Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS

Iš archeologijos stačia galva nėrė į IT

 
2018 01 27 12:00
"Tenorėjau pasisemti patirties. Mūsų kartai būdinga nesustoti – ieškoti ir keistis“, - tikino Beata Koniuchova .
"Tenorėjau pasisemti patirties. Mūsų kartai būdinga nesustoti – ieškoti ir keistis“, - tikino Beata Koniuchova . Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Dvidešimt šešerių vilnietė Beata Koniuchova dar mokydamasi vidurinėje mokykloje tiksliai žinojo, ko siekia: studijuoti geriausiame pasaulio universitete. Išties, ambicijos nemenkos – visgi posakis „planuok, o Dievas pasijuoks“ teisingas tik iš dalies.

Penkeri metai studijų prestižiniame Londono universiteto koledže, darbas tarptautinėse organizacijose Jungtinėje Karalystėje – visa tai įgyvendinta, įtraukta į jaunos merginos patirčių sąrašą.

„Jei kartą pavyko radikaliai pakeisti kryptį, galiu ir vėl išbandyti tai, ko dar nesu dariusi. Vis pagalvodavau, kokį iššūkį sau mesti?“

Nors baigė archeologijos studijas, dirbti pagal specialybę nepanoro. „Studijuodama maniau, jog būsiu akademikė, archeologijos tyrinėtoja. Įstojau, tačiau jau trečiaisiais studijų metais įvyko lūžis. Dalyvavau įvairiuose tyrimuose, kasinėjimuose, mokslinėse ekspedicijose. Kryptingai siekiau akademinės karjeros. Archeologija man patiko, buvo įdomu, bet supratau, kad savo gyvenimo su ja susieti nenoriu“, – prisipažino Beata.

Pradėjo svarstyti, kuo čia užsiėmus, kad rastųsi dinamiškesnė aplinka. Dėkinga universiteto dėstytojams, lavinusiems universaliuosius įgūdžius. Laimė, jie iš anksto numatė, kad iš šešiasdešimties devyniolikmečių akademikais taps vos vienas kitas. Įgytos žinios netapo našta, priešingai – jas lengva pritaikyti bet kurioje kitoje srityje.

Kokį iššūkį sau mesti

Pasirinko skaitmeninės rinkodaros sritį – išsiilgo skaičių, mat rašto darbai jau buvo kiek įgrisę. Beata pasidžiaugė per dvejus metus nemažai išmokusi – tyrinėjo žmonių elgsenos psichologiją, atliko bandymų... Tačiau ir vėl atėjo metas pokyčiams. „Jeigu kartą pavyko radikaliai pakeisti kryptį, galiu ir vėl išbandyti tai, ko dar nesu dariusi. Vis pagalvodavau, kokį iššūkį sau mesti? Buvau apsupta draugų, dirbančių informacinių technologijų (IT) srityje. Daug apie tai sužinojau vien iš jų pasakojimų“, – aiškino Beata ir pridūrė savęs nelaikanti humanitare. Jai sekasi tikslieji mokslai, mergina domisi technologijomis, tad vadina save tarpdisciplininio mokslo atstove.

Nors ir buvo įsitvirtinusi Didžiojoje Britanijoje, nuolatiniai draugų raginimai sugrįžti kurstė ilgesį savo šaliai. Tiesa, nuo Lietuvos gyvenimo niekada nebuvo atitrūkusi, neprarado ryšio – dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, renginiuose.

Beata nusprendė, kad nori grįžti į Lietuvą. 2016-aisiais atvyko apsižvalgyti – kas gi naujo vyksta gimtojoje šalyje, kokia čia yra darbo rinka – ir pasiliko.

Gražus sutapimas – mergina norėjo keisti darbą, išbandyti savo jėgas IT srityje, o tuo metu kaip tik startavo „Talentai Lietuvai“ – unikali karjeros pradžios Lietuvoje programa, skirta užsienio universitetų absolventams ir jauniesiems profesionalams. B. Koniuchova dalyvavo IT paslaugas teikiančių įmonių „Metasite Business Solutions“ atrankoje, sėkmingai ją įveikė, tapo jaunesniąja projekto vadove. „Tuo metu reikėjo pokyčio, tad vos atsiradus galimybei – griebiausi jos. Taip grįžau į Lietuvą, į IT sritį. Stačia galva, prieš tai niekada nedirbusi su IT, žinojimas – formalus, tik iš nuogirdų, na, o programavimo buvau bandžiusi mokytis savarankiškai“, – savo sprendimu stebėjosi jauna specialistė.

Pirmasis mėnuo naujame darbe šiandien Beatai kelia šypseną. Neatsistebi, kodėl būtent jai buvo patikėta koordinuoti komandos veiklą. Tačiau žvelgdama į praeitį įvertino, kad anuometinė patirtis leido sparčiai tobulėti, augti. „Taktika, kai įmeti žmogų į vandenį, ir žiūri, ar jis išplauks – pasiteisino“, – pabrėžė ji.

