Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
#SIGNATARŲDNR

Sovietų keršto būtų neišvengęs: 3 priežastys susidoroti su signataru Kazimieru S. Šauliu (I dalis)

 
2018 08 15 15:12
Iš kairės: Kazimieras Steponas Šaulys, jo krikšto dukra Birutė Šaulytė su tėvu Jurgiu Šauliu. Luganas, apie 1946–1948 m. / 
Iš kairės: Kazimieras Steponas Šaulys, jo krikšto dukra Birutė Šaulytė su tėvu Jurgiu Šauliu. Luganas, apie 1946–1948 m. /  Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Laivyba užsiimančios „Limarko“ įmonių grupės valdybos pirmininkas Vytautas Lygnugaris – Vasario 16-osios Akto signataro, prelato Kazimiero Stepono Šaulio giminaitis. Kai negailestinga liga atėmė Vytauto brolio Antano gyvybę, jis paveldėjo rūpestį garbingos giminės šaknimis, garsaus giminaičio atminimu.

V. Lygnugario kabineto svečiai aštuntame „Limarko“ pastato aukšte, ko gero, atkreipia dėmesį į jūrų uosto akvatorija judančius laivus. Galima nuspėti, kad laivai, laivyba užpildo ir čia vykstančių pokalbių turinį. Tačiau šįkart mūsų žvilgsniai, kalbant perkeltine prasme, dažniau smigo į istorinius tolius – prašiau Vytauto papasakoti apie jo prosenelio brolį prelatą K. S. Šaulį.

Priežastys susidoroti

1944-ųjų vasarą Kauno arkivyskupijos generalvikaras, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto ir seminarijos profesorius, prelatas K. S. Šaulys (1872–1964) traukėsi į Vakarus.

Pirmiau iš Kauno dulkėtais keliais sunkvežimiu grįžo į tėviškę Švėkšną, aplankė ir Stemplių kaimą, kur iki mirties gyveno vyriausioji jo sesuo Ona. Frontas artėjo, tad laiko turėjo nedaug, o dar reikėjo suspėti atsisveikinti su giminėmis. Kvietė su savimi ir dukterėčią Stefaniją. Tačiau jai nusprendus likti Lietuvoje pasitraukė vienas.

Per sovietų okupaciją 1940 metais K. S. Šauliui arešto pavyko išvengti. Kaip teigiama istoriko Algimanto Katiliaus knygoje „Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys“, karui baigiantis priežasčių susidorojimui būta jau daugiau: 1941-ųjų liepą prelatas pasirašė kreipimąsi į tautą vokiečių ir lietuvių kalbomis, 1943 metais Kauno radiofono vedėjui vokiečiui pasiūlius įrašė trumpą pranešimą apie bolševikinę okupaciją.

Dar vieną pretekstą užsitraukti rusų kerštą nulėmė atsakingos pareigos bažnytinėje administracijoje. Per nacių okupaciją K. S. Šauliui gana dažnai tekdavo pavaduoti arkivyskupą metropolitą Juozapą Skvirecką, priimti nemaža neatidėliotinų sprendimų. Kita vertus, trauktis iš Lietuvos ragino ir pati okupacinė vokiečių valdžia.

Vos išvengė žūties

Prelato tėvai ūkininkai Petras Šaulys ir Karolina Balčinaitė-Šaulienė užaugino tris dukteris ir du sūnus: Barborą, Marijoną, Oną Liuciją, Juozapą ir Kazimierą Steponą. Visi jie gimė Stemplėse, kaimelyje už 12 km į rytus nuo Švėkšnos. Po Onos mirties 1943 metais K. S. Šaulys liko vienintelis gyvas jų palikuonis. Švėkšnoje jis aplankė tėvų, seserų ir brolio kapus. Tada dar nežinojo, kad atsisveikina visiems laikams.

Pirmomis 1944-ųjų rugpjūčio dienomis Šilutėje šiaip ne taip įsigavęs į vakarinį traukinį pasiekė Vieną. Varginanti kelionė truko pusantros paros. Septynis mėnesius glaudėsi Gailestingųjų brolių konvente, išgyveno Sąjungininkų aviacijos antskrydžius, vos išvengė žūties.

Paskui K. S. Šaulys apsistojo Meteno benediktinų vienuolyne. Trumpai pabuvojęs Miunchene 1945-ųjų rugsėjį lietuvis atkako į Šveicariją, Einzydelno benediktinų vienuolyną. Tų metų gruodį apsigyveno Lugano Šv. Brigitos vienuolyno viloje „Casa S. Brigitta“.

A. Katilius teigia, esą prelatas giminaičiams į Lietuvą rašė, kad sąlygos brigitiečių vienuolyne yra geros jo sveikatai ir amžiui, čia ir pasiliksiąs. „Atkreipkite dėmesį, kad pabėgėlio dalia ištiko K. S. Šaulį jau garbaus amžiaus – 72 metų“, – sakė jo brolio proanūkis V. Lygnugaris.

