Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
#SIGNATARŲDNR

Signataro Mykolo Biržiškos artimuosius gniuždė paslaptingos mirtys

 
2018 07 15 12:00
Bronislava ir Mykolas Biržiškai su dukters Onos Barauskienės šeima. Los Andželas, 1950 metai.

1939–1944 metais eidamas Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus pareigas signataras Mykolas Biržiška vienoje krautuvėlėje nusižiūrėjo to laiko dviprasmybę įkūnijančią skulptūrėlę. Iš tolo ji priminė prezidentą Antaną Smetoną, o prisiartinus stebuklingai virsdavo Vladimiru Iljičiumi. „Ant rektoriaus stalo pastatytas biustas glumindavo kabineto lankytojus“, – pasakojo Biržiškų palaikus iš Kalifornijos į tėvynę atlydėjusi signataro anūkė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė. Tai tik viena iki šiol gyvų istorijų, kuriomis ji maloniai pasidalijo su „Lietuvos žinių“ skaitytojais.

Danutės tėvai – pianistė, pedagogė Ona Biržiškaitė-Barauskienė ir Lietuvos mokslų akademijos Lituanistikos instituto vyresnysis asistentas Kazys Barauskas – Los Andžele atsidūrė pirmiau negu seneliai Mykolas ir Bronislava. Jie visi, apie 1950 metus atkeliavę į JAV, glaudėsi Konektikute pas Aleną ir Mykolą Devenius, signataro Jono Vileišio dukrą ir žentą. Vėliau Barauskai traukiniu per visą žemyną išriedėjo Kalifornijos link.

Trauktis į Vakarus Biržiškai ryžosi tik 1944 metais. Svarstė iki paskutinės akimirkos, tačiau politinės permainos stūmė į emigraciją.

Kartu važiavo ir du poros vaikai – Venta ir Vytas. Jiedu buvo gimę Freiburge, Vokietijoje, o Danutė dar tik rengėsi ateiti į šį pasaulį, ir ne pačioje blogiausioje vietoje – Holivude.

Iš pradžių Barauskai apsistojo Čula Vistoje pas skerdyklos savininką JAV lietuvį Zaunesą (tikėtina – Zaunius). Mokytojas K. Barauskas įsidarbino skerdykloje, šeima apsigyveno perdarytame mokykliniame autobuse. Po karo Amerikoje labai trūko gyvenamojo ploto.

„Mama pasakojo, kad Vokietijoje jie gyvenę ta diena, nežinodami, kas bus rytoj. O Čula Vistoje jautėsi kaip rojuje – kemperių parkas buvo ant kalvos, žvelgiančios į Ramųjį vandenyną ir San Diegą, prie pat Meksikos sienos“, – dėstė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Garbės žodžio žmogus

Pamažu tėvas K. Barauskas pažindinosi su Los Andželo lietuviais ir susirado geriau mokamą darbą Reynoldso aliuminio fabrike. Supratęs, kad praranda darbštų tautietį, Zaunius susierzino. Tačiau K. Barauskas laikėsi garbės žodžio ir per šešis mėnesius atidavė viską, ką buvo skolingas skerdyklos savininkui.

Šeima įsikūrė Los Andžele, viename Vašingtono bulvaro daugiabutyje. Rajono gyventojų daugumą sudarė juodaodžiai, tad lietuvė Ona, susidūrusi su nepažįstama kultūra, jautėsi tarp jų gana neįprastai. Vis dėlto greta gyveno ir lenkė, ir lietuviai Razučiai su vaikais.

Bendravardė Ona Razutienė tapo artimiausia lietuvių pianistės drauge. Gyveno čia pat, už sienos. Mama dukrai juokdamasi pasakojo, kad atidariusi spintos duris iš anapus girdėdavo Razučių pokalbius: „Na, Onute, kas šiandien pietų?“

Tada, apie 1950-uosius, į Los Andželą atvažiavo ir Mykolas su Bronislava. M. Biržiška, nuo jaunystės buvęs silpnos sveikatos, negalėjo ištverti atšiaurios Konektikuto žiemos. Tais metais per pačias Mykolines gimė trečias Barauskų vaikas – Danutė, „Lietuvos žinių“ pašnekovė.

Verbavo vietiniai kairuoliai

Nuo to laiko, kai senelis apsigyveno pas Barauskus, namai nuolat būdavo pilni – visi veržėsi pabendrauti su žymiuoju lietuviu, vienu Lietuvos valstybės kūrėjų.

