Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
SPORTAS

Turtinga pasaulio čempionatų istorija

 
2018 06 15 12:00
Zinedine"as Zidane"as (kairėje) taip atkeršijo Marco Materazzi už skaudžią repliką.
Zinedine'as Zidane'as (kairėje) taip atkeršijo Marco Materazzi už skaudžią repliką. AFP/Scanpix nuotraukos

Vakar Rusijos ir Saudo Arabijos rinktinių rungtynėmis Maskvoje prasidėjo 21-asis pasaulio futbolo čempionatas.

Šių varžybų istorijoje nutiko ne vienas įsimintinas dalykas, ilgam įstrigęs į atmintį futbolo aistruoliams. „Lietuvos žinios“ prisimena svarbiausius įvykius čempionatų istorijoje.

„Tai buvo ne Dievo, o nenaudėlio ranka. Viešpats taip niekada nesielgtų.“

Pradžia – Urugvajuje

Pirmasis pasaulio futbolo čempionatas surengtas 1930 metais Pietų Amerikoje – Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje. Jame dalyvavo vos 13 komandų. Kai kurias rinktines net teko įkalbinėti, kad vyktų į čempionatą. Šis turnyras apipintas pikantiškomis detalėmis ir nė iš tolo neprimena dabartinių futbolo festivalių.

Pirmųjų pirmenybių dalyviai nežaidė atrankos varžybų. Organizatoriai kvietė visus norinčius. Tačiau likus dviem mėnesiams pageidavimo dalyvauti turnyre nebuvo pareiškusi nė viena Europos rinktinė. Tada iniciatyvos ėmėsi tuometis FIFA prezidentas prancūzas Jules'is Rimet. Jam pavyko – keliauti per Atlantą ryžosi Prancūzijos, Belgijos, Rumunijos ir Jugoslavijos komandos. Rumunų kelionę palaimino šalies karalius Karolis II. Jis garantavo, kad čempionate dalyvaujantys futbolininkai nebus atleisti iš darbo.

Prancūzai, belgai ir rumunai susitiko Barselonoje ir sėdo į transatlantinį laivą „SS Conte Verde“, kuris per vandenyną plukdydavo apie 1,8 tūkst. žmonių (jugoslavai plaukė atskirai nedideliu garlaiviu iš Marselio). Drauge su futbolininkais keliavo ir J. Rimet bei belgų arbitras Johnas Langenusas. Jis teisėjavo pirmojo pasaulio čempionato finale. Laivo seife buvo saugoma „Pergalės deivė“ – prancūzo Abelio Lafleur sukurtas auksinis 30 cm aukščio 4 kg sveriantis prizas būsimiems pasaulio čempionams.

Europiečių kelionė per Atlantą truko dvi savaites. Futbolininkai kasdien laivo denyje mankštindavosi ir žaisdavo kamuoliu. Žinoma, apie taktinį pasirengimą nebuvo nė kalbos. Pasiekęs Pietų Amerikos krantus „SS Conte Verde“ užsuko į Rio de Žaneirą, įlaipino Brazilijos rinktinę, vėliau Santose pasikrovė vaisių ir keliavo toliau. Liepos 4-ąją laivas įplaukė į Montevidėjaus uostą, čia svečius pasitiko 10 tūkst. urugvajiečių.

Pirmajame pasaulio čempionate dominavo ne europiečiai. Jame triumfavo Urugvajaus rinktinė, 4:2 nugalėjusi Argentinos komandą.

Šiandien jau nebėra žmonių, galinčių papasakoti pirmųjų planetos pirmenybių įspūdžius. Paskutinis varžybų dalyvis argentinietis Francisco Varallo mirė 2010-ųjų rugpjūtį, eidamas 101 metus. Per savo 100-ąjį jubiliejų F. Varallo prisipažino visą gyvenimą jautęs kartėlį: „Labiau už viską norėjau laimėti. Neįsivaizduojate, kiek kentėjau, kiek verkiau, kai baigėsi finalas ir urugvajiečiai ėmė bučiuoti savo marškinėlius. Kartais susapnuoju, kad 1930 metais mes tapome čempionais...“

Amerikiečių sensacija

Viena didžiausių čempionato sensacijų užfiksuota 1950-ųjų pirmenybėse Brazilijoje. Ir tai – ne tik šeimininkų pralaimėjimas Urugvajui finale 1:2.

