Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
SPORTAS

Angelėlio pastūmėta

 
2018 03 06 7:00
Simona Krupeckaitė: „Į priekį negali važiuoti be trenerio, komandos, kuri gydo, sugrąžina jėgas, remontuoja dviračius. Aš esu tik faktas.“
Simona Krupeckaitė: „Į priekį negali važiuoti be trenerio, komandos, kuri gydo, sugrąžina jėgas, remontuoja dviračius. Aš esu tik faktas.“ AFP/Scanpix nuotrauka

Pasaulio dviračių treko čempionate Apeldorne (Olandija) bronzos medalį iškovojusi Simona Krupeckaitė pabrėžė, kad šis laimikis – ypatingas, nes iškovotas po šešerių metų pertraukos, tad visi kiti apdovanojimai prieš jį nublanksta.

Keirino rungties finale lietuvė į priekį praleido tik belgę Nicky Degrendele ir Honkongo atstovę Wai Sze Lee. Ketvirtą ir penktą vietas užėmė olandės – atitinkamai Laurine van Riessen ir Shanne Braspennincx. Jos nuo Simonos atsiliko tik 0,007 ir 0,017 sekundės. Šešta liko triskart pasaulio keirino čempionė vokietė Kristina Vogel, kuri Apeldorne nugalėjo sprinto ir komandų sprinto rungtyse.

Tai jau 13-asis pasaulio pirmenybių medalis panevėžietės karjeroje. Iš viso ji yra dalyvavusi keturiolikoje planetos pirmenybių. Nuo šiol S. Krupeckaitės medalių kraityje – du aukso, penki sidabro ir šeši pasaulio čempionatų bronzos medaliai.

Simona Krupeckaitė: „Į priekį negali važiuoti be trenerio, komandos, kuri gydo, sugrąžina jėgas, remontuoja dviračius. Aš esu tik faktas.“

Po finišo Apeldorno treke nulipusi nuo dviračio Simona pirmiausia apkabino savo vyrą ir trenerį Dmitrijų Leopoldą, prisiglaudė prie jo.

Iš ko susidėjo pergalė

– Matėme, kaip po finišo jautriai puolėte savo vyrui ir treneriui į glėbį, kaip pasipylė ašaros. Koks gi buvo jausmas? – sostinės oro uoste pakalbinome pirmadienį į Lietuvą parskridusią Lietuvos treko karalienę Simoną Krupeckaitę.

– Sunku net nupasakoti. Iš tiesų maniau, kad likau ketvirta arba net penkta, nes visos finišavome per plauką. Labai džiaugiausi. Galbūt gavau Dievo dovaną – angelėlis mane pastūmėjo. Varžybos buvo labai sunkios, klimatas treke buvo karštas ir sausas. Buvo sunku atgauti jėgas po anksčiau vykusių sprinto rungties varžybų (ten ji užėmė septintą vietą – red.). Finišavau iš paskutinių jėgų, ir tai buvo įvertinta.

– Emocijos pasipylė dėl to, kad medalis laimėtas po ilgos pertraukos?

– Dėl to, kiek įdėta pastangų. Juk kiekvienąkart einu kovoti dėl medalio, bet kai vis negaunu, sunku po tokių smūgių atsikelti ir eiti iš naujo. Tai buvo didžiulė padėka sau, treneriui, visai komandai ir atliktam darbui.

– Po finišo minėjote, kad jums priklauso tik keli procentai medalio, nes kiti prie jo daugiau prisidėjo. Iš ko susidėjo pergalė?

– Didžiosios medalio dalies vertas treneris. Jo dėka vis dar esu balne, jis man neleidžia nuleisti rankų. Į priekį negali važiuoti be komandos, kuri gydo, sugrąžina jėgas, remontuoja dviračius. Yra ir komandos draugai, kurie kiekvieną dieną šalia. Viskas susideda. Aš esu tik faktas.

– Kiek dar planuojate mus džiuginti aukščiausiu lygiu?

– Sunku atsakyti. Gera tai, kad man tai buvo jau keturioliktas čempionatas ir surinkta tiek daug medalių. Ta statistika ir guodžia, ir liūdina. Manęs netenkina penkta ar šešta vieta, dėl to esu vis dar čia.

– O apie olimpiadą pasvajojate?

– Apie Tokijų, kaip ir kiekvienas sportininkas, pagalvoju.

Kalbos apie emigraciją – ne pokštas

– Medalis simbolinis, nes metų pradžioje dėl nukirpto finansavimo Lietuvos dviračių sporto federacijai net kalbėjote apie emigraciją. Kiek ši pergalė susijusi su esamomis darbo sąlygomis?

– Nesiečiau pergalių ir sąlygų. Mes, sportininkai, esame pripratę nežiūrėti į politiką ir dirbti savo darbą. Mes darbą vertiname medaliais, o politikai – kitaip.

– Kaip pasikeitė jūsų kasdienybė sumažėjus finansavimui?

– Finansų nekontroliuoju, tai nėra mano darbas. Mano darbas – minti pedalus. Man niekas nepasikeitė. Nuo sausio pradžios buvome išvykę į stovyklas, Lietuvoje beveik nebuvome. Tik dabar grįžę suprasime, kiek įdėjome ir kiek praradome.

– O kalba apie emigraciją buvo rimta?

– Tai nebuvo pokštas. Apie kokį sporto meistriškumą galima kalbėti, jei dviračių sportui, mūsų sprinto komandai, išvykti į varžybas reikia daugiau nei 100 tūkst. eurų, o tokią sumą skiria visai Dviračių federacijai?

Mano vyras – taip pat maksimalistas. Jis nesirengia likti čia dėl atlyginimo, kuris yra kiek didesnis nei minimumas, bet negauna tiek, kiek yra vertas. Bet kai į kišenę gauni nulį ir kai nebegali treniruoti komandos – nebelieka tikslo. Vienintelė išeitis – emigruoti ir dirbti su kita komanda, kad išliktum ant bangos. Jei treneris kelis sezonus praleidžia be sportininkų, be žinių, jis nyksta. Jei Lietuvoje nėra galimybių dirbti, reikia ieškoti darbo kitur.

Tai, ką darome, yra mūsų gyvenimas. Tai nėra pinigų krovimas į kišenes. Įdedame daug: ir savo lėšų, ir pastangų, aukojame draugus, šeimas, laisvalaikį. Nes mums tai patinka. Ir iš mūsų bando atimti mūsų gyvenimą. Žinoma, buvo didžiulis stresas, labai ilgai išgyvenome. Jautėmės įspausti į kampą. Mes sakėme – emigracija būtų paskutinė stotelė. Bet nesakėme, kad jei neduosite pinigų, išvažiuosime. Bet jei Lietuvos sporte vyksta tokie dalykai, kodėl turime aukoti savo gyvenimą dėl to, ko niekam nereikia?

– D. Leopoldas turi pasiūlymų dirbti kitur?

– Jis nelabai ieško. Jeigu ieškotų, tikrai rastų. Žinoma, jis turi pasiūlymų, bet mums svarbiausia – dirbti Lietuvoje. Nenorime niekur išeiti, liksime iki paskutinės akimirkos, kol bus galimybė.

– Kokie tolesni jūsų planai?

– Dabar atsikvėpsime. Treneris sakė iki mėnesio pabaigos nenorintis nieko matyti savo akyse. Jam reikia poilsio, daug metų dirbo be atostogų. Sakau – reikia išvežti jį į negyvenamą salą ir palikti porai mėnesių, kad galvoje atsinaujintų žinios. (Juokiasi.)

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"