Gimnazistės Marilė ir Onutė Biržiškaitės.
Gimnazistės Marilė ir Onutė Biržiškaitės.

Tačiau pirmiausia kairiųjų pažiūrų signatarą suskato „verbuoti“ vietiniai lietuvių komunistėliai. Lenkė į savo pusę, ragino įsitraukti į jų organizacijas. K. Barauskas veždavo uošvį į tuos susitikimus, o grįžęs kalbėdavo, kad verčiau jam su anais neprasidėti – šie siekiantys naudos tik sau.

Ilgainiui M. Biržiška labai susidraugavo su Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos klebonu Jonu Kučingiu. Kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, buvo pamaldus žmogus. „Nors poterius kalbėjo lenkiškai“, – pridūrė Danutė.

Kokia buvo trečia pasaka

Vis dėlto anūkę Danutę M. Biržiška išmokė melstis lietuviškai. Kas vakarą jai sekdavo tris pasakas – apie auksinę žuvelę, senelį ir senelę, kurie ropę rovė. Kokia buvusi trečia, Danutė sakė neprisimenanti. „Matyt, – nusijuokė ji, – jau miegodavau.“

Smagią laisvalaikio valandėlę Viekšniuose. XX amžiaus 4-asis dešimtmetis.
Smagią laisvalaikio valandėlę Viekšniuose. XX amžiaus 4-asis dešimtmetis.

Dieną tėtis Kazys išvažiuodavo dirbti į fabriką, mama su babune Bronislava likdavo šeimininkauti namie. Būdama maža Danutė pykdavo ant tėčio Kazio, kad tas moko brolį ir seserį, gimnazistus, o jai skiria mažiau dėmesio. Tada mergaitė nueidavo pas senelius ir žaisdavo su jais.

„Kiekvieną vakarą vaidindavome „Raudonkepuraitę“. Bronislava Biržiškienė buvo bobutė, Mykolas Biržiška – vilkas“, – juokdamasi prisiminė Danutė. Su seneliu ir baltu katinu ji eidavusi į mokyklą parsivesti brolio ir sesers.

1955 metais Biržiškai ir Barauskai įsikraustė į namą Magnolijos aveniu. Lietuviai surinko 4 tūkst. dolerių įnašą, tais laikais – milžinišką sumą, kad už 16 tūkst. dolerių išpirktų viršutines namo Vašingtono bulvare patalpas. Dalį išnuomotų, o kitomis naudotųsi patys.

M. Biržiška džiaugėsi gavęs atskirą kambarį ir stalą, prie kurio galėjo rašyti. Rytais apsivilkdavo kostiumą, kildavo į viršų ir dirbdavo. Tomis valandomis vaikams ten šiukštu buvo neleidžiama rodytis, trukdyti.

Už lėkštę sriubos

Trauktis į Vakarus Biržiškai ryžosi tik 1944 metais. Svarstė iki paskutinės akimirkos, tačiau politinės permainos stūmė į emigraciją.

Mykolas ir Bronislava mėgino trauktis kartu su vokiečių kariuomene. Kaip liudija M. Biržiškos užrašai, pasienyje jie tada buvo išrikiuoti tarsi į darbus siunčiami žmonės. Tarp išvykstančiųjų buvo ir V. Krėvė-Mickevičius. Visi su nešuliais organizuotai perėjo žlungančio Trečiojo Reicho sieną.

Mykolas ir Bronislava Biržiškai Los Andžele (6-asis dešimtmetis).
Mykolas ir Bronislava Biržiškai Los Andžele (6-asis dešimtmetis).

„Tuo laikotarpiu Biržiškų lagaminai visada stovėdavo parengti kelionei. Drabužių senelis turėjo mažai, jam labiausiai rūpėjo knygos. Kaip ir kiti samdiniai iš Rytų ir Vidurio Europos, jie buvo vežami į Austrijos Alpes tiesti keltuvų lynų. Kiekvienam iš anksto vokiečiai sumokėjo po 1000 markių“, – pasakojo M. Biržiškos anūkė Danutė.

Sunkvežimiais Biržiškai pasiekė Vieną. Vienas lietuvis dešromis ir konjaku papirko paskirstymo stovyklos komendantą ir tas juos paleido.

Vienoje pabuvo mėnesį ar kelis. Tada Mykolas ir Bronislava gyveno Greifsvalde, Melbeke, perkeltų asmenų stovykloje Uchtėje, anglų kariuomenės kontroliuojamoje zonoje.

