Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#SIGNATARŲDNR

Signataro Kazio Bizausko giminaitis: viską praradę mokėmės gyventi

 
2018 08 19 18:00
Vidimantas Židonis savo namų kieme Kėdainiuose. / 
Vidimantas Židonis savo namų kieme Kėdainiuose. /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Daugelis artimųjų po Antrojo pasaulinio karo buvo ištremti. Mano tėvų šeima tokio likimo išvengė tik per plauką“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo Kėdainiuose gyvenantis signataro Kazio Bizausko (1893–1941) pusseserės Kazimieros Bizauskaitės-Židonienės sūnus Vidimantas Židonis.

Vidimantas darbavosi kieme, kai į jį įriedėjo redakcijos automobilis. Kol į ankstesnę vietą sugrįžo darbo įrankiai, kol po lauko čiaupu buvo mazgojamos rankos, apeita šen ir ten, padėta šis bei tas, šeimininkas spėjo papasakoti apie save.

Dar Lietuvos teritorijoje prie Kybartų šeima užkasė Kazio Bizausko diplomatinės tarnybos metais gautas reprezentacinės dovanas, suvenyrus, skulptūrėles.

Darbingiausius gyvenimo metus atidavė Kėdainių cukraus fabrikui – dirbo jame nuo statybų pradžios iki pensijos ir dar šiek tiek. Pirmosios cukraus granulės išbyrėjo 1971-ųjų vasarį. Visu pajėgumu fabrikas įsisuko tų metų rudenį, sulaukus cukrinių runkelių derliaus.

V. Židonis buvo atsakingas už įrangą ir gamybos procesus, rūpinosi viskuo, kas fabrike vyko, nuo vartų iki vartų – žaliavos įvežimo ir produkcijos išvežimo. Eidamas vyriausiojo inžinieriaus pareigas pergyveno net tris direktorius.

Aukščiau kilti negalėjo, mat buvo „netinkamas politiškai“ – nepartinis, kilęs iš tremčiai pasmerktos šeimos. Tačiau per ilgus darbo metus įgijo tokios patirties ir pasitikėjimo, kad net viceministrai bei ministrai maloniai su juo tardavosi: „Na, ką nauju direktoriumi skirsime?“

Bloga nuojauta pasitvirtino

V. Židonio tėvų istorijai skirsime vietos antroje šios publikacijos dalyje, o dabar prisiminkime K. Bizauską ir jo artimuosius.

1893 metais Paviluoste, Latvijoje, Kazimierui ir Karolinai Jankauskaitei-Bizauskienei gimė vienintelis sūnus Kazys. Jam buvo lemta tapti ateitininkų sąjūdžio lyderiu, jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu, Nepriklausomybės Akto signataru, Steigiamojo Seimo nariu, krikščioniu demokratu, švietimo ministru, diplomatu, vicepremjeru, derybininku ir sovietų teroro kankiniu.

Iki 1940 metų birželio 15-osios K. Bizauskas ėjo ministro pirmininko Antano Merkio pavaduotojo pareigas. Pasitraukus prezidentui Antanui Smetonai jo vietą kurį laiką užėmė A. Merkys, o K. Bizauskui teko premjero vaidmuo.

Kai sovietai okupavo Lietuvą, K. Bizauskas grįžo į savo ūkį Žirnajuose netoli Pabaisko. Kaimynai ragino politiką bėgti į Vakarus, antraip jo gyvybei kils didelis pavojus. Nepalikęs tėvynės per vokiečių okupaciją Pirmojo karo metais, nusprendė ištverti joje ir Raudonąjį tvaną. „Kas liks Lietuvoje, jei visi pabėgs?“ – tokie lietuvių valstybininko žodžiai įstrigo kaimynų ir artimųjų atmintyje.

„Ko gero, jautė, koks likimas laukia, tik nesitikėjo, kad represijos bus tokios negailestingos. Juk jis ir Juozas Urbšys, taip pat generolas Stasys Raštikis dar visai neseniai skrido į Maskvą derėtis su Stalinu ir Viačeslavu Molotovu. Tačiau negera nuojauta pasitvirtino – 1940 metų lapkričio 20-ąją į ūkį įsuko juoda mašinėlė ir enkavedistai K. Bizauską suėmė“, – pasakojo tą įvykį mačiusius žmones išklausinėjęs V. Židonis.

