Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
SPORTAS

...ir vis dėlto Anglija

 
2018 01 31 16:08
wikipedia.org nuotrauka

Šiuolaikinio futbolo prototipai daugelyje Europos ir kitų žemynų šalių dėl įvairiausių priežasčių, bet dažniausiai dėl draudimų, buvo primiršti arba valdžios neskatinami, gyvavo tik siaurame vietinių gyventojų rate. Tik Anglijoje, kai 1660 m. į sostą įžengė Karlas II, futbolas, įgavęs sparnus, pradėjo sparčiai plisti, žaidimą palaipsniui pamėgo ir diduomenė, palankesnė tapo ir Bažnyčia. Futbolo mėgėjams atėjo laimingos dienos.

Tolesnis futbolo vystymasis Anglijoje buvo nesulaikomas. Atsirado šimtai naujų komandų miestuose, kaimuose, ypač daug mokymo įstaigose – koledžuose, universitetuose. Pradėjo nykti „minios futbolas“, žaidimas tapo kur kas korektiškesnis. Vyravo nuomonė, kad mokykla turi lavinti ne tik protą, bet ir kūną. Šios teorijos pradžia – XVII a. 1828 m. Regbio miesto koledžo direktorius Arnoldas į mokymo programą įtraukė specialias žaidimo su kamuoliu žaidimo pamokas. Kamuolys dažniausiai buvo pailgas, kiaušinio formos. Jį žaidėjas galėjo valdyti kojomis, liesti rankomis, mesti partneriui ir nešti jį rankose priešo vartų link. Tai – regbio ir dabartinio futbolo „mišrainė. Greitai Regbio koledžu pasekė kitos mokyklos, koledžai. Futbolo karštine susirgo Itono, Haro, Vinčesterio, Karthayzio universitetų studentai.

XIX a. viduryje, žaidžiant komandai prieš komandą, būdavo daug nesusipratimų, nes kiekviena mokykla, koledžas ar universitetas turėjo savo taisykles, dažnai labai prieštaringas. Nebuvo vienos nuomonės dėl nuošalės, vartų matmenų ir kt. Vieni balsavo už 2 metrų pločio vartus, kiti – už 140 m (!), vieni už žaidimą tik kojomis, kiti – kojomis ir rankomis. Žaidimo taisyklės dažnai priklausė nuo sąlygų – aikštės kokybės. Antai Regbio mokykla turėjo minkštą, žole apaugusią žaidimo aikštę. Todėl čia leista kamuolį gaudyti ir nešioti rankomis, pakišti priešininkui koją ir net parversti jį žemėn. Ir Itono mokyklos aikštė buvo kieta, betonuota. Čia kamuolį buvo galima tik spardyti, o liesti rankomis draudžiama.

Todėl 1848 m. Itono, Haro, Vinčesterio, Regbio ir Hjusberio koledžų auklėtiniai susirinko Kembridže parengti bendrų žaidimo taisyklių. Po didelių ginčų atsirado Kembridžo taisyklės, kuriose buvo tokie taisyklių punktai kaip nuošalė, kampinis, smūgis nuo vartų, baudos už šiurkštų žaidimą, numatyti vartų virpstai (be skersinio). Rungtynės, per kurias nebuvo pasiekta nė vieno įvarčio, galėjo tęstis ne ilgiau kaip tris dienas, o esant lygiam rezultatui, teisėjas turėjo nutraukti rungtynes po penkių (!) žaidimo dienų. Tačiau šiose taisyklėse dar nebuvo svarbiausio – kaip galima žaisti – tik kojomis ar ir rankomis? Visiškai priešingos nuomonės laikėsi Regbio ir Haro miestų atstovai. Ginčytasi dar ne vienerius metus. 1855 m. vienas futbolo pionierių Braitone M. Vortas buvo parengęs taisykles, panašias į šiuolaikines, tačiau josų iki mūsų dienų neišliko. 1862 m. vienos mokyklos direktorius Dž. K. Tringas išleido patobulintas taisykles „Paprastas žaidimas“. Pagal žaidimo taisyklių požymius susiformavo dvi visiškai priešingų požiūrių stovyklos. Vienoje jų buvo susitelkę žaidimo kojomis ir rankomis šalininkai, kitoje – „grynojo“ futbolo, t. y. žaidimo tik kojomis. Pastarieji pirmenybę teikė apskritam, o ne ovaliam kamuoliui.

