Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
SPORTAS

Per legendinę ralio odisėją svarbu nepamesti galvos

 
2018 01 03 6:00
Antanui Juknevičiui (kairėje) per ralį vėl talkins šturmanas Darius Vaičiulis.
Antanui Juknevičiui (kairėje) per ralį vėl talkins šturmanas Darius Vaičiulis. LŽ archyvo nuotrauka

Lenktynininkai iš Lietuvos po truputį renkasi į Pietų Ameriką, kurioje šeštadienį startuos tradicinis, jau 40-asis Dakaro dykumų ralis.

Artėjančios lenktynės Lietuvai bus ypatingos, nes jose pirmą kartą jėgas išmėgins net keturi mūsiškių ekipažai: Antanas Juknevičius su Dariumi Vaičiuliu, Benediktas Vanagas su Sebastianu Rozwadowskiu, Vaidotas Žala su Sauliumi Jurgelėnu ir vienintelis motociklininkas Balys Bardauskas.

2018-ųjų Dakaras startuos sausio 6 dieną Peru sostinėje Limoje ir finišuos sausio 20-ąją Kordobos mieste Argentinoje. Tai bus 10-asis ralis Pietų Amerikos teritorijoje. Iš viso sportininkų laukia 13 greičio ruožų, kurių bendras ilgis – apie 9 tūkst. kilometrų.

Šeštasis Dakaras

Antradienį į savo šeštąjį Dakarą buvo išlydėta ir B. Vanago komanda „General Financing Pitlane“. Dalis jos narių išvyko sekmadienį, o lenktynininkas su šturmanu S. Rozwadowskiu į sudėtingiausią pasaulio ralį palydėti vakar. „General Financing Pitlane“ ekipažas į Dakaro starto vietą skrido per Stambulą. Ten turėjo pernakvoti ir kitą rytą keliauti į San Paulą. Peru sostinę Limą ši grupė pasieks sausio 4-ąją.

„Nusileidžiame ankstų ketvirtadienio rytą vietos laiku. Pirmas darbas atskridus – komandos susirinkimas ir artėjančių darbų aptarimas. Nuo pat ryto dalyvausime administracinėje patikroje, turėsime trumpus testus ir paskutinį technikos kalibravimą pagal ekipažo poreikius“, – apie laukiančią darbotvarkę Limoje pasakojo B. Vanagas.

Lenktynininkas patikino, kad trumpesnė adaptacija prie Pietų Amerikos laiko juostos (kuri nuo lietuviškos skiriasi 7 valandomis) jam niekada nekėlė didesnių rūpesčių. „Kadangi visus svarbiausius darbus esame atlikę, nuskridę į Limą turėsime drauge su mechanikais sutvarkyti tik keletą smulkmenų. Dėl to ir galėjome sau leisti į starto vietą keliauti dviem grupėmis. Mechanikus išleidome porą dienų anksčiau. Likusi komandos dalis gavo galimybę grąžinti šeimoms savitą skolą – pastaruosius penkerius metus Naujuosius sutikdavome atskirai“, – neslėpė B. Vanagas.

Išlydėti komandą į Dakarą susirinko gausus būrys gerbėjų ir žurnalistų. Tarp norinčiųjų palinkėti sėkmės buvo artimi ekipažo bičiuliai: keliautojas Vytaras Radzevičius, krašto apsaugos ministro adjutantas majoras Tomas Matulevičius, Automobilių sporto federacijos prezidentas Romas Austinskas.

Ragina mėgautis nuotykiu

A. Juknevičius Naujuosius metus šį kartą taip pat pasitiko Lietuvoje, o ne Afrikoje ar Pietų Amerikoje. Tuo metu, kai dangų raižė fejerverkai, Dakaro ralio veteranas ne tik mąstė apie pažadus 2018-aisiais, bet ir krovėsi paskutinius daiktus prieš kelionę per Atlantą. Ankstų sausio 2-osios rytą „CRAFT Bearings“ komanda atsisveikino su artimaisiais ir išvyko į Peru.

