Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#SIGNATARŲDNR

Signataras mirties patale ironiškai prašė gyvybę gelbstinčių saldainių (II)

 
2018 07 10 17:05
Valerijos Kazlauskienės archyvo nuotrauka

Trauktis į Vakarus signataras Mykolas Biržiška su žmona Bronislava ryžosi tik 1944 metais. Svarstė iki paskutinės akimirkos, tačiau politinės permainos vertė pasirinkti emigraciją.

Tuo metu Mykolas Biržiška ėjo Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus pareigas. Biržiškų anūkė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė LŽ pasakojo, kad senelis vienoje Vilniaus krautuvėlėje buvo nusižiūrėjęs to meto dviprasmybę įkūnijančią skulptūrėlę. Iš tolo ji priminė prezidentą Antaną Smetoną, o prisiartinus stebuklingai virsdavo Vladimiru Iljičiumi. Ant rektoriaus stalo pastatytas biustas erzino prosovietinių pažiūrų kabineto lankytojus.

Marija ir Ona Biržiškaitės/Mokslų akademijos bibliotekos nuotrauka
Marija ir Ona Biržiškaitės/Mokslų akademijos bibliotekos nuotrauka

Anot istoriko prof. Vyginto Broniaus Pšibilskio, M. Biržiškos pasitraukimą į Vakarus lėmė politinės priežastys. „Nacių okupacijos laiku, karui jau einant į pabaigą, jis manė, kad gali pasikartoti 1917–1918 metų aplinkybės: Vokietija pralaimi, lieka „tuščia“ erdvė, todėl reikia žūtbūt kontaktuoti su vokiečiais ir iš jų išgauti nuolaidų Lietuvai.

Vokiečiams leidus 1943 balandį Kaune buvo surengta lietuvių konferencija. M. Biržiška pirmininkavo, buvo išrinktas į patariamąją tarybą, Lietuvos Tarybos analogą. Dėl šios veiklos vėliau sovietų vadintas „vokiečių talkininku“, „buržuaziniu nacionalistu“. Pats suprato, kad pasilikus Lietuvoje jam gresia represijos. Laiku išvyko. Iš solidarumo juo pasekė ir broliai“, – teigė M. Biržiškos biografas.

Pasitraukimas

Mykolas ir Bronislava mėgino trauktis kartu su vokiečių kariuomene. Mykolo užrašai liudija, kad pasienyje jie tada buvo išrikiuoti tarsi į darbus siunčiami žmonės. Tarp jų buvo ir V. Krėvė-Mickevičius. Visi su nešuliais organizuotai perėjo žlungančio Trečiojo Reicho sieną.

„Tuo laikotarpiu Biržiškų lagaminai visada stovėjo parengti kelionei. Drabužių senelis turėjo labai mažai, svarbiausia jam buvo knygos. Kaip ir kiti samdiniai iš Rytų ir Vidurio Europos jie buvo vežami į Austrijos Alpes tiesti keltuvų lynų. Kiekvienam iš anksto vokiečiai sumokėjo po 1000 markių“, – pasakojo M. Biržiškos anūkė Danutė.

1944 metų birželio 24-ąją susituokė jos tėvai – jauniausia signataro dukra pianistė Ona ir Lietuvos mokslų akademijos Lituanistikos instituto vyresnysis asistentas Kazys Barauskas.

Sunkvežimiais Biržiškos pasiekė Vieną. Vytautas „Mucha“ Mošinskis, vėliau vedęs Danutę Vailokaitytę-Jasinskienę (signataro Jono Vailokaičio vyriausioji duktė, – aut.), lietuvių gabentomis gėrybėmis – dešromis ir konjaku – papirko paskirstymo stovyklos komendantą ir tas juos paleido.

Už sriubos lėkštę

Vienoje prabuvo mėnesį ar kelis. Paskui Mykolas ir Bronislava gyveno Greifsvalde, Melbeke, perkeltų asmenų stovykloje Uchtėje anglų kariuomenės kontroliuojamoje zonoje. Tarp stovyklos gyventojų buvo ir gen. Povilas Plechavičius, kiti lietuvių veikėjai.