Pirmajai krypčiai atstovavo Regbio miesto koledžas, antrajai – Itono koledžas. Itono moksleiviai žaidė vadinamąjį lauko žaidimą, kuris labai priminė naująjį žaidimą. Komandą sudarė 11 žaidėjų, buvo žaidžiama tik kojomis, egzistavo ir panaši nuošalės taisyklė. Kadangi nebuvo bendrų žaidimo taisyklių, rungtynės vykdavo retai ir nereguliariai. Buvo daug nesusipratimų, nes buvo žaidžiama pagal tos komandos, kurios aikštėje vykdavo rungtynės, žaidimo taisykles.

1863 10 26. Šiuolaikinio futbolo gimtadienis

Iškilo būtinybė jas suvienodinti, daugiau dalintis patirtimi, rengti daugiau rungtynių, įsteigti koordinuojantį centrą. Tuo tikslu 1863 m. spalio 26 d. Londone, tavernoje „Laisvasis žmogus“ susirinko šio miesto, Kembridžo ir kitų klubų atstovai. E. Morlio pasiūlymu buvo įsteigta futbolo klubų sąjunga, pavadinta „Futbolo klubų asociacija“. Balsuojant už suvienodintas žaidimo taisykles, kuriose buvo 14 punktų, laimėjo grynojo futbolo šalininkai – trylika prieš keturis. Tai buvo šiuolaikinio futbolo gimtadienis. Žaidimo „rankomis ir kojomis“ šalininkai išėjo sakydami: „Tai vyriško žaidimo galas!“ Po aštuonerių metų jie įsteigė kitą federaciją – „Regbio-futbolo sąjungą“. Tačiau ir tarp įkurtos asociacijos narių dėl kai kurių taisyklių punktų įsiliepsnojo diskusija, kuri tęsėsi dvi savaites. „Švaraus“ futbolo šalininkų pastangomis Kembridže dar kartą įvyko Futbolo asociacijos narių posėdis, kuriame buvo galutinai uždrausti smūgiai per kojas, žaidėjo laikymas rankomis, kojų kaišiojimas ir t. t. Jie tvirtino, kad šie veiksmai labiau tinka muštynėms, o ne futbolui. Oponentai teigė, kad atsisakius šių taisyklių, žaidimas praras vyriškumą, kad jis labiau tiks tiems, kurie mėgsta pypkę ir grogą. Tačiau „švaraus“ žaidimo šalininkai buvo nepalenkiami, jie privertė kapituliuoti laisvųjų imtynių šalininkus ir šie galutinai pasitraukė iš asociacijos.

Po didelių ginčų atsirado Kembridžo taisyklės, kuriose buvo tokie taisyklių punktai kaip nuošalė, kampinis, smūgis nuo vartų, baudos už šiurkštų žaidimą, numatyti vartų virpstai (be skersinio).

Pirmosios žaidimo taisyklės

1863 m. lapkričio 8 d. Futbolo klubų asociacija patvirtino žaidimo taisykles, o gruodžio 1 d. paskelbė jas spaudoje. 1863 m. gruodžio 8 d. futbolas galutinai ir visiems laikams buvo atsiskyrėirtas nuo regbio (buvo atsisakyta žaisti rankomis) ir tapo savarankiška sporto šaka. 1863 m. gruodžio 8 d. išėjo Futbolo asociacijos nario D. Fringo parengta knygelė „Futbolo žaidimo aprašymas“, kurioje buvo pateiktos žaidimo taisyklės. Tuoj pat jos buvo išbandytos per rungtynes tarp Haro ir Kembridžo koledžų (3:1).