Istorija klostėsi kitaip

„Iki 1992 metų manyta, esą K. Bizauskas buvo sušaudytas Červenėje, Baltarusijoje, nors egzekucijos liudininkų taip ir neatsirado. Tačiau mūsų gauta pažyma parodė, kad istorija klostėsi kiek kitaip“, – teigė signataro pusseserės sūnus Vidimantas.

Kaune įkalintą K. Bizauską saugumiečiai nuteisė „už pasipriešinimą tarybų valdžiai“ ir uždarė į mirtininkų kamerą. V. Židonio spėjimu, aukšto rango Lietuvos valstybės pareigūną jie turėjo vežti tardyti į Lubianką Maskvoje. Reikalus skubino 1941 metų birželio 22-ąją šiame Baltijos regione prasidėjęs karas.

Vieni politiniai kaliniai sunkvežimiais buvo nukreipti sušaudyti į Červenę, o K. Bizausko prekinis ešelonas toliau judėjo Maskvos link. Vokiečių aviacija bombardavo geležinkelio linijas. Supratę, kad galutinės stoties nepasieks, sovietų saugumiečiai įvykdė Lavrentijaus Berijos įsakymą – įkalintuosius likviduoti čia pat, vietoje.

1941 metų birželio 26 dieną Polocko rajone, greta Bigosovo geležinkelio stoties, K. Bizauskui buvo įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Tikrosios aplinkybės išaiškėjo tik tada, kai Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas nurodė visuomenei atverti slaptą SSKP CK politinio biuro archyvą. Jame buvo laikomi dokumentai, susiję su asmenimis, kuriems sovietai įvykdė mirties bausmę.

K. Bizausko giminaičiams perduota pažyma su grafa „Сов: секретно“ (visiškai slaptai) ir SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos įsaku išsklaidė bet kokias abejones dėl signataro mirties. Taip pat leido jo dukrai Primai Bizauskaitei-Dunn (g. 1921), gyvenančiai Jungtinėje Karalystėje, Esekso grafystėje, susigrąžinti Lietuvos pilietybę, apsilankyti tėvynėje ir išsamiau pasidomėti savo giminės praeitimi.

Primos sesuo Algė Bizauskaitė-Zundienė (1923–1985) nepriklausomybės nesulaukė. Karui baigiantis ji su mama, seserimi ir vyru pasitraukė į Vakarus, gyveno Jungtinėse Valstijose ir ten mirė.

Signataro „lobis“

Kai 1940-ųjų lapkritį K. Bizauską suėmė enkavėdistai, Žirnajų dvaro ūkyje prie Pabaisko liko trys artimiausios jo moterys – žmona Paulina Liepaitė-Bizauskienė (1898–1989) su dukterimis.

„Iki 1944 metų jos gyveno visiškoje nežinioje. Vėl artėjant sovietų kariuomenei jau buvo praradusios viltį, kad tėvas gyvas, todėl turėjo apsispręsti. Ryžosi trauktis į Vakarus. Kito pasirinkimo nebuvo, nes Lietuvos pareigūno artimiesiems akivaizdžiai grėsė represijos“, – sakė K. Bizausko pusseserės sūnus Vidimantas.

Moterys susikrovė į vežimą būtiniausius daiktus, tėvo archyvą, vieną kitą šeimos fotografiją ir pajudėjo Kybartų link. Prie jų prisišliejęs Algės bendraamžis Pranas Zundė padėjo pasiekti sieną.

Nors abu mokėsi labai gerai, išlaikė egzaminus, mandatinė komisija jiems pasakė, kad negali studijuoti dėl tokios biografijos.

„Pranas gimė Kaune, bet buvo švedų kilmės“, – teigė V. Židonis. Vėliau P. Zundei buvo lemta tapti signataro K. Bizausko biografu.

Rytprūsių vokiečiai Eitkūnuose ketvertuką priėmė gana palankiai, suteikė pabėgėlių statusą, davė maisto talonų. Tačiau patarė nesivežti jokių daiktų. Todėl dar Lietuvos teritorijoje prie Kybartų šeima užkasė K. Bizausko diplomatinės tarnybos metais gautas reprezentacinės dovanas, suvenyrines vazas, skulptūrėles.

