Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
#SIGNATARŲDNR

Pramonės magnato Petro Vileišio dukterėčia: jo neišgąsdino net mirties bausmė (II dalis)

 
2018 03 19 14:27
Broliai Vileišiai. Iš kairės: Petras ir Anupras sėdi, Jonas ir Antanas stovi / 
Broliai Vileišiai. Iš kairės: Petras ir Anupras sėdi, Jonas ir Antanas stovi /  LNM nuotraukos

„Dėdė Petras viską darė dėl Lietuvos, apie du dešimtmečius statė tiltus, tiesė kelius, taupė pinigus, galvodamas juos atvežti į Lietuvą. Kas dabar tokius dalykus darytų?“ – retoriškai klausė signataro Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bogdanienė (g. 1920). Unikalių jos prisiminimų herojai dėl savo tėvynės atidavė paskutinius pinigus, sveikatą ir net gyvybę.

Vienuolikos vaikų šeimoje Pasvalyje užaugę broliai Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai dirbo skirtingose srityse, tačiau siekė vieno tikslo – žadinti ir stiprinti lietuvybę.

Ir kodėl turėjo gyventi kaip ubagas? Jis norėjo parodyti, kad lietuviai taip pat gali būti ir turtingi, ir išsilavinę.

Mama Ona Vileišienė dukrai pasakojusi, kad kai Vilniaus gatvėse dėdė Petras (1851–1926) pasirodydavo savo gražiojoje karietoje, miestiečiai stabtelėdavo ir sakydavo: „To jiedzi krul litewski (važiuoja lietuvių karalius).“ „Nežinau, ar šį titulą jis yra girdėjęs, tačiau nesiekė savęs išaukštinti – viską darė Lietuvai“, – sakė P. Vileišio dukterėčia.

Istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egidijaus Aleksandravičius manymu, P. Vileišis per visą ano šimtmečio istoriją buvo vienas didžiausių vystytojų, pramonininkų, fabrikantų, kapitalistų.

„Ir visi šie žodžiai yra geri, tinkami. Tik sovietai juos pavertė blogio ženklais. Turėjome puikų, kilnų, galingą ir išmanų verslo sluoksnį. Dabar turime didžiausius jo herojus ir patronus“, – LŽ yra teigęs Tautinio atgimimo epochos tyrinėtojas.

Siena atskirti dešimtmečiai

Dėdė Antanas (1856–1919), Vilniaus miesto gydytojas, daugelio draugijų kūrėjas mirė prieš R. Vileišytei gimstant. Su žmona Emilija, didele lietuvių patriote, jiedu Vilniuje atidarė pirmą lietuvišką mokyklą ir bendrabutį.

„Tetą Emiliją prisimenu gana gerai. Ji liko gyventi okupuotame Vilniuje, globojo savo auklėtinius ir važiuodavo į Ameriką rinkti lėšų mokyklai. Pakeliui sustodavo pas mus Kaune“, – pasakojo viešnia iš JAV.

Ir pati Rita savo tetą yra aplankiusi per nuotykių ir patyrimų kupiną viešnagę Vilniuje. Unikalus to meto kelionės iš Kauno į lenkų okupuotą Lietuvos sostinę aprašymas pateikiamas jos prisiminimų knygoje „Tolimi vaizdai“ (2008 metais išleido Lietuvos nacionalinis muziejus).

Geriausias Kauno burmistras

Kai mirė Ritos tėvas Jonas (1872–1942), ji buvusi 22 metų. „Žinau, kad signataras J. Vileišis Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžios buvo nuteistas sušaudyti. Tačiau tai – jau istorija. Visos tėvo mintys buvo skirtos Lietuvai. Augau patriotiškoje Jono ir Onos Vileišių šeimoje, už tai jiems esu labai dėkinga“, – yra kalbėjusi dukra.

J. Vileišis buvo vienas iš keleto Lietuvos Tarybos narių, kurie nuo pat pradžių pasisakė už besąlygišką Lietuvos nepriklausomybę, nesaistant jos jokiais ryšiais su kaizerine Vokietija.