Brazilijoje vienais favoritų buvo laikomi anglai. 2-oje grupėje žaidusi Anglijos ekipa 2:0 įveikė Čilės futbolininkus, bet paskui 0:1 pralaimėjo škoto Williamo Jeffrey treniruojamai JAV rinktinei. Anglų ir amerikiečių jėgų santykis tuomet skyrėsi kaip diena ir naktis. Anglai, per draugiškas rungtynes 10:0 sutriuškinę portugalus ir 4:0 – italus, tikėjosi, jog dvikova su amerikiečiais bus lengva treniruotė. Jie planavo pelnyti tris įvarčius rungtynių pradžioje, o vėliau – patausoti jėgas. „Neturime jokių šansų“, – tvirtino W. Jeffrey. Tačiau tą dieną fortūna plačiai šypsojosi amerikiečiams ir globojo jų vartininką Franką Borghi. JAV pergalę lėmė Haityje gimusio Joe Gaetjenso įvartis pirmame kėlinyje.

Anuomet Anglijos laikraščiai mažai skirdavo dėmesio sportui. Kitą dieną šalies spaudoje buvo plačiai aprašomas kriketo rinktinės pralaimėjimas indams, o apie futbolą – tik trumpa žinutė. Joje užsiminta, kad rinktinė Brazilijoje 0:1 pralaimėjo JAV komandai. Skaitytojai buvo įsitikinę, jog tai – spaustuvininkų klaida, ir manė, kad Anglijos rinktinė laimėjo 10:0 ar 10:1. Vėliau anglai 0:1 nusileido ispanams ir išvyko namo.

1986-aisiais Diego Maradona iškovojo pasaulio taurę, nors ketvirtfinalyje pelnė įvartį ranka.
1986-aisiais Diego Maradona iškovojo pasaulio taurę, nors ketvirtfinalyje pelnė įvartį ranka.

Dievo ranka

Taip legendinis Argentinos futbolininkas Diego Maradona praminė savo šunybę, iškrėstą 1986 metų pasaulio čempionato ketvirtfinalyje žaidžiant su anglais. Apie šį epizodą karštai diskutuojama iki šių dienų. Teisėjai nepastebėjo, kad D. Maradona įmušė kamuolį ranka. Šis įvartis padėjo Argentinai iškovoti pergalę rezultatu 2:1.

Anglų futbolininkai smarkiai protestavo, tačiau arbitras iš Tuniso Ali Bin Nasseras įvartį įskaitė. „Laukiau, kol komandos draugai pribėgs pasveikinti. Jie neskubėjo, vis dairėsi į teisėją. Šaukiau: „Nagi, apkabinkite mane“, – apie skandalingą įvartį pasakojo D. Maradona. Pasibaigus rungtynėms jis neneigė, jog įmušė sukčiaudamas. „Įvartis susidėjo iš dviejų elementų. Tai buvo truputį mano galvos ir šiek tiek Dievo rankos indėlis“, – juokėsi D. Maradona.

„Tai ne Dievo, o nenaudėlio ranka. Viešpats taip niekada nesielgtų“, – replikavo Anglijos rinktinės treneris Bobby Robsonas.

Kol anglai stengėsi atsigauti po tokio akibrokšto, D. Maradona pelnė dar vieną įvartį. 55 minutę jis spurtavo per pusę aikštės, suklaidino penkis varžovus, galiausiai paguldė vartininką ir smūgiavo – 2:0. Šis D. Maradonos spektakliukas FIFA svetainės lankytojų balsavimu 2002 metais pripažintas XX amžiaus įvarčiu.

„Noriu padėkoti kilniai žaidusiems varžovams. Kita komanda tikriausiai nedelsdama būtų mane pargriovusi ant žemės, o anglai pasielgė oriai“, – kalbėjo D. Maradona. 1986-aisiais anglai dar stengėsi gelbėtis. Legendinis Gary Linekeris sušvelnino rezultatą 81 minutę, tačiau per likusį laiką jo komanda nieko doro nebenuveikė.

