dabar aš bijau kur nors eiti. Ji gali specialiai apsižaloti!

Kai grįžtu iš miesto namo, aš turiu skambinti telefonu jai, sakydama: ar įleisi mane į namus, aš pavėlavau pusę valandos? Eisiu. Jei ji grįžo namo, o manęs nėra, tai bus priskambinta, sakys, kad neatsiliepiau, nes mylėjausi ant sniego su kažkuo. Negaliu sakyti, kad pas psichologę buvau. Ji ateis čia, pradės rėkti, negalėsite užčiaupti, jums bus nemalonu prieš klientus. Ji šneka, kad jūs mano invalidumo pensiją norite išvilioti. Ji gali jus net sužaloti!

Kur buvus kur nebuvus po penkiolikos minučių prisistato motina. Ryškiai dažyta, laikysena kaip pulko vado.

–A tai jūs čia ta psichologė? Ogi jūs dar visai mergaitė!

–Nebijokite, mano dukra jau greitai mokyklą baigs.

–A, tai labai gražiai atrodot – balsas saldus, klastingas. – Tai aš norėjau papasakoti apie savo dukrą, jūs tikriausiai ir nežinote, ko ji mums prikrėtė…

Nuraminu ją. Sakau:

– Padėsime jūsų dukrai tapti savarankiškesne, imtis darbo. O jos vaikinas gal nėra toks blogas, ne visi žmonės sukčiai.

Ji sako:

– A, tai jūs dar nepažįstat žmonių!

Išėjo. Ir ačiū Dievui. Paranojiką galima nuraminti – juk jis nukamuotas savo fantazijos, – bet tik laikinai. Gali būti, kad ministerijos ir skundų neišvengsim. O su dukra teks šnekėti daug atsargiau. Tiek kiek motina liguistai įtari ir agresyvi, tiek dukra nepasitiki savimi ir visko bijo, o vieną kartą buvo net rimtai susiruošusi nusižudyti.

Atplėši ją nuo motinos – kitą despotą susiras. Iš kur atsiranda paranojikai? Daugelis paranojiškų žmonių vaikystėje buvo nuolat žeminami tėvų arba kitų žmonių. Vaikystėje patyręs paže minimus, paranojikas nuolat bijodavo ir būdavo susivaržęs, o elgdamasis nepasitikinčiai ir priešiškai, jis tampa nemėgiamu arba net agresijos auka.

Paranojikas meilės gavo mažai ir kaip kūdikis nori iš mylimo žmogaus visko, o visko negavęs gali imti jo tiesiog neapkęsti.

Jis reaguoja į menkiausią atstūmimą, net abejingumas tolygus atmetimui, o ilgalaikiai geri santykiai su žmogumi gali būti akimirksniu ištrinti dėl menkos klaidos.

Paranojiškas žmogus jaučia esąs silpnas, nepasitiki savo sugebėjimu įveikti sunkumus. Kuo žmonės silpnesni, tuo labiau bijo, todėl paranojinės savybės dažnai užaštrėja senatvėje.

Paranojiškas žmogus savo neigiamus jausmus nuolat mato išorėje – jis nesuvokia savo paties pykčio, bet ima bijoti priešiškų kitų. Pvz. jei iš ryto atsibunda blogai nusiteikęs, jis ima „ieškoti priešų“ ir nurimsta tik juos suradęs.

Kaip su paranojiku bendrauti? Geriausia neprieiti per arti – nebūti jo atžvilgiu nei priešišku, nei per daug geru – tuomet pagrindo fantazijoms bus mažiau.

Straipsnis pirmą kart buvo publikuotas manokarjera.lt

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė | psichologas.info

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"