Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
SPORTAS

Parolimpiečių ambicijas gesina atsainus požiūris

 
2018 01 26 7:50
Rio de Žaneiro parolimpinės čempionės aklųjų riedulio rinktinės treneris Karolis Levickis Lietuvą paliko neįstengdamas išlaikyti savo šeimos.
Rio de Žaneiro parolimpinės čempionės aklųjų riedulio rinktinės treneris Karolis Levickis Lietuvą paliko neįstengdamas išlaikyti savo šeimos. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos parolimpinis komitetas (LPOK) numatęs padaryti, kad šalies sportininkai atstovautų visoms 22 parolimpinių žaidynių sporto šakoms. Tačiau šiam ilgalaikiam ir ambicingam projektui, LPOK prezidento Mindaugo Biliaus teigimu, pagalius į ratus kiša Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vykdoma reforma.

Dėl kriterijų, pagal kuriuos sportui skirstomi valstybės pinigai, ir Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) reorganizavimo pastabų yra išsakiusi ne vieta šalies sporto federacija. Pasak M. Biliaus, tokia reforma gali padaryti nepataisomą žalą ir neįgaliųjų sportui.

Kur slypi visas grožis

Kovo mėnesį bus metai, kai parolimpiečiams vadovauja 2016-ųjų Rio de Žaneiro vasaros parolimpinių žaidynių čempionas M. Bilius. Jis neslepia, jog būdamas valdžioje ketina ne tik didinti parolimpiečių skaičių žaidynėse, bet ir keisti visuomenės požiūrį į neįgaliųjų sportą.

„Noriu, kad visuomenė žinotų apie neįgaliųjų sportą, kuriame atletai varžosi ne tik su konkurentais, bet ir su savo negalia. Štai čia yra grožis, – sakė M. Bilius, kuriam vasarį sukaks 36-eri. – Lietuvoje yra 245 tūkst. neįgaliųjų. Ar juos matome? Reikia juos ištraukti iš pogrindžio.“

Praėjusių metų gruodžio mėnesį paskelbęs apie sportininko karjeros pabaigą M. Bilius pasakojo, kad dar visai nesenai pats nieko nežinojęs apie neįgaliųjų sportą.

Po 2009 metais JAV įvykusios automobilio avarijos, per kurią Mindaugui lūžo 27 kaulai, pamažu jėgas atgavęs, bet dar sunkiai vaikščiojęs sportininkas sulaukė pasiūlymo pereiti į invalidų sportą. Tuo metu jis manęs, jog neįgaliųjų sporte gali kovoti tik sėdintys vežimėlyje.

„Tuo metu pats nieko apie tai nežinojau, ir dabar daug žmonių nežino, – aiškino parolimpinis čempionas. – 2010 metais atlikau reabilitaciją, sutikau panašaus likimo žmonių. Reabilitacijos centre sėdėdavo dešimties žmonių grupė, klausydavausi jų istorijų. Visi buvo patyrę traumų. Ir devyni žmonės prasitarė norėję pasitraukti iš gyvenimo. Tai daug pasako. Nenoriu, kad taip būtų, todėl esu pasirengęs populiarinti žinią apie neįgaliųjų sportą. Būtent sportas po patirtos avarijos man labai padėjo.“

Medikai – pačių rūpestis

Todėl M. Bilius sakė su visa savo komanda sieksiantis didinti parolimpinio sporto žinomumą. LPOK vadovybė taip pat ketina į 2020 metų Tokijo parolimpines žaidynes išsiųsti bent 17 sportininkų grupę.

Rio de Žaneire 13 mūsų parolimpiečių varžėsi penkiose sporto šakose: lengvosios atletikos, aklųjų riedulio, plaukimo, dziudo ir irklavimo. Į Tokijų, M. Biliaus teigimu, turėtų vykti dar trijų naujų sporto šakų – triatlono, šaudymo ir sunkiosios atletikos – atstovai.

„Žinoma, parolimpiadoje norėtųsi turėti daugiau mūsų atletų, bet to gali neleisti šiuo metu KKSD vykdoma sporto reforma“, – tiesiai šviesiai sakė M. Bilius.

Yra sudarytas šių metų varžybų kalendorius: numatyta dalyvauti Europos sunkiosios atletikos, irklavimo, triatlono, plaukimo, lengvosios atletikos, šaudymo čempionatuose, pasaulio aklųjų riedulio ir irklavimo pirmenybėse.

Mindaugas Bilius: „Tokijo parolimpiadoje norėtųsi turėti daugiau mūsų atletų, bet to gali neleisti šiuo metu KKSD vykdoma sporto reforma“./Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka
Mindaugas Bilius: „Tokijo parolimpiadoje norėtųsi turėti daugiau mūsų atletų, bet to gali neleisti šiuo metu KKSD vykdoma sporto reforma“./Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

„Varžybų šiais metais suplanuota daug, bet keliose dalyvausime – dar sunku pasakyti. Norėtume į pasaulio ir Europos čempionatus siųsti kuo daugiau žmonių, bet mūsų siekius smarkiai gali pakoreguoti KKSD vykdoma reforma, – dėstė M. Bilius. – Manėme, kad mūsų kandidatai į Tokijo žaidynes gaus visą pagalbą. Bet reorganizavus LOSC ir atleidus visus medikus, sportininkai liko be nieko. KKSD vadovas Edis Urbanavičius tiesiai šviesiai pasakė, kad medikai yra mūsų pačių problema. Ir kai kreipėmės į medikus, sužinojome įspūdingas kainas. Mums tai yra išties brangu. Neįsivaizduoju, kaip bus toliau.“

M. Bilius pasakojo, jog dabar sportininkai eina į masažus ir už juos moka iš savo stipendijų, kurios yra dukart mažesnės nei sveikųjų.