„Uchtėje vyko plati kultūrinė veikla, tačiau nuolat rengti ir vadinamieji skryningai. Rusų karininkai ieškodavo karo nusikaltėlių, mėgino pervilioti, tardė“, – pasakojo V. Pšibilskis.

Paskui Biržiškos išgirdo apie Hamburge kuriamą Pabaltijo universitetą. „Visi broliai patraukė ten. Dirbo, profesoriavo, bet, kaip rašė, tik už sriubos lėkštę“, – sakė istorijos profesorius. Po kurio universitetas buvo perkeltas į Pinebergą, po truputį siaurinta universiteto veikla, kol galiausiai visai nutraukta.

1949 metais atėjo laikas apsispręsti – likti Vokietijoje arba emigruoti į Ameriką. 1950-aisiais Biržiškos atsidūrė JAV. Už juos laidavo Konektikute gyvenę Alena ir Mykolas Deveniai, signataro Jono Vileišio dukra ir žentas.

Danutė Barauskaitė - Mažeikienė ir Vygintas Bronius Pšibilskis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Danutė Barauskaitė - Mažeikienė ir Vygintas Bronius Pšibilskis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Patriarcho ruduo

1960 metais iš Miuncheno į Los Andželą atsikraustė vyresnioji M. Biržiškos dukra Marija (Marilė) su vyru Stasiu Žakevičiumi-Žymantu. Tuo metu Biržiškos jau gyveno Magnolijos aveniu. „Jie labai padėjo tėvams ir seseriai Onai prižiūrėti vaikus“, – teigė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Marilė buvo teisininkė, keramikė, o S. Žymantas – VU Teisės fakulteto dekanas. Amerikoje jam teko tenkintis kapinių prižiūrėtojo darbu.

1962 metų sausį M. Biržiškai smarkiai sutriko širdies veikla. „Jis buvo paguldytas į Lelando ligoninę, kurioje aš gimiau. Mudu su dėde Stasiu ėjome pirkti seneliui saldainių, nes jam labai nepatiko vaistų skonis. Ironiškai prašė parnešti „life-savers“ (gyvybę gražinančių)“, – prisiminė signataro anūkė D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Tą dieną Holivude iškrito sniegas. Vos prisilietęs žemės jis tuoj pat tirpo. Danutė paslydo ir visa sušlapo. Senelis buvo labai dėkingas už saldainius.

Viskas sulėtėjo, M. Biržiška atidėjo savo darbus, kad galėtų užbaigti neseniai mirusio brolio Vaclovo „Aleksandryno“ – trijų tomų veikalo – korektūrą. Kai iš ligoninės grįžo namo, jam nuolat buvo tiekiamas deguonis. Vaikščiojo nedaug, tik aplink namą. Ir sėdėjo prie darbo stalo, taisė brolio veikalą. O visas Los Andželas tuo metu jau rengėsi jo aštuoniasdešimtmečiui.

Antrą kartą M. Biržiškos širdis sustreikavo per patį gimtadienį, rugpjūčio 24-ąją. Iki vidurdienio darbavosi, buvo trumpai atsitraukęs nuo stalo, ir kai grįžo į kambarį, sukniubo. Ligoninėje buvo kiek atsigavęs. „Tačiau aštuntą valandą vakaro sulaukėme gydytojo Williamo Graškos skambučio, kad M. Biržiškos nebėra“, – pasakojo anūkė.

Mama Ona kitą rytą vaikus išvežė į skautų stovyklą kalnuose, kad tie truputį atitoktų nuo skaudaus įvykio. „Dainos prie laužų buvo labai graudžios“, – vos sulaikė ašaras Danutė. Visuomenė rengėsi džiugioms iškilmėms, o susirinko į laidotuves.

M. Biržiškos netektis buvo dar vienas skaudus smūgis šeimai po keistų mirčių sekos. Tačiau apie tai – kitoje publikacijoje.

Nuotraukų publikacijai suteikė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė, Valerija Kazlauskienė, Signatarų namai, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Mokslų akademijos biblioteka. Dalis nuotraukų – iš Vyginto Broniaus Pšibilskio monografijos „Mykolas Biržiška“.

(Bus daugiau)

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#SIGNATARŲDNR
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"