Moterų brigitiečių vienuolynas buvo paskutinė Lietuvos valstybės kūrėjo ir bažnytinės karjeros aukštumas pasiekusio kunigo priebėga. Joje jis praleido beveik du dešimtmečius.

Vienintelis lietuvis Lugano padangėje

Vienuolyne, esančiame itališkoje Šveicarijos dalyje – Tičino kantone, K. S. Šaulys buvo vienintelis lietuvis. Tačiau didelės vienatvės, reikia manyti, nejautęs: jį pasiekdavę lietuvių sveikinimai įvairių sukakčių proga.

Be to, istoriko A. Katiliaus teigimu, jį dažnai lankę artimi bičiuliai. Kol buvo gyvas, daugiausia su prelatu bendravo jo bendrapavardis (pusbrolis – nėra patvirtinančių duomenų, kad jie buvo pusbroliai), Vasario 16-osios Akto signataras, diplomatas Jurgis Šaulys, paskutinius gyvenimo metus praleidęs Lugane. Jiedu keliaudavę po apylinkes ir dar toliau, nueidavę ir į kiną.

Vienuolyno įnamį lankę ir lietuvių kunigai, ir diplomatai, tarkime, Stasys Lozoraitis vyresnysis, ir mokslininkai – dr. Juozas Eretas-Jakaitis, Jonė Navakienė-Deveikė.

Finansinė K. S. Šaulio padėtis buvo ne per geriausia. Prelatas laikė šv. Mišias, už jas jam buvo mokama po 2–4 dolerius. Tačiau kaip išgalėdamas siuntė siuntinius giminėms Lietuvoje.

Įsitraukė į Šveicarijos lietuvių bendruomenės ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos veiklą, buvo Kunigams šelpti draugijos narys. Prenumeravo čikagiškį „Draugą“ ir kelis užsienietiškus laikraščius. Dažnai jo pranešimai būdavo transliuojami per radijo stotį „Amerikos balsas“.

Mirė K. S. Šaulys 1964 metų gegužės 9 dieną. Iš pradžių buvo palaidotas Lugano Šv. Petro Pambio kapinėse. Po ketverių metų signataro, prelato palaikai buvo perkelti arčiau Šventojo Sosto, į Romos paminklines Campo Verano kapines. Jie iki šiol ilsisi Šv. Kazimiero koplyčioje – viename lietuvių tautos panteonų.

Liūdna žinia – per „Amerikos balsą“

Signataro K. S. Šaulio brolis Juozapas su Ona Jankute-Šauliene susilaukė aštuonių vaikų. Gana anksti, dar būdami nepilnamečiai, jie tapo našlaičiais. Vyriausiajai Onai tada ėjo septyniolikti, jos pečius užgulė sunki atsakomybė rūpintis jaunesniaisiais.

Globoti brolio atžalas ėmėsi dėdė Kazimieras. Dukterėčioms išmokėjo nemažus kraičius, sūnėnas Antanas gyveno ir mokėsi pas prelatą Kaune. Dukterėčią Stefaniją dėdė leido į mokslus Švėkšnos gimnazijoje, vėliau – Kaune.

V. Lygnugario mama Aldona Ona Šaulytė gimė prelato brolėno Juozapo šeimoje. Pasak Vytauto, Juozapas buvo ne pagal amžių brandus, atsakingas, praktiškas jaunuolis. Jau nuo penkiolikos ėmė ūkininkauti dėdės Kazimiero padovanotoje žemėje šalia Vėžaičių miestelio, kurią gavo kaip signataras. Dabar viena kraštine sklypas šliejasi prie Vilniaus-Klaipėdos greitkelio.

Klausiamas, koks atsiminimas labiausia susieja jo senelį Juozapą ir prelatą K. S. Šaulį, Vytautas teigė, esą senelis sovietmečiu kas vakarą klausęsis „Amerikos balso“. „Jam tai buvo šventas reikalas. Per tą radiją 1964-aisiais ir sužinojo apie dėdės prelato mirtį“, – teigė V. Lygnugaris.

Žemės sauja iš Stemplių

2013 metais V. Lygnugaris parvežė į Lietuvą K. S. Šaulio asmeninį archyvą. Perdavė jį Lietuvos nacionaliniam muziejui, Signatarų namams. „Giminės šaknimis, praeitimi iš pradžių labiau domėjosi mano brolis Antanas. Visus, kurie tik teiravosi apie prelatą, iškart kreipiau pas jį. Brolis Antanas dirbo visuomeninį darbą, kurį laiką ėjo Klaipėdos vicemero pareigas, ne kartą susitiko ir su Stasiu Lozoraičiu. O aš gal buvau kiek pragmatiškesnis, užsiėmiau privačiu verslu, vysčiau laivyno kūrimo idėją“, – svarstė V. Lygnugaris.

Tačiau dešimt metų sirgęs išsėtine skleroze 2004-aisiais Antanas mirė. Nuo tada, teigė Vytautas, iš šviesaus atminimo brolio jis savaime perėmęs iniciatyvą ir pareigą rūpintis Šaulių giminės istorija, prelato, signataro S. K. Šaulio atminimu.