Pasigenda kriterijų

Šiemet parolimpiniam sportui KKSD išdalys 516 037 eurus. Iš jų 257 979 eurai yra skirti Lietuvos kurčiųjų sporto komitetui, 93 484 – šalies Aklųjų sporto federacijai, 90 292 – Neįgaliųjų sporto federacijai ir 74 282 eurai – LPOK.

„Parolimpinis judėjimas susideda iš aklųjų ir fizinę negalią turinčių žmonių. Yra dar vienas judėjimas – kurčiųjų sportas. Tačiau Kurčiųjų sporto komitetas gauna didesnį finansavimą nei mūsų trys organizacijos – LPOK, Neįgaliųjų ir Aklųjų sporto federacijos, – teisybės ieškojo M. Bilius. – Per tris mūsų organizacijas sportuojančiųjų yra 3000, kurčiųjų – 600. Kai buvo kuriami sporto kriterijai, į darbo grupę nebuvome kviečiami. Pinigai neįgaliųjų sportui skirstomi be kriterijų.“

M. Biliaus paklaustas, pagal kokius kriterijus buvo skirstomi pinigai, E. Urbanavičius atsakęs, jog pagal nusistovėjusią tvarką ir proporcijas.

LPOK vadovo manymu, dalijant šalies sportui pinigus trūksta konkretumo. M. Bilius tikino, jog būtų kur kas aiškiau žinant, kad iš viso metinio biudžeto neįgaliųjų sportui atitektų, tarkime, 9 proc. pinigų. O ir procentus LPOK prezidentas pasakė neatsitiktinai – 9,3 proc. Lietuvos visuomenės turi negalių.

Svarbiausia – žemutinė grandis

LPOK generalinis sekretorius Paulius Kalvelis pabrėžė, kad žvelgiant į ateitį pirmiausia reikia rūpintis apatine grandimi – sporto mokyklomis ir sporto klubais.

„Jų finansavimas šiemet sumažėjo. Iš esmės parolimpinė rinktinė pamažu sensta, atsinaujina tik vienu kitu sportininku. Vadinasi, grandinė nuo jauniausių iki parolimpiečių neveikia, – teigė P. Kalvelis. – LPOK misija yra rūpintis tik aukšto meistriškumo sportu, bet negalime sau leisti tokios prabangos, matome, kas vyksta žemesnėse grandyse. Todėl per įvairias programas, taip pat parama sporto klubams ir sportininkams inventoriumi bandome augintis jaunąją kartą.“

LPOK generalinio sekretoriaus žodžiais, neįgaliesiems vaikams ir jaunuoliams sunku patekti į sporto mokyklas. Mažesniuose miestuose ši misija iš viso neįmanoma, be to, dauguma trenerių su neįgaliaisiais veltui dirbti nenori.

„Siūlėme tokį integracijos pobūdį – sudaryti mišrias grupes. Tarkime, sportuoja dešimt lengvaatlečių, tad kodėl su jais negalėtų būti vienas ar du žmonės su negalia? Tačiau atsakymo iki šiol nesulaukiame“, – kalbėjo P. Kalvelis.

Byranti čempionų rinktinė

Atskira kalba – apie šalies aklųjų riedulio rinktinę, kuri 2016-aisiais tapo parolimpine čempione. Rengtis šių metų planetos pirmenybėms rinktinei valstybė skyrė lėšų tik salės nuomai ir tik už du mėnesius.

Po Rio de Žaneiro žaidynių dėl finansinių priežasčių Karolis Levickis atsisakė vyriausiojo aklųjų riedulio rinktinės trenerio pareigų ir išvyko dirbti į Norvegiją.

„Išvyko todėl, kad valstybė nesugebėjo garantuoti oraus atlyginimo, kuris treneriui išties nebuvo kosminis. Kai sportininkas nebegali išmaitinti šeimos, jam nieko kito nebelieka, kaip tik su ašaromis išvykti į užsienį. Darbas Lietuvoje jam patiko, buvo sukurta sistema, kuri pamažu pradėjo duoti dividendų. Dabar visi pasaulio aklųjų riedulio lyderiai nori treniruotis su lietuviais“, – situaciją rinktinėje atkleidė P. Kalvelis.

Dvylika metų aklųjų rieduliui atidavęs ir šiuo metu statybose Norvegijoje dirbantis K. Levickis jau nebėra rinktinės narys. M. Bilius pažadėjo, jog prieš Tokijo olimpiadą trenerį bus bandoma sugrąžinti į komandą.

O ką veikia kitas Rio de Žaneiro parolimpiados didvyris rinktinės lyderis Genrikas Pavliukianecas? Jis savo patirtimi dalijasi su Ukrainos ir Portugalijos riedulininkais, nes Lietuvoje to niekam nereikia.

„Sporto reforma yra griaunamas Lietuvos sportas, – reziumavo LTOK prezidentas M. Bilius. – Svarbiausias klausimas – ne mūsų biudžetas, o sistema – sporto klubai. Čia turi būti sutvarkyta. Dabar esame patenkinti, kiek turime sportininkų. Bet jei paskui neturėsime atletų, mums tų valstybės pinigų ir nebereikės.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"