Netrukus J. Vileišiui teko itin svarbus ir labai sėkmingas vaidmuo Laikinojoje sostinėje. 1921-ųjų spalio 21 dieną miesto taryba išrinko jį Kauno burmistru. Per dešimt metų, paskirtų šioms pareigoms, Kaunas iš apleisto imperijos užkampio tapo moderniu Europos miestu.

Anot architektūros istorikės Marijos Drėmaitės, burmistras J. Vileišis nuosekliai rūpinosi Kauno planavimu ir statyba, važinėjo į konferencijas.

„Pirmiausia ėmėsi funkcinio modernizavimo, kūrė technopolį. Politiniai valstybės ir sostinės klausimai yra viena, tačiau mieste vis tiek reikės gyventi. Todėl iš pradžių stato ne reprezentacinius pastatus, prezidento rūmus ar burmistro vilą, o pradeda didžiuosius projektus – įrenginėja vandentiekį, kanalizaciją, derina miesto planą. Gerina susisiekimą, keičia „trotuarus“, „meksfaltuoja“ gatves. J. Vileišis, atrodo, daug nesvarstė, bus Kaunas Lietuvos sostinė ar ne, o iškart ėmė rūpintis miesto reikmėmis“, – pabrėžė istorikė.

Grįžo tik pelenai

Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Jūs turėjote dvi seseris ir du brolius. Dėdė Petras su Alina Moščinskaite-Vileišiene užaugino net šešis vaikus: Joną, Petrą, Vytautą, Eleną, Mariją ir Kazimirą Birutę. O dėdė Antanas Vileišis su žmona Emilija vaikų nesusilaukė – tęsiame pokalbį su signataro Jono Vileišio dukra Rita Vileišyte-Bogdaniene.

– Jie turėjo daug kitų vaikų, prieglaudoje ir mokykloje. Atidavė jiems visą širdį, jėgas ir pinigus. Dideli patriotai, tikrai dideli.

– Jūsų dėdės P. Vileišio vyriausias sūnus Jonas su Olga Nasledovaite-Vileišiene susilaukė Barboros, Andriaus ir Pauliaus. Romoje gyvenusi Barbora labai svajojo grįžti į Lietuvą.

– Grįžo tik pelenai. Ilsisi Vileišių koplyčioje Rasų kapinėse. Barborą esu mačiusi, susirašinėjome. Iš pradžių gyveno Varšuvoje su savo motina. Šiai mirus, išvažiavo į Romą, gavo ten darbą Vatikane. Leido katalikišką laikraštėlį „Krivulė“. Norėjo įsikurti Vilniuje, bet grįžo atgal į Romą.

Iš kitų P. Vileišio vaikų atžalų susilaukė tik dukra Elena – sūnaus Mykolo Baženskio. Mykoliuką prisimenu, jo senelė, dėdės Petro žmona Alina jį globojo. Jis buvo maždaug mano brolio Kazio amžiaus.

Jauniausia P. Vileišio duktė Kazė Birutė Vileišytė-Stulginska taip pat neturėjo vaikų. Kazė gyveno ir mirė Prancūzijoje. Paskutiniu laiku dirbo pas tokią grafienę. Na, kaip dirbo? – buvo jos kompanionė. Paskui ta grafienė mirė, tai Kazė sunkiau vertėsi. Mano sesuo Alena kaip tik buvo susitikusi su ja Prancūzijoje.

Ir susitiko su Barboros Vileišytės broliu, P. Vileišio anūku Andriumi. Andrius tarnavo Prancūzijos svetimšalių legione. Galiausiai grįžęs į Prancūziją, gyveno valdžios išlaikomoje veteranų prieglaudoje.

O Paulius nelaimingai žuvo per anglų antskrydį Drezdene. Mėgino patekti į Vakarus ir buvo užmuštas bombos 1945 metais. Gaila, karo pabaiga ir šitaip...

Jis užsidirbo!

– Išsaugojote daug gyvų istorijų apie savo dėdes Vileišius.

– Mama nemažai pasakodavo. Dėdė Petras viską darė dėl Lietuvos, apie du dešimtmečius statė tiltus, tiesė kelius, taupė pinigus, galvodamas juos atvežti į Lietuvą. Kas dabar tokius dalykus darytų? Taip, pastatė sau rūmus, koplyčią, tačiau bent buvo kur gyventi. Juk turėjo šešis vaikus.