Praėjus daugiau nei pusmečiui mergina jau vadovavo vienai iš vidinių „Metasite“ komandų. Kiti įgūdžiai, kitos kompetencijos. B. Koniuchova įsitikinusi: save reikia nuolat stumti iš komforto zonos. Juokaudama pridūrė, kad nereikėtų iš jos visai iškristi, ilgainiui tai gali pakenkti sveikatai.

Penkeri metai studijų Londono prestižinėje mokymo įstaigoje, darbas tarptautinėse organizacijose Jungtinėje Karalystėje - visa tai įgyvendinta, įrašyta į jaunos merginos patirčių sąrašą./Asmeninio archyvo nuotrauka
Penkeri metai studijų Londono prestižinėje mokymo įstaigoje, darbas tarptautinėse organizacijose Jungtinėje Karalystėje - visa tai įgyvendinta, įrašyta į jaunos merginos patirčių sąrašą./Asmeninio archyvo nuotrauka

Prigimtis – vadovauti

Šiandien vis daugiau moterų eina vadovaujamas pareigas. Pasaulis keičiasi, vis daugiau kalbama apie lygias teises, moterų emancipaciją, tačiau tam tikri stereotipai išlieka.

B. Koniuchova atvirai prisipažino, kad jai taip pat teko susidurti su diskriminuojančiomis replikomis, trumparegišku, net nepagarbiu požiūriu į moteris versle. Deja, moterys vis dar išgirsta seksistinių posakių, tai vis dar problema, apie kurią reikia kalbėti.

Tačiau norint būti lyderiu, anot Beatos, reikia turėti tam tikrų universalių savybių, gebėjimų. „Nesvarbu, kas vadovauja – vyras ar moteris. Turi mėgti bendrauti, mokėti įsigilinti, rasti priėjimą prie kiekvieno žmogaus. Daryti viską, kad darbuotojai gerai jaustųsi, sugebėti atskleisti jų potencialą, motyvuoti. Manau, kad šios savybės itin svarbios vadovui“, – dėstė Beata.

Anot jos, koordinuojant bei motyvuojant darbuotojus, sprendžiant problemas bei konfliktus ne mažiau svarbūs tampa ir vadinamieji minkštieji – socialiniai įgūdžiai (ang. soft skills).

Vadovavimo keliu B. Koniuchova žengė dėl galimybės dirbti IT srityje, o lyderystės aspektas esą nebuvo labai svarbus. Tik pradėjusi dirbti vadovaujamą darbą suprato, kad gali vesti žmones paskui save. Tačiau, pasak pašnekovės, ne visi siekia vadovauti – esama tokių, kurie tiesiog nori susitelkti į savo darbą, būti gerais savo srities specialistais. Tai jokiu būdu nėra blogai.

Atėjusiai iš kitos srities Beatai ramybės vis nedavė kylančios abejonės – ar sprendimai, kuriuos priima, yra geri, o galbūt viską galima daryti geriau, efektyviau? Neturėjo jokio oficialaus mentoriaus, galinčio patarti. Pašnekovės teigimu, užsienyje turėti mentorių yra labai populiaru, dažnai praktikuojama. „Esu stebėtoja, man patinka išgirsti įvairias patirtis, tai praturtina, padeda priimti geresnius sprendimus. Jaučiausi nestabiliai, pajutau, kad nuolat savimi abejoju. Supratau, reikalingas žmogus, su kuriuo galėčiau dalytis tais savo nuogąstavimais, juos aptarti. Apvalyti tam tikras idėjas ir mintis“, – prisipažino pašnekovė.

Dar vienas gražus sutapimas – sekdama feisbuko naujienas B. Koniuchova rado kvietimą dalyvauti „Women Go Tech“ mentorystės programoje, skirtoje studentėms ir profesinį kelią pradėjusioms moterims. „Čia kaip tik man, pamaniau, ir nedvejodama užpildžiau anketą. Ir patekau! Gavau mentorę – didžiausios pasaulyje interneto svetainių kūrimo platformos wix.com padalinio Lietuvoje vadovę Moniką Laukaitę. Iš karto radome bendrą kalbą“, – pasidžiaugė B. Koniuchova.

Mentorė ugdytinę išmokė būti ryžtingesnę. Beata prisipažino esanti iš tų žmonių, kurie bijo klysti: „Racionaliai suvokiu, kad tai dalykas, kurį reikia keisti. Jei bijai suklysti, tu arba nepriimi sprendimų, arba delsi – galop pradedi stagnuoti. Supratau – sprendimus turiu priimti iškart. Jeigu jie blogi, pasimokysiu iš klaidų.“

Mentorystės programos dalyvė prisipažino, kad užmegzta pažintis buvo praturtinanti – labiau dvasinė nei pragmatiška. „Neturėjau tikslo tapti programuotoja ar po trijų mėnesių keisti darbą (kai kurios merginos, dalyvaujančios programoje, turėjo numačiusios konkrečius uždavinius), tenorėjau pasisemti patirties. Mūsų kartai būdinga nesustoti – ieškoti ir keistis“, – tikino Beata. Dabar, kai jau pamatė, ką gebanti – niekas nebebaisu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"