40-asis bekelės maratonas prasidės Limoje, tačiau iki tol Dakaro pankais vadinamiems A. Juknevičiui ir D. Vaičiuliui dar teks stabtelėti Vokietijoje ir Panamoje. Po dviejų persėdimų jie Peru sostinę turėtų pasiekti ankstyvą sausio 3-iosios rytą. Neįprastai vėlai šiemet į varžybas išvykęs A. Juknevičius prieš skrydį nedaugžodžiavo, tik palinkėjo sėkmės visiems ekipažams ir patikino, kad visi pasirengimo darbai atlikti. Dabar belieka mėgautis lenktynėmis ir daryti tai, kam ruošiamasi visus metus.

„Laukia trys skrydžiai, tačiau jie netrumpi – bus kada pailsėti. Svarbiausia, kad neteks gaišti laiko Frankfurte ar Panamoje. Per šiuos metus sūnaus dėka išmokau „išsijungti“ ir trumpam snustelėti – įgūdžiai padės išlaikyti jėgas iki Peru, – kaip visuomet gerai nusiteikęs kalbėjo A. Juknevičius. – Vos atskridę keliausime atsiimti technikos ir po trumpos patikros judėsime testų bazės link. Labai svarbu pakratyti bolidą vietinėmis sąlygomis – per mėnesio laive visos jungtys, sistemos gali būti sustabarėjusios.“

Bake – 500 litrų

Turbūt nedaugelis žino, kad A. Juknevičius ir D. Vaičiulis pirmą kartą suvienijo jėgas ne pernai Pietų Amerikoje, o prieš 10 metų Libijos dykumose vykusiose varžybose.

„Tuomet mano dėmesys buvo nukreiptas į kitą veiklą, ir nors važiuoti su Antanu sekėsi gerai, dėl tolesnių bendrų projektų nesutarėme“, – prisiminė 2017-ųjų ralyje su A. Juknevičiumi aukščiausią, 21-ąją, vietą iš visų Baltijos šalių lenktynininkų iškovojęs D. Vaičiulis.

Dakaro karštlige užsikrėtęs ir ne vieną navigatorių pakeitęs A. Juknevičius prieš pusantrų metų vykti į Dakarą pasiūlė senam bendražygiui. „Niekada nevengiau nuotykių ir iššūkių, todėl patirties trūkumas neišgąsdino“, – prisiminė D. Vaičiulis.

Automobilių sportu vyras užsiima tik pusantrų metų, bet orientavimosi gebėjimus tobulina jau nuo 10-ies. Studijuodamas pramoninę elektroniką Kauno technologijos universitete priklausė orientacininkų klubui, atstovavo universitetui įvairiose varžybose.

D. Vaičiulio teigimu, šturmanas Dakaro ralyje yra atsakingas už kelis pagrindinius dalykus. Svarbiausias jų – bendras darbo organizavimas. „Reikia laikytis režimo ir žinoti, kada atsikelti, kada eiti miegoti, kiek kilometrų konkrečią dieną teks važiuoti, kur gali laukti kliūtys ar tam tikri sunkumai“, – aiškino D. Vaičiulis.

Antra ir trečia atsakomybė – kelio knygos analizavimas ir mechanikos žinios. Visi ekipažai kelio knygas gauna iš vakaro, todėl turi šiek tiek laiko jas panagrinėti ir pasirengti lenktynėms prieš startą. Pasak D. Vaičiulio, ne mažiau svarbi navigatoriaus atsakomybė Dakare – techninė pagalba vairuotojui, jei sugenda automobilis. „Mechanikos žinios lenktynėse būtinos. Šių gebėjimų man stigo. Todėl specialiai to mokiausi, kad galėčiau padėti Antanui prireikus taisyti automobilį“, – teigė šturmanas.

