Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
SPORTAS

Darius Kasparaitis: „Svajonė išsipildė, galima į pensiją“

 
2018 05 01 13:55
Darius Kasparaitis nuo šiol ledo ritulį žais tik su mėgėjais.
Darius Kasparaitis nuo šiol ledo ritulį žais tik su mėgėjais. www.hockey.lt nuotrauka

Tik baigdamas karjerą ledo ritulininkas Darius Kasparaitis patyrė vieną smagiausių nuotykių. Būdamas 45-erių, jis oficialiose varžybose pagaliau debiutavo Lietuvos rinktinėje ir su ja laimėjo pasaulio pirmenybių IB diviziono aukso medalį.

Dėl šio iššūkio anksčiau Rusijai atstovavęs gynėjas varžybų Kaune metu nuolat sulaukdavo išskirtinio dėmesio. Kai Lietuvos rinktinė pagaliau pasiekė savo ir tapo turnyro nugalėtoja, D. Kasparaitis prie triumfuojančių žaidėjų čiuožė neskubėdamas su ironiška šypsenėle, tarsi teigdamas: „Žinojau, kad taip bus“. Apie naujus potyrius karjeros pabaigoje D. Kasparaitis pasakojo Tarptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) tinklapiui.

– Kaip jautėtės debiutuodamas savo rinktinėje namie vykusiame čempionate?

– Aš čia gimiau ir augau, pradėjau žaisti ledo ritulį. Todėl visada norėjau atstovauti Lietuvai ir pagaliau išpildžiau savo svajonę. Paprasta idėja per penkerius metus virto kūnu. Džiaugiuosi ir dėl to, kad mano šeima pagaliau suprato, kaip man tai svarbu. Būdami Amerikoje jie stebėjo rungtynes ir palaikė mane.

– Kokie įspūdžiai žaidžiant IB divizione, kai artėja 46-asis gimtadienis?

– Sunku. Aš vis dar geros formos, daug treniruojuosi, atsikračiau nemažai viršsvorio. Bet žaidimo greičio tai nesugrąžins. Nesu jaunas, todėl stengiausi nuspėti žaidimo eigą, užimti tinkamą poziciją. Man pavyko. Svajonė išsipildė, dabar galiu ramiai išeiti į pensiją.

– O kaip proga išmėginti jėgas IA divizione? Nėra jokių galimybių, kad sugrįšite?

– Šeštadienį buvo paskutinės mano rungtynės. Šiuolaikinis ledo ritulys skirtas jaunimui. Aš savo pasiekiau, dabar sutelksiu visą dėmesį nekilnojamojo turto verslui ir tėvo pareigoms, nes auginu šešis vaikus. Ledo ritulio neapleisiu. Man patinka žaisti su mėgėjais Majamyje savo malonumu. Žinau, kad tarp jų esu geriausias ir tai puiku (juokiasi).

– Bet Majamyje ant ledo savo malonumui pasirodo ir Dainius Zubrus. Ką jis pamanys apie jūsų pareiškimą, kad esate geriausias?

– Jis visuomet žaidžia varžovų komandoje, todėl tikriausiai mano, kad yra geresnis. O jei rimtai, D. Zubrus vis dar puikus žaidėjas. Jis šaunuolis, nes Lietuvai atstovavo daugiau kartų už mane. Kartu ruošėmės šiam IB diviziono čempionatui, jis buvo mūsų treniruočių varomoji jėga. Iššūkį priėmė rimtai. Be to, neseniai baigė karjerą NHL ir dar neprarado įgūdžių.

– Vos debiutavęs NHL 1992 metais, iš karto pasižymėdavote įspūdingais jėgos veiksmais ant ledo. Kada pradėjote tobulinti šį žaidimo elementą?

– Dar būdamas vaikas aš jau buvau agresyvus žaidėjas. Treneriai iš karto pastatė mane į gynybą nes matė, kad esu kovingas ir nekenčiu pralaimėjimų. Toks žaidimo stilius atitiko mano jaunystės potyrius, kai kasdien turėjau kovoti už būvį ir įrodinėti savo vertę tiek treniruodamasis su dviem metais vyresniais vaikais Lietuvoje, tiek mėgindamas įsitvirtinti Rusijoje. Taip ir susiformavo toks žaidimo braižas. O NHL prisidėjo ir palankios aplinkybės – aikštė šiek tiek mažesnė nei Europoje, žaidimas neįspraustas į griežtus rėmus. Galima ir paimprovizuoti.

– Kurie treneriai jūsų karjerai padarė didžiausią įtaką?

– Pirmiausiai tai pirmasis treneris mano gimtuosiuose Elektrėnuose Aleksejus Nikiforovas. Jis suvaidino pagrindinį vaidmenį mano karjeroje ir paklojo jai pamatus, padėjo suformuoti ledo ritulininko įgūdžius. A. Nikiforovas treniravo ir D. Zubrų. Kai atsidūriau Maskvos „Dinamo“, klubas jaunino komandą. Treneris Vladimiras Jurzinovas pasitikėjo manimi, nors buvau vos 16 metų. Ir išvykęs į NHL vėliau dar kokį dešimtmetį vasaromis susitikdavau su V. Jurzinovu, dalyvaudavau jo rengiamose fizinio parengimo stovyklose. Pirmo mano NHL klubo Niujorko „Islanders“ treneris Alas Arbouras buvo man kaip tėvas. Griežtas, bet ir supratingas. Negaliu nepaminėti Zinetulos Biljaletdinovo, Petro Vorobjovo, Herbo Brookso, Ivano Hlinkos – visi jie puikūs specialistai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"