Naujose taisyklėse buvo 14 paragrafų. Kai kurie jų: „Vartai laikomi įveiktais, kai kamuolys praeina tarp stulpų (virpstų) arba jų tęsinio... pasiekus įvartį, komandos pasikeičia vartais... Kai kamuolys patenka į užribį, žaidėjas, kuris anksčiausiai palietė kamuolį, įmeta iš tos vietos, kur jis perkirto liniją, atsistodamas statmenai į ją. Kamuoliu galima žaisti, kai tik jis paliečia žemę... jeigu žaidėjas sugauna kamuolį ore rankomis po to, kai kamuolį smūgiavo kitas žaidėjas, jis gali padėti toje vietoje kamuolį ant žemės ir atlikti smūgį, jis gali bet kaip įsibėgėti ir niekas iš kitų žaidėjų negali prisiartinti prie kamuolio, kol nebus smūgio... niekas iš žaidėjų negali bėgti su kamuoliu rankose... dalyviams draudžiama nešti arba perduoti kamuolio vienas kitam rankomis... niekas iš žaidėjų negali paimti kamuolio nuo žemės tol, kol juo žaidžia... ant žaidėjo apavo padų arba kulnų negali būti vinių ar išsikišusių metalinių dalių.“ Visi žaidėjai, tarp jų ir vartininkas, gali žaisti tik kojomis.“

1863 m. žaidimo taisyklės buvo tobulinamos labai atsargiai, laipsniškai. Iš pradžių tai darė anglai, škotai, nuo 1904 m. – Tarptautinė futbolo asociacijų sąjunga (FIFA).

1871 m. vartininkui jau buvo leista žaisti rankomis vartininko aikštelėje, 1912 m. – visoje baudos aikštelėje. Nuo 1904 m. vartininkas turėjo apsivilkti kitokios spalvos megztuką nei kiti komandos žaidėjai. 1931 m. vartininkui buvo leista su kamuoliu rankose baudos aikštelėje ne du, kaip buvo iki tol, bet keturi žingsniai. 1985 m. įsigaliojo nauja taisyklė. Pagal ją vartininkas, užvaldęs kamuolį ir su juo nuėjęs ar nubėgęs ne daugiau kaip keturis žingsnius, gali vėl jį paimti po to, kai kamuolį palies kitas savos komandos žaidėjas už baudos aikštelės ribų, arba varžovo ekipos žaidėjas, esantis už baudos aikštelės ribų arba pačioje aikštelėje ir t. t.

Žaidimo aikštė, kažkada daug kur buvusi ovalo formos, tapo stačiakampeė su vartais ant galinių linijų. Nustatyta, kad aikštės ilgis gali būti ne didesnis kaip 200 jardų (185 m), plotis – iki 100 jardų (91,5 m), vartų virpstų galai sujungti virvute – iš pradžių 5,5 m aukštyje, atstumas tarp virpstų – 8 jardai (7,32 m). 1865 m. patvirtinti vartų matmenys 732x244 cm galioja iki šių dienų. Bet tik 1875 m. virvutė pakeista mediniu skersiniu. Bėgant metams, sumažėjus komandų žaidimo rezultatyvumui, pradėti kaltinti... per maži vartai. Siūlyta jų aukštį didinti 25 cm, o plotį visu pusmetriu! Argumentuota, pvz., kad nuo 1863 m. vidutinis anglo ūgis nuo 168 cm šoktelėjo iki 178 cm.