Bombarduojant laukė savo eilės

Kai peržengė Rytų Prūsijos sieną, moterys su Pranu iškeliavo Berlyno link. Sąjungininkų šturmuojamoje sostinėje prabuvo iki pat Trečiojo Reicho kapituliacijos. „Gyveno kone miesto centre. Berlyno bombardavimas vyko labai „tvarkingai“. Aštuntą vakaro pasigirsta sirenos ir antskrydis trunka valandą ar dvi – pasakoju tai, ką man yra sakiusi Prima. Kai viskas aprimsta, išlendi iš slėptuvės, apsidairai, kurie namai išliko, ir vėl lauki kitos dienos, savos eilės“, – baimės atmosferą, kurią jautė pabėgėliai lietuviai, perteikė V. Židonis.

Moterims ir jų ištikimam palydovui P. Zundei pavyko įsisėsti į bene paskutinį traukinį, vežusį žmones į britų kariuomenės kontroliuojamą zoną. Gerokai mažiau pasisekė gabenamiesiems į rytinę Vokietijos dalį, nes tie atsidūrė pas rusus, o paskui – tiesiai į Sibirą.

Diplomato K. Bizausko, dirbusio Vatikane, JAV, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, dukros buvo įgijusios nepriekaištingą išsilavinimą, mokėjo ne vieną kalbą. Joms pavyko įsidarbinti vertėjomis. Tomis aplinkybėmis vokiečių ir anglų kalbų įgūdžiai labai pravertė. Vakarų Vokietijoje Prima susidraugavo su britų kariškiu Billu Dunnu. Baigiantis tarnybos laikui šis pasiūlė mylimai lietuvaitei drauge važiuoti į Angliją.

Laiku persikvalifikavo

Algė 1945 metų gegužės 29 dieną ištekėjo už P. Zundės. Pranas baigė mokslus Hanoverio technologijos institute. Buvo Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, svariai prisidėjo prie Vasario 16-osios gimnazijos kūrimo. Vokietijoje Pranui ir Algei gimė dukros Algė, Aurelija ir sūnus Audronis. Aidis ir Gytis į šį pasaulį atėjo jau Jungtinėse Valstijose. Jose šeima atsidūrė tik 1960 metais.

Sovietmečio pabaigoje P. Zundė ėmė gyvai domėtis K. Bizausko palikimu. Lankėsi tėvynėje, dirbo Lietuvos mokslų akademijoje. Jam talkino informatikas Valentinas Černiauskas, Vytauto Didžiojo universiteto pirmojo rektoriaus prof. Algirdo A. Avižienio giminaitis. Vieną šūsnį duomenų apie K. Bizauską tada pasisekė gauti iš LSSR valstybinio archyvo, apeinant jo direktorių, „stalininio kirpimo“ valdininką.

Valentinui, padedamam akademiko Vytauto Statulevičiaus, pavyko patekti ir į K. Bizausko fondą Valstybinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Gavęs bibliotekos direkcijos leidimą, informatikas nemažai laiko skyrė tam, kad iš fotojuostelės ant popieriaus nukopijuotų K. Bizausko dokumentus, nuotraukas, negatyvus, ambasadoriaus pranešimus. Surinktą medžiagą persiuntė P. Zundei į JAV.

Pirmąją P. Zundės parašytos K. Bizausko biografijos dalį Čikagos „Draugas“ išleido 1993-iaisiais, antrąją – po metų. Trečiosios dalies jis parašyti nespėjo, mirė 2004 metais.

Lietuviškai ir niekaip kitaip

Primai ir Billui Dunnams 1950 metais gimė Verena, po santuokos gavusi vyro pavardę Nevard. Ji turi penkis vaikus: Josephą, Michaelą, Francisą, Teresą ir Lucy.

1953-iaisiais gimė antra dukra Oriana. „Kad po 70 svetur praleistų metų Prima nėra užmiršusi lietuvių kalbos, net rašo be klaidų, gal ir neturėtume stebėtis. Bet jos dukra Oriana irgi puikiai kalba ir rašo lietuviškai. Tik kartais manęs paprašo pažiūrėti nosines, kablelius. O svarbiausia – lietuviškai kalba ir Primos anūkė, Orianos dukra Felipa Maria Teresa House“, – nuoširdžiai stebėjosi Vidimantas.

Su vyru Billu Prima gyveno Esekso grafystėje. Pas seserį Algę ji lankėsi tik keletą kartų – trukdė didelis atstumas. Dabar Prima jau porą metų gyvena Hartfordšire, yra globojama dukters Verenos.