Benediktas Vanagas dalyvaus jau šeštame Dakaro ralyje.Sipa/Scanpix nuotrauka
Benediktas Vanagas dalyvaus jau šeštame Dakaro ralyje.Sipa/Scanpix nuotrauka

Lenktyniniame automobilyje „Toyota“ A. Juknevičiaus ir D. Vaičiulio ekipažas vešis 500 litrų aviacinių degalų. Jų užteks maždaug tūkstančiui kilometrų įveikti. „Taip pat turėsime 3 atsarginius ratus, maisto paketą, vandens, palydovinį telefoną. Stengsimės nekrauti į automobilį nereikalingų daiktų, nes jo svoris lenktynėse taip pat svarbus“, – tikino D. Vaičiulis.

Praverčia alpinisto patirtis

Šturmanas minėjo, kad priešais jį automobilyje yra 4 elektroniniai prietaisai, bet du jų dubliuoja kitus du. „Vienas prietaisų – GPS navigacija, tačiau ji rodo tik kryptį, greičio ribojimus, skaičiuoja atstumą. Žemėlapį, kaip ir bet kokius kitus navigacinius prietaisus, įskaitant išmaniuosius laikrodžius, draudžiama vežtis“, – griežtus lenktynių reikalavimus atskleidė D. Vaičiulis.

Jis pabrėžė, kad daugiausia dėmesio per lenktynes, kurios truks dvi savaites ir kuriomis domisi milijonai automobilių sporto aistruolių visame pasaulyje, reikia skirti tam, ką komanda vadina „butelio kakliuku“. „Gali važiuoti greitai, bet kas iš to. Jei lenktynininkas nesugeba techniškai vairuoti, ekipažas kurioje nors vietoje neišvengiamai patirs avariją. Gali lėkti greitai, tačiau jei šturmanas nespės naviguoti, kur nors vis tiek pasiklysi“, – samprotavo D. Vaičiulis. Jo teigimu, visi elementai – greitis, ištvermė, orientacija – vienodai svarbūs, todėl jei kurio vieno trūksta, suveikia „butelio kakliuko“ elementas ir rezultatas būna prastas arba jo iš vis nebūna.

Dauguma Dakaro dalyvių tikina, kad vienas didžiausių ralio Pietų Amerikoje sunkumų – deguonies trūkumas Bolivijos aukštikalnėse. Pasak D. Vaičiulio, kuris šiais metais įkopė į aukščiausią Okeanijos viršukalnę, žinojimas, ko tikėtis kalnuose, palengvina iššūkius Dakaro ralyje.

„5 km aukštyje visi susiduria su panašiais sunkumais – darosi sunku kvėpuoti, atlikti bet kokį fizinį veiksmą. Patirtis kalnuose, žinoma, man ir mano komandai praverčia, – kalbėjo jis. – Vis dėlto prie aukščio galima prisitaikyti, aklimatizuotis.“

Šių metų lenktynės prasidės Peru. „Žadama, kad daugiau kaip pusę atstumo čia teks važiuoti smėliu. Pietų Amerikos smėlynai – ne kelių šimtų metrų kopos, kokias turime Lietuvoje, bet smėliu užpustyti kalnai, – pažymėjo navigatorius. – Šių metų trasa šiek tiek panaši į Afrikos, ten Dakaro lenktynės vykdavo beveik vien smėliu.“ Daugeliui Dakaras asocijuojasi su Afrika, todėl jei vieną dieną lenktynės iš Pietų Amerikos sugrįžtų į Afrikos žemyną, D. Vaičiulio manymu, būtų išties įdomu.

Šiais metais A. Juknevičius ir D. Vaičiulis tikisi įveikti visą Dakaro ralį ir pasiekti kuo geresnį rezultatą. „Važiuojame rungtis. Nesinorėtų, kad lenktynės baigtųsi kur nors pakeliui į finišą“, – šypsodamasis kalbėjo navigatorius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"