„Uchtėje vyko plati kultūrinė veikla, tačiau nuolat būdavo rengiami ir patikrinimai. Rusų karininkai ieškodavo karo nusikaltėlių, mėgindavo pervilioti, tardydavo“, – kalbėjo M. Biržiškos biografas istorikas prof. Vygintas Bronius Pšibilskis.

P. Gasparonis (Gasperaitis) fotografuoja Mykolą Biržišką su vaikaite Danute. Los Andželas. 1952 metai.E. Baltrušaitienės archyvo nuotrauka
P. Gasparonis (Gasperaitis) fotografuoja Mykolą Biržišką su vaikaite Danute. Los Andželas. 1952 metai.E. Baltrušaitienės archyvo nuotrauka

Paskui Biržiškos išgirdo apie Hamburge kuriamą Pabaltijo universitetą. „Visi broliai patraukė ten. Dirbo, profesoriavo, bet, kaip rašė, tik už lėkštę sriubos“, – teigė profesorius. Po kurio laiko universitetas buvo perkeltas į Pinebergą. Palengva jo veikla siaurinta, kol galiausiai visai nutraukta.

J. Sharkey nuotrauka – brangus suvenyras

M. Biržiška buvo labai žymus lietuvių išeivijos žmogus. Pasak V. B. Pšibilskio, jį imta laikyti Jono Basanavičiaus įpėdiniu. Po pamaldų Šv. Kazimiero bažnyčios klebonijoje J. Kučingis rengdavo įvairius susitikimus, kuriuose dalyvaudavo ir Kalifornijos gubernatoriai, kongresmenai. Kunigas gerai išmanė politiką, suvokė ir bažnyčios galią. Tad nė vienas toks susitikimas nepraeidavo be M. Biržiškos.

Pirmus glaudesnius saitus su JAV politiniais sluoksniais M. Biržiška užmezgė dar 1931 metais, kai Vilniaus reikalu lankėsi Bostone, Pitsburge, kituose miestuose. Tada jį priėmė merai, politikos ir verslo atstovai, net ką tik kadenciją baigęs JAV prezidentas Calvinas Coolidge'as.

Iš tos kelionės kaip mielas prisiminimas M. Biržiškai liko Amerikos įžymybės Jacko Sharkey (Juozo Žukausko – aut.), lietuvių kilmės boksininko, pasirašyta nuotrauka.

„M. Biržiška dievino šį sportą. Per televizorių žiūrėdavo tik bokso dvikovas ir filmus, kuriuose vaidina Rūta Kilmonytė-Lee“, – atskleidė D. Barauskaitė-Mažeikienė. Kai M. Biržiška apsistojo Los Andžele, J. Sharkey atvažiuodavo pas jį į svečius, o pats gyveno Santa Monikoje.

Emigracijoje M. Biržiška neprarado ryšių su tėvyne. Jei kas nors svarbaus atsitikdavo Lietuvoje, apie tai sužinodavo vienas pirmųjų.

Mykolas Biržiška su broliais Viktoru (kairėje) ir Vaclovu – Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai. Kaunas, 1934 metai.
Mykolas Biržiška su broliais Viktoru (kairėje) ir Vaclovu – Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai. Kaunas, 1934 metai.

Keistų mirčių seka

Nuo 1955-ųjų Biržiškų šeimoje prasidėjo keistų mirčių virtinė. Tais metais močiutė Bronislava nuskendo Ramiajame vandenyne prie Santa Monikos molo. Po kelių mėnesių vienintelis šeimos duonpelnys, Vytauto, Ventos ir Danutės tėvas Kazys, pateko į avariją Reynoldso aliuminio fabrike – apsinuodijo dujomis.

„Tėčiui tiesiog išdžiūvo kraujagyslės, jis mirė per Padėkos dieną“, – pasakojo jauniausioji M. Biržiškos anūkė. Dar po dviejų mėnesių nuo aortos aneurizmos mirė signataro brolis bibliografas, lietuviškų knygų istorikas Vaclovas Biržiška.

„Mano mamą po šių įvykių užklupo baisi nemiga. Taip išsikankino, kad buvo paguldyta į sanatoriją. Nuo depresijos gydyta barbariškomis priemonėmis, elektrošoku. Giminėje net kilo idėja išdalyti Barauskų vaikus kitoms lietuvių kolonijos šeimoms, kad M. Biržiška galėtų dirbti ir nesirūpinti anūkais“, – prisiminė Danutė.

Su Pranu ir Mary Agnes Lubinais.
Su Pranu ir Mary Agnes Lubinais.