Vidimantas teiravosi Felipos, iš kur taip gerai moka lietuvių kalbą. Ši atsakė, kad močiutė Prima su ja visada kalbėjosi tik lietuviškai, ir niekaip kitaip.

Felipa jau turi dvi dukras – Mariją Izabellę, gimusią 2006-aisiais, ir Anę Raphaelą, gimusią 2011 metais. Oriana studijavo ispanų filologiją, dirba bibliotekoje. Felipa yra vadybininkė.

Sovietai neatleido dviejų „nuodėmių“

1948 metų rudenį Vidimanto tėvas Petras Židonis ir mama Kazimiera buvo galutinai „išbuožinti“. Darbštiems ir sumaniems ūkininkams okupacinė valdžia uždėdavo protu nesuvokiamo dydžio mokesčius ir pyliavas, o tuos, kurie nesugebėdavo jų atiduoti, sodindavo į kalėjimą arba tremdavo į Sibirą.

„Ateina paštininkas, atneša laišką. Jame – reikalavimas sumokėti milžinišką sumą. Jei per nurodytą laiką to nepadarai, vadinasi, tyčia vengi mokėti, esi liaudies priešas. Tėvas numatė, kad bus norima susidoroti, todėl ką galėjo, po truputį išpardavė. Praeina kelios savaitės – naujas laiškas, vėl viskas kartojasi. Paskutinį sykį reikalavo net 18 tūkstančių! Tėvai suprato, kad geruoju tai nesibaigs“, – pasakojo V. Židonis.

Giminystė su Lietuvos valstybės kūrėju K. Bizausku šiuo atveju neturėjo lemiamos reikšmės. Svarbiausios, šiandienos terminais kalbant, reketo priežastys buvo kitos: reikėjo sunaikinti sėkmingą, pasiturintį ūkininką. Be to, enkavedistai negalėjo jam atleisti senos „nuodėmės“ – P. Židonis buvo savanoris, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo karo veiksmuose atmušant bolševikus už Dauguvos.

Pusbrolį K. Bizauską Vidimanto mama Kazimiera sutiko vos keletą kartų. „Tai savaime suprantama, nes jiedu buvo skirtingo rango žmonės. K. Bizauskas – diplomatas, valstybės veikėjas, o šie – valstiečių vaikai, dar ir gerokai jaunesni“, – teigė V. Židonis.

Iki 1931 metų diplomatas dirbo užsienyje, paskutinius septynerius gyveno Kaune, nuomojamame bute Vydūno gatvėje. 1940 metų vasarą sovietams okupavus Lietuvą K. Bizauskas pasitraukė į ūkį Žirnajų dvaro sodyboje.

Įsakyta atimti viską

Kai tą lapkritį turto prievartautojai pas Židonius Gailionių kaime pasirodė paskutinį kartą, ketino išvežti viską, ką galėjo pajudinti. Traukė net pagalvėlę iš po miegančio šešiamečio Vidimanto galvos. Tėvui paprieštaravus okupantų valios vykdytojai atšovė: „Tebia, Židonis, prikazano ostavit kak stojiš“ („Tave, Židoni, įsakyta palikti be nieko“).

Gyvuliai, kuliamosios mašinos ir kiti ūkio padargai jau buvo atimti anksčiau. Tėvas pasodino išbuožintojus prie stalo, pavaišino alumi ir kai tie prarado budrumą, šį tą paslėpė, išdalijo kaimynams.

Vidimanto brolis Petras su seserimi Genovaite, vyresnieji vaikai, tuo metu mokėsi Linkuvos gimnazijoje, pas šeimininką turėjo kambarėlį. „Man ir dabar neaišku, ką enkavedistai būtų darę su mumis, – iškart vežę į stotį ar kiek vėliau? Nepriklausomybės metais radome pažymą, kad mūsų šeimą ketinta deportuoti 1949-ųjų kovą. Vis dėlto aplinkybės susiklostė gana įdomiai“, – žadino smalsumą Vidimantas.

Už lango – balta skepeta

Židonių ūkio gale bėgo siaurukas, jungęs Biržus ir Šiaulius. Tėvai sulaukė, kol „sveteliai“ išsinešdins, ir nusprendė tuoj pat palikti namus – sėdo į traukinuką. Antraip grėsė išvežtų kaimynų likimas.