1897 m. sumažintas žaidėjų skaičius iki vienuolikos (iki tol paskui kamuolį bėgiodavo ir keturios-penkios dešimtys vyrų). 1903 m., praėjus 40 metų po oficialios dabartinio futbolo pradžios, įteisinta baudos aikštelė, o Airijos futbolo lyga įvedė 11 m baudinio vykdymo tašką (iki tol 11 m baudinys buvo atliekamas iš bet kurio nuo vartų vidurio pažymėto taško). Teisėjas, prieš skirdamas 11 m baudinį, tardavosi su žaidėjais. 1871 m. buvo pradėti kelti kampiniai, 1880 m. teisėjui pripažinta teisė pašalinti žaidėją iš žaidimo. 1882 m. įkūrus „International Board“ (keturių Britų futbolo sąjungų organizacija), buvo nustatyta, kad vartai privalo turėti ne virvutę, bet medinį skersinį. 1883 m. nustatytas kamuolio dydis bei įgyvendinta inžinieriaus Džono Braudo (1858–1954) idėja – ant vartų užkabinti tinklai, uždrausta įmesti kamuolį iš užribio viena ranka. Iki 1878 m. teisėjas sėdėdavo tribūnoje. Iš ten ne visada galėdavo pastebėti, kada žaidėjai nusižengdavo. Todėl 1878 m. jis pirmą kartą nusileido į aikštę. Iki tol teisėjas naudodavosi paprastu mokykliniu skambučiu arba tiesiog sušukdavo ir mosikuodavo rankomis. Vienoms rungtynėms teisėjavęs policininkas, žaidėjams pradėjus peštis, panaudojo tarnybinį švilpuką. Skardus signalas visiems – žaidėjams ir žiūrovams – patiko ir nuo to laiko futbolo aikštėse aidi teisėjo švilpukas. 1891 m. aikštės teisėjui į pagalbą atėjo du šoniniai teisėjai.

1933 m. anglai pirmieji įvedė žaidėjų numeraciją (nuo 1 iki 22), FIFA oficialiai tai patvirtino tik 1939 m. (buvusioje SSRS – 1945 m.).

1897 m. apribota žaidimo trukmė – du kėliniai po 45 min. (iki tol žaisdavo tiek, kiek kam patikdavo). 1913 m. įvesta taisyklė, draudžianti, besiginančios komandos žaidėjams baudos, laisvo smūgio metu, keliant kampinį ar spiriant kamuolį nuo vartų stovėti prie kamuolio arčiau kaip 9 m spinduliu nuo jo.

1923 m. prieš baudos aikštelę atsirado puslankis, už kurio, atliekant 11 m baudinį, turi atsistoti visi besiginančios ir puolančios komandos žaidėjai, išskyrus du – vartininką ir „egzekutorių“. Nuo 1924 m. įskaitomas įvartis, įmuštas tiesiogiai iš kampinio.

1933 m. anglai pirmieji įvedė žaidėjų numeraciją (nuo 1 iki 22), FIFA oficialiai tai patvirtino tik 1939 m. (buvusioje SSRS – 1945 m.). 1970 m. pasaulio futbolo pirmenybėse Maskvoje pirmą kartą buvo panaudotos geltonos ir raudonos kortelės. Teisėjai jomis įspėdavo žaidėjus už šiurkštų arba neetišką elgesį. Netrukus FIFA žengė dar vieną žingsnį – siekdama švarinti žaidimą, įvedė raudoną kortelę, kurią išvydęs prieš save žaidėjas privalo apleisti aikštę.

Palengva buvo tobulinama nuošalės taisyklė. Iš pradžių iš viso nebuvo galima perduoti kamuolio į priekį, tik į šonus. Vėliau prieš žaidėją turėdavo būti varžovo žaidėjai (nekonkretus skaičius). 1866 m. buvo sušvelninta nuošalės taisyklė. Jeigu prieš žaidėją ir vartų liniją buvo trys žaidėjai, jis nebuvo laikomas, kad jis yra nuošalėje. Ši taisyklė galiojo iki 1925 m. Iki 1920 m. žaidėjai buvo laikomi nuošalėje ir įmesdami kamuolį iš užribio. 1924 m. buvo nutarta laikyti nuošale („ofsaitą“) tik tada, kai joje stovįs žaidėjas gali turėti įtakos žaidimui.

Nuo 1925 m. nuošalės taisyklė skambėjo taip: prieš žaidėją varžovų aikštės pusėje, kai jam perduodamas kamuolys, privalo būti ne mažiau kaip du varžovų komandos žaidėjai.

Bus tęsinys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"