Dėl įtemptų dvišalių politinių santykių šis ketvirtfinalis abiem rinktinėms buvo daugiau negu žaidimas. Tuo metu karjerą jau baigęs Argentinos futbolininkas Roberto Perfumo nepraleido progos pasidžiaugti saviškių sėkme: „Nugalėti Angliją mums reiškė viską. Tai buvo pagrindinis tikslas. Pasaulio taurė – antraeilis uždavinys.“

1986-ųjų čempionato finale Argentina 3:2 įveikė Vakarų Vokietiją ir iškovojo pasaulio taurę. „Dėkoju Dievui, kad Diego gimė Argentinoje, o ne kitoje šalyje“, – ištarė Meksike triumfavusių čempionų treneris Carlosas Bilardo.

Gėdingas Z. Zidane'o pasitraukimas

2006-ųjų pasaulio čempionato finale Berlyne kovojo italai ir prancūzai. Rungtynės baigėsi 1:1, o baudinius sėkmingiau mušę italai triumfavo 5:3. Italijos pergalė nuplovė visos šalies gėdą, nes tais pačiais metais į lažybų skandalą buvo įsivėlę net penki aukščiausiosios lygos klubai.

Tačiau didžiausiu 2006 metų čempionato įvykiu tapo prancūzo Zinedine'o Zidane'o ir italo Marco Materazzi konfrontacija. Finale abu pelnė po įvartį, bet visas pasaulis iki šiol kalba ne apie tai.

109 minutę žaidėjai grūmėsi baudos aikštelėje. Italas timptelėjo prancūzą už marškinėlių ir netrukus abu apsikeitė replikomis. Atrodytų, nieko keista, tačiau po akimirkos Z. Zidane'as lyg bulius puolė varžovą ir galvos smūgiu į krūtinę patiesė jį ant žemės. Jėgos veiksmą teisėjas įvertino raudonąja kortele.

Užsienio žiniasklaida samdė ekstrasensus ir skaitymo iš lūpų specialistus, kad iššifruotų, ką tokio riebaus leptelėjo M. Materazzi. Abu žaidėjai ilgai tylėjo, tik atmetė spekuliacijas, jog buvo užgauta Z. Zidane'o mama.

Galiausiai prabilo M. Materazzi. Jis papasakojo, kad tuomet, kai timptelėjo Z. Zidane'ą, šis paklausė: „Nori mano marškinėlių? Galėsiu atiduoti po rungtynių.“ Italas atšovė, jog mieliau paimtų prancūzo seserį, ir pridūrė, kad ši – laisvo elgesio moteris. Tai įsiutino Z. Zidane'ą.

Žurnalistai ne kartą mėgino sutaikyti abu futbolininkus. M. Materazzi tikino neturįs dėl ko pykti, bet Z. Zidane'as pasirodė neperkalbamas. Zizu vadinamas prancūzas atsiprašė visų žiūrovų, tačiau pareiškė, kad dėl savo elgesio nė trupučio nesigaili. „Mirsiu, bet neatsiprašysiu M. Materazzi. Savo žodžius jis pakartojo tris sykius. Esu vyras ir sureagavau, nes tai labai skaudu girdėti. Geriau man būtų trenkęs į veidą, nei kalbėjęs šitaip“, – televizijos „Canal Plus“ laidoje tvirtino Z. Zidane'as.

Prancūzija po finalo pasidalino į dvi dalis. Vieni smerkė futbolo žvaigždę, kiti gynė. Z. Zidane'ą palaikė pats šalies prezidentas Jacques'as Chiracas, pavadinęs tai „reakcija į nepadorią provokaciją“. Per specialią apklausą net 61 proc. prancūzų pareiškė pateisinantys futbolininko elgesį.

Šlovinga Z. Zidane'o sportinė karjera baigėsi apmaudžiai išsprūdusia galimybe antrą kartą tapti pasaulio čempionu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"