Kai pasiekė Šiaulius, P. Židonis patraukė toliau į Kuršėnus, o mama – pas giminaičius į Vilnių. „Išvažiavo dešimčiai metų“, – sakė Vidimantas. Jis tada buvo paliktas ūkio padėjėjos Anastasijos Plačiukaitės globai.

Po kurio laiko išsiskyrę tėvai vėl susitiko Šiauliuose ir sumanė grįžti namo. Tada, anot Vidimanto, įvyko tikras stebuklas. Kai buvo likę vos pora stotelių, jie pro traukinuko langą Petrašiūnuose pamatė dukrą Genutę. „Ji kelias dienas iš eilės budėjo stotyje, tarsi nujausdama, kad tėvai pasirodys“, – graudinosi prisimindamas Vidimantas. Apie tėvams gresiantį pavojų vaikai sužinojo iš Nastutės, kuri su Vidimantu aplankė juos Linkuvoje.

Vėliau mama pasakojo, kaip tada su tėvu netikėtai išvydo dukrą, mojuojančią balta skepeta. Ja mergina norėjo atkreipti į save dėmesį. Pajutę kai ką negera, tėvai išlipo ir buvo įspėti šiukštu nevažiuoti namo – ten jų laukiantys stribai. Nuo tada daugiau nebesirodė tose apylinkėse.

Slėpė, kur gyvena

Židoniai ieškojo, kur prisiglausti. Jiems ranką ištiesė Kuršėnuose aukštas statybų viršininko pareigas ėjęs tėvo sūnėnas Petras Jarašūnas. Per karą tėvas jį slėpė savo pirtyje nuo okupantų – tiek rusų, tiek vokiečių. Atsidėkodamas sūnėnas padėjo Židoniams įsikurti ir įsidarbinti Daugėlių statybinių medžiagų kombinate.

Joniškėlyje vienam pažįstamam valdininkui davę 500 rublių kyšį ir vargais negalais atlikę reikiamus formalumus apskrities centre Pasvalyje, Židoniai įsiregistravo Kuršėnuose. Iki mokslo metų pabaigos vyresnieji vaikai nežinojo, kur gyvena jų tėvai. Šie net lankydamiesi pas atžalas Linkuvoje sąmoningai to nesakė.

Vidimantas kurį laiką jau buvo su tėvais. „Pamenu, Daugėliuose apsigyvenome didelėje plytų degimo krosnyje. Tokia ilga, galo nematyti. Ir šikšnosparnių pilna, skraido naktimis mums virš galvų. Lovos nėra, tik – lentų atsigulti. Atsimenu mamos žodžius: „Niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar – viskas baigėsi. Yra kelios lentos, gulime ant jų, ilsimės ir, atrodo, viskas išsisprendė“, – ištarė sūnus. Vėliau šeima gavo aplūžusį kambariuką, galiausiai – dviejų kambarių butuką, juo turėjo dalytis su kitu žmogumi.

Pradėjo nuo nulio

1949-ųjų rudenį Vidimantui atėjo laikas eiti į pirmą klasę. Ir vyresniuosius reikėjo pervesti į Kuršėnų mokyklą, įtaisyti arčiau savęs. Sukaupusi visą drąsą mama kreipėsi į direktorių, paklausė, ar priimtų jos vaikus, jei šie neturi jokių dokumentų. „Direktorius, matyt, buvo padorus žmogus, viską suprato, todėl pasakė: „Atveskit.“ Priėmė“, – pasakojo Vidimantas.

Po 11 metų jis įstojo į Kauno politechnikos institutą (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas), o vyresniesiems aukštojo mokslo studijos buvo užgintos. Nors abu mokėsi labai gerai, išlaikė egzaminus: Petras – KPI, Genovaitė – Vilniaus pedagoginiame institute.

„Mandatinė komisija jiems pasakė, kad negali mokytis dėl tokios biografijos“, – teigė V. Židonis. Tada brolis įstojo ir baigė Smalininkų žemės ūkio technikumą, vėliau – Žemės ūkio akademiją, o sesuo pedagoginiame – neakivaizdinį skyrių. „Viską praradę mokėmės gyventi nuo nulio“, – apibendrino V. Židonis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#SIGNATARŲDNR
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"