Dar 1994 metais jaunavedžiai Vytautas ir Sonata išsiruošė į povestuvinę kelionę, pabuvojo Romoje, Florencijoje, Venecijoje. „Pakeliui užsukome ir į Verano kapines, Šv. Kazimiero koplyčią. Buvome pirmieji signataro giminės iš Lietuvos, aplankę jo palaikus. Net nuvežėme saują Stemplių žemės“, – prisiminė V. Lygnugaris.

Pažintis Romoje

Per brolio laidotuves Lygnugariai artimiau susipažino su tuometiniu Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios parapijos klebonu Vladu Gedgaudu. Šis neseniai buvo grįžęs iš Romos, popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos.

Klebonas netrukus supažindino Vytautą su Petru Šiuriu, kuris tada ėjo rektoriaus pareigas Šv. Kazimiero kolegijoje. Ši pažintis ir lėmė, kad asmeninis signataro K. S. Šaulio archyvas buvo pargabentas į Lietuvą, o Signatarų namai pasipildė naujais eksponatais.

2007 metais P. Šiurys buvo paskirtas lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos Romoje rektoriumi. Šiemet lapkritį lietuvybės židinys kaip tik minės 70 metų sukaktį. Ją steigiant itin svariai prisidėjo ir jau minėtas arkivyskupas J. Skvireckas, ir pats K. S. Šaulys.

Pirmą kartą V. Lygnugaris su P. Šiuriu susitiko Romoje. „Norėdamas truputį nustebinti rektorių pasakiau, kad Šv. Kazimiero koplytėlėje ilsisi mano giminaičio K. S. Šaulio palaikai. Petras į tai atsakė, kad jie nuolat ta koplytėle rūpinasi“, – juokdamasis pasakojo V. Lygnugaris.

Kartą jis pasidomėjo, galbūt lietuvių kolegijoje esama kokių nors K. S. Šaulio daiktų. Rektorius pažadėjo paieškoti ir vieną dieną pranešė surinkęs viską, kas galėjo priklausyti prelatui.

„Asmeninio pobūdžio laiškus, rašytus seneliui Juozui, atidaviau savo tetai Ramutei Kazlauskienei. Visą kita perdaviau Signatarų namams“, – sakė „Limarko“ vadovas.

Iniciatyva užgeso

Prelato palaikai iš Šveicarijos į Romą, anot V. Lygnugario, 1968 metais buvo pervežti dėl gana paprastos priežasties. Šalia kapinių vyko dideli kelio platinimo darbai, tiesiama magistralė. Todėl palaidojimus išeivių iniciatyva nuspręsta iškelti.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kurį laiką giminėje brendo idėja K. S. Šaulio palaikus pargabenti į Lietuvą. „Pasakysiu truputį drastiškesnį dalyką: kaip klaipėdietis atsargiai inicijavau, kad palaikai būtų perlaidoti uostamiestyje. Galbūt net Marijos Taikos Karalienės bažnyčios šventoriuje. Juk Klaipėdoje labai maža lietuvybės atminimo ženklų.

Tačiau giminės nesutiko. Matot, net mano senelis, gyvenęs Vėžaičiuose – visai čia pat, vos už 20 kilometrų, apie Klaipėdą atsiliepdavo kaip apie vokiečių žemę“, – giminaičių skepsio priežastį įvardijo V. Lygnugaris.

Vytautas Lygnugaris. / Mindaugo Kluso nuotrauka
Vytautas Lygnugaris. / Mindaugo Kluso nuotrauka

Pagražintų bet kurį miestą

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, 2016-ųjų pavasarį Vytautas pasitarė su žmona, kad visai vertėtų ta proga įamžinti K. S. Šaulio atminimą pastatant jam paminklą. Sumanymui iškart pritarė Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis, taip pat dvasiškiai – klebonas V. Gedgaudas ir tuometinis Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ.

Pirmiausia svarstyta paminklą statyti Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriuje arba kur nors kaimynystėje. Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis, apsidairęs miestelyje, pasiūlė kitą variantą – pagrindinėje aikštėje, liaudies meistro sukurtos varpinės vietoje, šią patraukiant keliasdešimt metrų nuošaliau.

Tokiam siūlymui pritarė ir Šilutės rajono merija. Tada paminklo iniciatoriai kreipėsi į skulptorių, Nacionalinės premijos laureatą Arūną Sakalauską. Šis sutiko ir laiku užbaigė naująjį kūrinį.

„Tai tokio lygio paminklas, kurį būtų galima statyti net sostinėje, pagražintų bet kurį miestą. A. Sakalauskas nedirba vidutiniškai, jei užsiima – daro tik gerai“, – gyrė skulptorių paminklo fundatorius.

Paminklas buvo atidengtas 2017 metų rugsėjo 16 dieną, nelaukiant vasario. „Žiemą būtų visai ne tas įspūdis, šalta. O rugsėjį išvydome eisenas ir tautiniais kostiumais apsirengusius šokėjus. Net trys vyskupai apsilankė iškilmėse“, – džiaugėsi V. Lygnugaris.

(Bus daugiau)

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#SIGNATARŲDNR
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"