Laimė, M. Biržiškos kviečiama 1956 metais iš Miuncheno į Los Andželą atvažiavo vyresnioji dukra keramikė, teisininkė Marija (Marilė) su vyru Stasiu Žakevičiumi-Žymantu.

„Ji padarė viską, kad šeima nesubyrėtų. Ištraukė seserį iš ligoninės, padėjo jai ir tėvui prižiūrėti vaikus. Po trejų metų Marilė su Stasiu atvažiavo gyventi pas mus“, – sakė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Rengė operaciją „Džiunglės“

Marilės vyras S. Žakevičius-Žymantas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas ir Birželio sukilimo Vilniuje organizatorius, po Antrojo pasaulinio karo gyveno Danijoje, galiausiai atsidūrė Anglijoje.

Pradėjo bendradarbiauti su britų žvalgyba MI6. Stengėsi, kad Jungtinė Karalystė laikytųsi Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politikos.

Per MI6 operaciją „Džiunglės“ S. Žakevičius vadovavo lietuvių daliniui. Tačiau paaiškėjus, kad jo šefai, britų žvalgybos vadovai, yra sovietų agentai („Kembridžo penketukas“), o dauguma partizanų buvo siunčiami tiesiog į mirtį arba užverbuoti NKVD/KGB, savo veikla nusivylė. Stasys išvažiavo į Miuncheną ir ketverius metus dirbo „Amerikos balse“. Jungtinėse Valstijose jam teko tenkintis kapinių prižiūrėtojo pareigomis.

D. Barauskaitė-Mažeikienė teigė visai neseniai sužinojusi, esą kažkuris aukštas sovietų Lietuvos vadovas per SSRS užsienio reikalų ministrą Viačeslavą Molotovą yra reikalavęs, kad JAV vadovybė ekstradijuotų ar net sunaikintų Biržiškus.

„Mano mama buvo pats jautriausias žmogus giminėje, todėl įsibaimino, kad šeima gali būti likviduota. Tačiau kiti ją laikė pamišusia ir uždarė į sanatoriją“, – piktinosi O. Barauskienės dukra.

Patriarcho ruduo

Mykolas Biržiška ir Vincas Kazlauskas (dešinėje) su indėnų vadu Ironu Eyesu Cody (aktorius Espera Oscaras de Corti) ir jo sūnumis.Valerijos Kazlauskienės archyvo nuotrauka
Mykolas Biržiška ir Vincas Kazlauskas (dešinėje) su indėnų vadu Ironu Eyesu Cody (aktorius Espera Oscaras de Corti) ir jo sūnumis.Valerijos Kazlauskienės archyvo nuotrauka

1962 metų sausį M. Biržiškai smarkiai sutriko širdies veikla. „Jis buvo paguldytas į Lelando ligoninę, kurioje aš gimiau. Mudu su dėde Stasiu ėjome pirkti seneliui saldainių, nes jam labai nepatiko vaistų skonis. Ironiškai prašė atnešti „life-savers“ (gyvybę grąžinančių). Tą dieną Holivude iškrito sniegas. Vos prisilietęs prie žemės jis tuoj pat ir tirpo“, – prisiminė signataro anūkė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Viskas sulėtėjo, M. Biržiška darbus atidėjo, kad galėtų baigti neseniai mirusio brolio Vaclovo „Aleksandryno“ – trijų tomų veikalo – korektūrą.

Kai iš ligoninės grįžo namo, jam nuolat buvo tiekiamas deguonis. Vaikščiojo nedaug, tik aplink namą. Ir sėdėjo prie darbo stalo, taisė brolio veikalą. Tuo metu visas Los Andželas jau rengėsi jo 80-mečiui.

Mykolas Biržiška prie darbo stalo (apie 1957 metus).
Mykolas Biržiška prie darbo stalo (apie 1957 metus).

Antrą kartą M. Biržiškai sustreikavo širdis per patį gimtadienį, rugpjūčio 24-ąją. Iki vidurdienio darbavosi, buvo trumpam atsitraukęs nuo stalo, o kai grįžo į kambarį, sukniubo. Ligoninėje kiek atsigavo.

„Tačiau aštuntą valandą vakaro sulaukėme gydytojo skambučio, kad M. Biržiškos nebėra“, – pasakojo anūkė.

Mama Ona kitą rytą išvežė vaikus į skautų stovyklą kalnuose, kad jie truputį atitoktų nuo skaudaus įvykio. „Dainos prie laužų buvo labai graudžios“, – vos sulaikė ašaras Danutė. Visuomenė rengėsi džiugioms iškilmėms, o susirinko į laidotuves.