Ir kodėl turėjo gyventi kaip ubagas? Jis norėjo parodyti, kad lietuviai taip pat gali būti ir turtingi, ir išsilavinę. Gal net daugiau nei generalgubernatorius, kuris gyvena valdiškuose namuose. Arba lenkai, paveldėję dvarų turtą. Jis užsidirbo!

Man apie tai irgi pasakojo mama, nepatikrinau, ar tiesa: jam buvo pasiūlytas kilmingojo titulas, kuris būtų leidęs lankytis caro rūmuose, priėmimuose. Bet jis atsisakė. Jam tai buvo visai nesvarbu.

Kitas dalykas, gal jis nenorėjo jokių malonių iš caro ir pasakė – man gana inžinieriaus titulo.

– Rusija jam liko skolinga milžiniškas sumas. Iš jos grįžo bolševikų apiplėštas, silpnos sveikatos. O buvo tiek investavęs, įdėjęs į leidybą, knygyną, dirbtuves.

– Išleido beveik milijoną auksinių rublių. Viską atidavė Lietuvai. Turėjo tikslą apsigyventi tik Vilniuje – Lietuvos sostinėje. Ir parodyti, kad čia lietuviai yra. Norėjo juos visus suburti, parodyti, ką gali. Ne dėl didybės.

O mano dėdė Antanas iš savo pusės taip pat atidavė Lietuvai viską, ką turėjo. Kiek organizacijų, slaptų ir neslaptų, įkūrė! Kiek kovota dėl Šv. Mikalojaus bažnyčios. Maža bažnytėlė, o lietuviai vis tiek negalėjo jos gauti. Dėdė prisidėjo prie remonto.

Būdamas miesto gydytojas savo gyvybę paaukojo, užsikrėtė nuo ligonių šiltine. Mūsų šeimoje jis visada buvo prisimenamas. Didelė nelaimė, kad mirė toks naudingas žmogus.

Na, o mano tėvas jau savo keliu ėjo.

Rašė į „Lietuvos žinias“

Įsivaizduokite, mieste nebuvo nei kanalizacijos, nei apšvietimo, nei šaligatvių, nei grįstų gatvių.

– Jūsų tėvas vokiečių valdžios buvo pasmerktas mirties bausmei. Nesugebėjus įrodyti kaltės, buvo vežamas priverstinių darbų į Acheną. Išlipo Berlyne iš traukinio, miestą gerai pažinojo, pasibeldė pagalbos į vienas duris.

– O paskui lyg niekur nieko grįžo į Lietuvą. Neišgąsdino niekas – net mirties bausmė.

– Ir per dešimt metų prikėlė Kauną. Pavertė modernia Europos sostine.

– Įsivaizduokite, mieste nebuvo nei kanalizacijos, nei apšvietimo, nei šaligatvių, nei grįstų gatvių. Dar vaikas atsimenu, kad nebuvo vandentiekio.

Tėvas negailėjo jėgų. Matydavau jį amžinai užimtą. Grįždavo iš darbo, pavalgydavo pietus ir vėl skubėdavo į posėdį ar tvarkyti organizacinių reikalų. O iš ryto matydavau, kaip sėdi prie savo didelio rašomojo stalo ir rašo straipsnius „Lietuvos žinioms“. Todėl man jūsų laikraštis labai prie širdies. Nes mano tėvas jį labai palaikė, bendradarbiavo su redaktore Felicija Bortkevičiene.

– Kaip jam buvo pasakyta: nori toliau būti meru, eik į Tautininkų partiją?

– Prie Antano Smetonos buvo toks parėdymas, kad, regis, du trečdaliai miesto tarybos narių, kurie renka burmistrą, turi priklausyti Tautininkų partijai. Mano tėvui pritrūko vos kelių balsų. Jis pasitraukė pasakęs, kad tokiomis sąlygomis dirbti negalės. Žinoma, jei būtų stojęs į Tautininkų partiją, nekiltų jokių problemų.

– Nes buvo labai populiarus.

– Buvo populiarus, jį būtų išrinkę. Įpėdiniai burmistro pareigose perėmė jau sutvarkytą miestą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#SIGNATARŲDNR
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"