Antanas. Geras žmogus

Pokylis Mykolo Biržiškos garbei JAV. 1931 metai
Pokylis Mykolo Biržiškos garbei JAV. 1931 metai

Visi Barauskų vaikai – Venta, Vytautas ir Danutė – baigė gimnaziją šešiolikos. Venta gana anksti sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Vinco ir su vyru apsigyveno San Diege.

D. Barauskaitė, baigusi kolegiją, atsidūrė Bobo Bakerio marionečių teatre. Dirbo šviesų dailininke, režisieriaus asistente. Norėjo studijuoti vaidybą arba muziką, bet tuo metu prasidėjo Vietnamo karas ir Kalifornijos universitete Los Andžele pritrūko vietų.

„Tada sutikau Antaną, savo sielos žmogų. Jam taip pat rūpėjo Lietuvos laisvės reikalai. Iki tol dešimt metų draugavau su vienu lenku, varydama į neviltį mamą ir tetą Marilę. Jos man sakė: „Antanas – geras žmogus, Danute, nežiopsok“, – juokėsi D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Vyskupas Arūnas Poniškaitis, anūkai Vytautas, Venta ir Danutė sostinės Rasų kapinėse šią savaitę perlaidojant Mykolo, Bronislavos, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikus.Alinos Ožič nuotrauka
Vyskupas Arūnas Poniškaitis, anūkai Vytautas, Venta ir Danutė sostinės Rasų kapinėse šią savaitę perlaidojant Mykolo, Bronislavos, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikus.Alinos Ožič nuotrauka

1965 metais 25-ųjų okupacijos metinių proga Antanas Mažeika su keturiais bičiuliais surengė baltų jaunimo žygį į Jungtines Tautas (JT) Niujorke. Madisono aikštės parke įvyko didžiulis mitingas, eitynėse Manhatane dalyvavo per 14 tūkst. lietuvių, latvių ir estų.

Kai prasidėjo Simo Kudirkos byla, A. Mažeika Niujorke užsakė lėktuvą, kuris skraidė virš uoste stovinčių sovietų laivų ir mėtė proklamacijas keturiomis kalbomis. Jose ragino žmones bėgti į Vakarus ir siūlė pagalbą. „Tada Antanas „krito į akį“ rusams. Sovietai jį paskelbė persona non grata„, – sakė Danutė.

Visas Los Andželas tuo metu jau rengėsi Mykolo Biržiškos 80-mečiui, o susirinko į jo laidotuves.

Mažeikai priklausė septynių (vėliau 11) žmonių grupei, kuri 1981 metais įkūrė Amerikos baltų laisvės lygą.

Ji informuodavo JAV vyriausybę ir visuomenę apie Baltijos valstybėse okupacinės valdžios vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, religinį persekiojimą, kultūrinę ir tautinę diskriminaciją, rengė žmogaus teisių konferencijas, rūpinosi disidentais.

Prof. Vygintas Bronius Pšibilskis Signatarų namuose.
Prof. Vygintas Bronius Pšibilskis Signatarų namuose.

Viena lygos akcijų – neleisti socialistinių šalių blokui dalyvauti 1984 metų Los Andželo olimpinėse žaidynėse – baigėsi sėkmingai.

Lemiamą vaidmenį suvaidino Afganistano karas ir 1983 metais sovietų numuštas Pietų Korėjos laineris KAL 007.

Danutė buvo tautinių šokių mokytoja. 1979 metais parašė vodevilio „Viva, Europa“ scenarijų ir su jaunimo kolektyvu „Spindulys“ koncertavo JAV ir Senajame žemyne.

Kolektyve „ratelius suko“ daugelis vėliau išgarsėjusių lietuvių, tarp jų – būsimas arkivyskupas Gintaras Grušas.

Šiandien Danutė su Antanu ir sūnumi Konradu dirba nekilnojamojo turto srityje, duktė Alytė yra advokatė, sūnus Andrius, baigęs JAV Vest Pointo karo akademiją, kaip Vaclovas ir Viktoras, dabar išėjęs į atsargą, turi JAV armijos kapitono laipsnį.

Nuotraukų publikacijai suteikė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė, Valerija Kazlauskienė, Signatarų namai, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Mokslų akademijos biblioteka. Dalis nuotraukų – iš Vyginto Broniaus Pšibilskio monografijos „Mykolas Biržiška“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#SIGNATARŲDNR
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"